× Dovydas Kiauleikis

Karo apžvalgininko, į atsargą išėjusio specialiųjų operacijų pajėgų karininko, gynybos ir saugumo eksperto Aurimo Navio mintys apie kultūros vaidmenį karo prevencijoje.

Vis girdime, kad kultūra yra labai svarbi sritis nacionaliniam saugumui. Kaip konkrečiai?

Kultūra yra minkštoji karo dalis, kuri pateisina fizinį karą. Kultūra gali būti tokia kaip Rusijos – ekspansinė. Tad savo saugumo, gynybos programose turime įsivardyti, ką daryti su šia mums grėsmę nešančia kultūra.

Kol kas mūsų valstybėje viską darome reaktyviai. Kažkas įvyko, tada galvojame, kas įvyko. Kaip pavyzdį imkime koncertus. Jau antrą, trečią ar ketvirtą kartą atvažiuoja koncertuoti koks ponas iš Rusijos ar iš kitur, neva pabėgėlis. Bet mes sakome, kad čia viskas gerai. Reikėtų numatyti, kad tokie dalykai vyksta, kad jie daromi tikslingai ir kaip jiems užkirsti kelią. Tam yra du būdai. Vienas – tokius koncertus uždrausti. Toks laikas buvo 2006–2008 m., kai Rusija puolė Sakartvelą. Dabar, praėjus beveik dvidešimčiai metų, vis dar kalbame apie tokius atvejus. Tai rodo, kad politikai išvis nesidomi ir nesupranta, kas vyksta šioje srityje.

Kitas dalykas – juk neįmanoma visko uždrausti, nes gyvename demokratijos sąlygomis. Negalime užklijuoti piliečiams akių ir ausų. Taip, kai kyla gaisras, galima kurį laiką taip elgtis. Bet visąlaik savo pilietį laikyti pririštą yra absurdas. Turi sukurti sistemą, kuri ugdytų kritinį mąstymą, kad patys piliečiai atmestų tokius atvejus, – tai yra antras būdas kovoti su priešiška kultūra. Jis pas mus labai silpnai naudojamas.

 

Karybos apžvalgininkas Aurimas Navys. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.

 

Ką daryti konkrečiai? Kaip ugdyti visuomenės kritinį mąstymą?

Tai ilgas ir sudėtingas kelias. Išskiriu keturias kolonas. Šeima. Tam, kad šeima galėtų ugdyti kritinį mąstymą, ji jau privalo turėti resursų. Prieš du šimtus metų šeimos pusiausvyra buvo sugriauta, šiandien ją griauname toliau. Žmonės nekalti, tiesiog jiems patiems trūksta švietimo, – kiek sugeba, tiek įdeda savo atžaloms.

Antras dalykas – švietimo sistema. Švelniai pasakius, mes jos neturime. Tapti švietimo ministru politikui yra visų norų sąrašo pabaigoje. Kaip galime turėti kokybišką švietimo sistemą, kai buvę ministrai ar kai kurie kandidatai nėra girdėję apie Stasį Šalkauskį. Kaip už švietimo sistemą atsakingi žmonės gali ją kurti, jei nežino, kas yra Lietuvos švietimo ir filosofijos grandai?! Taigi, mūsų švietimo sistema sąmoningai apgriauta, ir Kremlius čia irgi turi interesą.

Trečias dalykas – žiniasklaida. Ar ji apšviečia visuomenę, kad ši bent šiek tiek kritiškiau mąstytų? Jokia paslaptis – tai nevyksta. Komercinės žiniasklaidos tikslas yra uždirbti pinigus, dėl šio tikslo ji neriasi iš kailio. Dauguma turinio – reto lėkštumo. Pavyzdžiui, Lenkijoje situacija šiek tiek geresnė. Ten didžioji žiniasklaida, redaktoriai patys supranta, kokią įtaką jie daro ir į priekį dažnai iškelia gilesnius tekstus, kurie prisideda prie visuomenės švietimo.

Ketvirtas dalykas – žmonių galimybė tiesiogiai sąveikauti su kitomis kultūromis. Kuo daugiau žmogus mato pasaulio, tuo labiau plečiasi jo mąstymas. Prie to prisideda ir knygų skaitymas.

Siekiama gynybai skirti 4 proc. BVP. Ar visos lėšos turėtų būti skirtos ginkluotei, ar dalis galėtų būti panaudota minkštajai galiai?

Jos privalo būti skirtos minkštajai galiai. Ir jų turi būti labai daug. Jūsų klausime ir apskritai visuomenės mąstyme užkoduota ne ta logika. Daugeliui politikų, žurnalistų, apskritai žmonių, nesusijusių su karyba, atrodo: štai turime pinigų, žiūrėkime, ką už tai perkame. Politikams paprasčiau sutarti dėl procentų ir tada ką nors nusipirkti.

Bet čia apverstas priežastingumas. Logika turėtų būti kitokia. Ekspertai įvardija ir įvertina grėsmes valstybei, suskaičiuoja, ko reikia joms atremti. Įsivaizduokite, jei prognozuotume, kad po metų Rusija įsiverš į Lietuvą su 250 tūkst. karių. Ką gi, skaičiuojame, kad jiems atremti reikės tiek ir tiek naikintuvų, tankų, žmonių, artilerijos. Ateiname pas politikus ir sakome: „Visam tam mums reikia X milijardų eurų“, o politikai sprendžia, ar tiek pinigų skirti. Pas mus yra atvirkščiai: duosime tiek ir tiek pinigų, ką jūs galite už tą sumą padaryti?

Vadinamoji minkštoji galia yra strateginė komunikacija. Tai ne vien informacija, ji apima viską. Dažnai žmonės mano, kad valstybę gina tik kariuomenė. Ne kariuomenė gina valstybę. Visų pirma yra susitarimai. Jūs ir aš susitarėme, kad turguje parduosime ne daugiau nei po 10 kalafiorų, ir to susitarimo laikomės. Priimame trečią prekeivį tokiomis pačiomis sąlygomis, bet jis gudrus: atsineša 20 kalafiorų, o šalia savęs pasistato du žaliūkus. Matome, kad susitarimas nevykdomas, bet kadangi patys tokių vaikinų neturime, nieko negalime padaryti. Kariuomenė – tie vaikinai, kurie užtikrina, kad susitarimų būtų laikomasi. Tai galima užtikrinti ir kitais būdais. Strateginė komunikacija yra vienas iš jų – tai ir viešoji diplomatija, ir ekonominiai, ir kultūriniai dalykai. Susitarimai bus tvirtesni, jei vienas kitą suprasime.

Stiprinkime kariuomenę, bet daug lėšų skirkime tam, kad ekspansyvi, agresyvi Rusijos valstybė nebūtų tokia pajėgi ir negalėtų įgyvendinti savo planų. Hipotetiškai kalbant, mūsų tikslas turėtų būti sugriauti šią valstybę – paskutinę kolonijinę valstybę Europoje. Suprantama, Lietuvos lėšos labai menkos, bet gal sugebėtume įtikinti prisidėti savo didesnius partnerius. Minkštajai galiai, arba strateginei komunikacijai, kitaip sakant, gynybai per kultūrą skirdami pinigus galėtume pasiekti svarių dalykų, kurie iš esmės ardytų Rusijos pagrindą.

Kaip mums sekasi minkštąją galią išnaudoti partnerių šalyse?

Strateginė komunikacija ne veltui taip vadinasi – tai valstybės komunikacija, o pas mus tai yra tiesiog ministerijos skyrius. Tada apie kokią strategiją šnekame? Pavyzdys turėtų būti JAV. Valstybės departamente yra Pasaulio viešųjų reikalų biuras (Bureau of Global Public Affairs), kuris anksčiau vadinosi Propagandos tarnyba. Dabar ši sąvoka turi neigiamą prasmę, bet tai yra strateginė komunikacija. Jeigu labai reikia, propagandą galime panaudoti ir priešui suvaldyti, bet šiuo atveju kalbame apie JAV minkštosios galios sklaidą. Ar Lietuvoje yra toks dalykas? Teko girdėti? Štai jums ir atsakymas. Mūsų valstybė nekalba vienu balsu. Dauguma mano, kad strateginė komunikacija yra tiesiog pasisakymai. Jeigu uždarau sieną su Baltarusija, – tai yra strateginė komunikacija, jeigu nutraukiu kabelį Baltijos jūroje, – tai yra strateginė komunikacija. Jei atšaukiu ambasadorių, – irgi tas pats. Šito dalyko pas mus nėra, ir tie 4 proc. galėtų būti tam skirti.

Sakome, kad gyvename informacinio karo sąlygomis. Jeigu karas (pabrėžiu – karas) vyksta, jį reikia kariauti. Kur tos priemonės? Kai kalbame apie konvencinį karą, kalbame apie divizijas ir tankus. Kai kalbame apie informacinį karą – kur tos priemonės? Reikia kelti piliečių kritinį mąstymą. Kelkime.

Kultūra – labai aptaki, o karo klausimais reikalinga pozicija: arba juoda, arba balta. Kaip šios pozicijos sąveikauja?

Kultūrinė ekspansija yra karo dalis. Karas vyksta ir tankais, ir skleidžiant savo kultūrą plačiąja prasme. Kai yra sąlyginis taikos metas (niekas nekariauja fizinio karo), tada galime kalbėti apie penkiasdešimt atspalvių. Privalome pažinti kitas kultūras, jas pamatyti, suprasti – tai plečia pasaulėvaizdį. Bet kai vyksta fizinis karas, kai agresyvi valstybė užpuola tavo kaimyną, nėra laiko kalbėti apie niuansus. Negali būti pusiau prieš ar pusiau už. Tas pats su minkštaisiais dalykais. Nesuprantu, kodėl pas mus stovi Aleksandro Puškino skulptūra, kodėl turime Rusų gatvę Vilniuje ir pan. Kodėl puoselėjame simbolius kultūros, susijusios su teroristine veikla.

Jeigu vyksta fizinis karas, tada arba juoda, arba balta. Bet jei fizinio karo nėra, galimi visi atspalviai, netgi daugiau nei penkiasdešimt.

Pagrindinį kino festivalį Kanuose šiemet laimėjo amerikiečių filmas apie rusų oligarchą Amerikoje. Neseniai Bookerio premijos apdovanojimas sukėlė pasipiktinimą, kad dalis knygos veikėjų – pozityviai vaizduojami rusai. Greičiausiai abu šie kūriniai Lietuvoje nebus pristatyti. Ar pritariate tokiai pozicijai?

Kadangi vyksta karas – taip. Kai Rusija atsitrauks iš visų okupuotų teritorijų, kai laisvę atgaus okupuotos tautos, kai Rusija taps ta valstybe, su kuria galima kalbėtis kaip su valstybe, o ne su teroristais, tada nepritarsiu. Tada išjungsime kovos mechanizmą ir galėsime kalbėti visai kita kalba.

Rusija greitai niekur nedings. Kaip elgtis su tos šalies pažinimu, kalbos mokėjimu?

Grįžtu į pradžią. Jei žmogus turi kritinį mąstymą, jis privalo susipažinti, kas vyksta pasaulyje ir, be abejo, Rusijoje. Bėda atsiranda tada, kai žmogus nekritiškas, nemąstantis, kai jam įteigiama mintis, neva esame Rusijos dalis. Tai yra pavojus valstybei, mūsų identitetui.

Mums reikia užsiimti savo piliečių propaganda. Ne tokia, kaip Josepho Goebbelso ar rusiškoji. Tokia, kurią XVII a. propagavo popiežius Grigalius XV. Tai žinios skleidimas. Privalome skleisti propagandą visais įmanomais būdais į vidų ir į išorę, jei norime stiprios lietuviškos kultūros. Negalime leisti, kad kas nors kitas į mūsų galvas sudėtų mintis, kas mes esame.