Aurimas Švedas. Ar lengva būti žvėrimi žmonių istorijoje?

Ir kai šv. Pranciškus ištiesė ranką, vilkas taip pat pakėlė savo priekinę leteną ir romiai bei švelniai įdėjo ją į šv. Pranciškaus delną, duodamas ženklą, kad jis laiduoja už savo pažadą.

„Šventojo Pranciškaus žiedeliai“

 


Gyvūnai – unikali istorijos veikėjų kategorija, nes yra visur ir niekur. Gyvūnai nepalieka apie save rašytinių pasakojimų, todėl mums tenka atrasti juos santykyje su žmonėmis.

Lisa Cox

 


Pasakysiu kitais žodžiais: po velnių, kuo, jūsų manymu, Nojus su šeima arkoje maitinosi? Suprantama, jie valgė mus. Klausykite, kai jūs šiais laikais pasidairote po gyvūnijos pasaulį, juk nemanote, kad tik tiek mūsų ir buvo?

Julian Barnes. „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“

 


Jeigu liūtas galėtų kalbėti, mes jo nesuprastume.

Ludwigas Wittgensteinas

 

I

Vieną kaitrią vasaros dieną namuose atsirado augintinis. Abrikosų spalvos pudeliukė, keletą dienų liūdnai gulėjusi šalia sofos, ėmėsi tyrinėti ir jaukintis naują, baugų pasaulį. Taip mūsų šeima įgijo ištikimą draugę, nuolat pasirengusią eiti pasivaikščioti, žaisti, dalintis geromis emocijomis. Tiesa, bendraudami su ja, mes dažnai užsimirštame ir imame reikalauti daugiau, nei pudeliukė mums gali duoti: žmogiško supratingumo ir labiau homo sapiens, o ne canis lupus familiaris rūšiai būdingos elgsenos. Situacija tipiška – XXI a. žmogus savo augintinį myli kaip išskirtinę gyvą būtybę, esą mažai ką bendra turinčią su likusiu gyvūnų pasauliu.

Nūdienoje susiklosčiusius santykius su naminiais gyvūnais lėmė XV–XVI a. pokyčiai Vakarų Europoje – iki tol su žmonėmis gyvenę anoniminiai naminiai gyvuliai (visų pirma naudoti maistui) buvo iškraustyti iš gyvenamųjų patalpų, o šunys ir katės liko. Šis keleto rūšių atskyrimas pradėjo ir ilgą jų suasmeninimo procesą. Tarkim, XVI–XVII a. europiečio namuose gyvenantis šuo arba katinas suvokti kaip esantys žmonių ir gyvūnų pasaulio paribyje. XVIII a. naminiams gyvūnams pradėjus suteikti vardus įvyko žmogaus ir šuns arba katino (retais atvejais kitų gyvūnų) santykių lūžis. Štai XIX a. pr. filosofas Jeremy Benthamas turėjo katiną vardu Seras Džonas Langbornas. Ar šiandienos filosofo katinas, jaukiai įsitaisęs prie „iMac“ Stanfordo universitete, yra toks pat gyvūnas, kaip mano bičiulių šeimą iš Menlo Parko visą savaitę terorizavusi juodoji žiurkė? Atsakymas akivaizdus.

Tačiau žmogaus meilė naminiam gyvūnui turi savo kainą. Apgaubdami šunį dėmesiu ir emocine šiluma, reikalaujame iš jo atsisakyti šuniškos tapatybės. Šiuo atveju labiau pasisekė katėms – jos dėl prigimtinių savybių išlaiko autonomiškesnį santykį su žmonėmis, tačiau taip pat kenčia nuo mūsų siekio kontroliuoti, valdyti ir primesti savąjį supratimą, kas yra geras ir blogas katės elgesys.

 

Laisvydė Šalčiūtė. „Auksinės bitės“, 2019 
Laisvydė Šalčiūtė. „Auksinės bitės“, 2019

 

Gyvūnai nuolat šalia mūsų, tačiau dažniausiai juos vertiname ir elgiamės su jais taip, lyg šunys, katės (sąrašą galima tęsti) nebūtų gyvūnai. Tiesa, tai galioja ne tik naminių, bet ir laukinių gyvūnų atžvilgiu. Mums akivaizdžiai trūksta gebėjimų mąstyti apie gyvūnus ne metaforiškai ir kurti su jais ne antropocentrinį, bet biocentrinį santykį. Įtraukdami gyvūnus į antropocentrinių ryšių tinklą, juos įvardiname kaip savo šeimų narius, kaip meno objektus arba kaip piliečius (kai imame ginti jų teises). Pasitelkiame gyvūnus apibūdindami žmogaus savybes (pavyzdžiui, „Jonas yra kiaulė“), stebime juos, fotografuojame, filmuojame, įkaliname feisbuko ir kitų socialinių tinklų profiliuose arba zoologijos sodų narvuose, medžiojame, nešiojame kaip drabužius. Žinoma, ir valgome. Visa tai darydami užsimauname metaforų pirštines, kad paslėptume savo nesupratimą, netikrumą, frustraciją ir baimę akistatoje su nežmonėmis, kai mums negali padėti gyvūnų kalbą mokėjęs daktaras Dolitlis.


II

„Kaip mes, XXI a. žmonės, užsimovėme metaforų pirštines siekdami išvengti iššūkių, patiriamų kontaktuojant su žvėrimis?“ – svarsto britų filosofė Erica Fudge knygoje „Žvėris“ („Animal“, 2002) ir nurodo du, jos nuomone, esminius – senosios ir naujausios istorijos – tekstus.

Anot mokslininkės, Vakarų civilizacijos požiūriui į gyvūnus didžiulę įtaką turėjo krikščionybė. Šiuo atveju labai svarbia gaire yra Pradžios knygoje pateikiama pasaulio atsiradimo istorija: kai žemė jau apgyvendinta augalais, paukščiais ir gyvūnais, sukuriamas žmogus ir viskas atiduodama jo valiai. Taigi, gyvūnija neturi savojo identiteto ir negali egzistuoti be santykio su žmogumi.

Prieštaraujantieji tokiam požiūriui (kadangi, jų teigimu, problema pernelyg supaprastinama) pabrėžia, jog pirmasis žmogus privalėjo suteikti gyvūnams vardus, ir šis veiksmas gali būti interpretuojamas ne tik kaip galios santykio sukūrimas, bet ir kaip atsakomybės už gyvūnus prisiėmimo aktas.

Beje, didžiulį rezonansą sukėlusiame tekste „Istorinės mūsų ekologinės krizės šaknys“ („The Historical Roots of Our Ecologic Crisis“, 1967) amerikiečių istorikas Lynnas White’as Jr. kalba apie krikščionybę, kaip pačią antropocentriškiausią religiją, esą atvėrusią žmogui galimybę žvelgti į gamtą abejingo vartotojo akimis. Tačiau formuluodamas šią įžvalgą istorikas taip pat ragina iš naujo atrasti šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181/1182–1226) mokymą. Šv. Pranciškus norėjo gyventi pasaulyje, kuriame Dievo kūrinija bendrauja susieta brolybės. Vienuolis ir pats rodė gailestingo bei meile persmelkto santykio su gamta ir gyvūnais pavyzdį ir, anot legendų, mokėjo gyvūnų bei paukščių kalbą. Pavyzdžiui, XV a. parašytoje biografijoje „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“ pasakojama, kaip vieną sykį jis pasikalbėjo su nuožmiu, Gubijo miestelio apylinkes siaubusiu vilku ir įtikino jį daugiau nebekrėsti eibių. Plėšrūnas, išgirdęs šv. Pranciškų sakantį: „Eikš čionai, broli Vilke. Kristaus vardu įsakau tau, nedaryk nieko blogo nei man, niekam kitam“, esą suprato savo klaidas, atgailavo, maitinosi tik žmonių jam paliekamu maistu ir, kai nugaišo, buvo palaidotas pašventintoje žemėje.

Tačiau grįžkime prie knygos „Žvėris“ idėjų. Ant­ruoju, itin svarbiu tekstu, formuojančiu vakariečio požiūrį į gamtą ir gyvūnus, anot E. Fudge, tapo Charleso Darwino „Rūšių atsiradimas“ (1859, liet. k. – 2017). Suabejojęs Šv. Rašto mokymu gamtininkas prabilo apie prisitaikymą ir evoliuciją, kurioje esą išlieka tik stipriausieji. Kalbėdamas apie gyvenimą, kaip niekada nesibaigiančią rūšių kovą dėl išlikimo, Ch. Darwinas konstatavo, jog žmogus būtent šio proceso metu galutinai atsiskyrė nuo gyvūnų. Išlikimo varžybose homo sapiens įsitvirtino pačiame piramidės viršuje, už jo įsitaisė beždžionė, o už šios – visi kiti gyvūnai.

Perskaitę Ch. Darwino „Rūšių atsiradimą“ vakariečiai suprato: anksčiau į žmogų buvo žvelgta kaip į dievą žemėje, nors jis viso labo vienas iš gyvūnų. Tad homo sapiens dominavimas, anot E. Fudge, šiuo atveju įgijo visai kitą prasmę. Žmogaus, kaip pasaulio valdovo, situaciją Ch. Darwinas grindžia ne apeliuodamas į prigimtinę teisę, o pabrėždamas žmogaus jėgą, išradingumą bei (pridursiu nuo savęs) žiaurumą.


III

Pasinaudodamas minėtomis savybėmis žmogus išnaikino daugybę gyvūnų rūšių. Dabar homo sapiens mėgina pasukti istorijos upę atgal ir iš nebūties sugrąžinti prarastus gyvūnus. Kaip reikėtų interpretuoti tokį veiksmą? Ar taip bandoma išpirkti kaltę, o gal greičiau tai arogancija mėginant prilygti dievui ir prikelti negyvėlį? Galimas ir dar vienas paaiškinimas: galbūt tiesiog kilęs labai žmogiškas smalsumas siekiant paliesti istorijos veidą. Tokius klausimus straipsnyje „Zombių zoologija: istorija ir išnykusių gyvūnų reanimacija“ („Zombie Zoology: History and Reanimating Extinct Animals“) iš intriguojančios knygos „Istorinis gyvūnas“ („The Historical Animal“, 2015) kelia istorikė Sandra Swart. Analizuodama XXI a. žmogaus pastangas atkurti išnykusius gyvūnus, ji aptaria „Kvagų projektą“ – mokslininkų bandymus Pietų Afrikoje taikant selektyvaus veisimo metodą sukurti Burchell zebra veislę, kuri vizualiai primintų XIX a. pab. išnykusią zebrų rūšį – kvagas (lot. Equus quagga quagga). Sakoma, šie zebrai pamiršo užsimauti pižamines kelnes.

Pasiekimai molekulinės biologijos srityje 1984 m. leido išskirti kvagų DNR iš išlikusių jų audinių. Projekto iniciatorių – gamtos istoriką Reinholdą Rau – įkvėpė brolių Lutzo ir Heinzo Heckų prieš Antrąjį pasaulinį karą inicijuoti eksperimentai Berlyno ir Miuncheno zoologijos soduose. Heckai svajojo pasinaudoję veisimu atgaivinti seniai išnykusius, pusiau mitologinius gyvūnus – taurus, tarpanus, europinius bizonus, – kurie, jų nuomone, idealiai būtų tikę Trečiojo reicho pasauliui.

Broliams Heckams įgyvendinti ambicingų planų nepavyko. O R. Rau taikant selektyvų veisimą ketvirtoje zebrų kartoje ėmė ryškėti pirmieji sėkmingi eksperimento rezultatai.

Beje, pastarasis projektas nėra vienintelis. XX a. pab. Europoje imta kurti įvairius restauracinius projektus. Pavyzdžiui, Rusijoje, šiaurės rytų Jakutijoje, veikia eksperimentinis parkas, kuriame siekiama atkurti pleistoceno laikotarpio kraštovaizdį veisiant stambius žolėdžius: Jakutijos arklius, šiaurinius elnius, briedžius, avijaučius. Įvairių šalių mokslininkai taip pat svajoja atkurti Naujojoje Zelandijoje gyvenusius paukščius huijas, Pirėnų kalnų ožius, taurus, mamutus. Deja, mokslo galimybės ne visada suspėja paskui žmogaus vaizduotės ekspansiją į gyvūnų istoriją. Nepaisant įvairių nesėk­mių, kvagų ir panašūs projektai žmonijai teikia vilties, kai susiduriama su pasakojimu apie neišvengiamą rūšių destrukciją ir šeštąjį išnykimą.

Tačiau ką iš tiesų reiškia ši zombių zoologija? Ar istorija, bandant paliesti jos veidą, mums neįkas? To klausia S. Swart, formuluodama ir keletą teiginių apie „Kvagų projekto“ pamokas. Bene svarbiausi yra šie: žmonių santykis su gyvūnais siūlo lęšius, parodančius, kaip žmonės žvelgia į save pačius. Friedrichas Nietzsche buvo neteisus, jog laukinis gyvūnas egzistavo anapus istorijos. Ne sykį aptarta, jog gyvūnai gali turėti istoriją. Tačiau jie gali būti ne tik gamtos, bet ir kultūros istorijos objektu ir subjektu.


IV

Apmąstant S. Swart tezes pravartu prisiminti E. Fudge, kuri, apibendrindama knygoje „Žvėris“ atliktą tyrimą, konstatuoja: gyvūnai yra įrašyti į žmonių pasaulį ir paversti jo objektu, nes mums paprasčiausiai stinga kitos kalbos, kuria galėtume juos analizuoti ir suprasti. Tai suvokę turime dvi galimybes. Pirmoji – nieko nekeisti. Antroji – atsisakyti ribotą pasaulėžiūros kontekstą laikyti vieninteliu įmanomu aptarinėjant gyvūnus ir kartu imtis kūrybos.

Tokį požiūrį palaiko ir viena straipsnių rinktinės „Istorinis gyvūnas“ sudarytojų Susan Nance. Ji konstatuoja: istorikai turi rasti naują kalbėjimo apie gyvūnus būdą, kuriame šie nebebūtų vien objektai. Kol šis veiksmas neatliktas, visi mūsų bandymai samprotauti apie šunis, kates, arklius ir mamutus tėra svarstymai, kas yra gyvūnai ir kaip juos derėtų panaudoti žmonių istorijoje. „Viskas puiku, kai postringaujame apie sudėtingus dalykus teoriniu lygiu, tačiau kaip visa tai įgyvendinti praktiškai?“ – jau girdžiu skeptiko balsą.

Kaip žengti žingsnį iš magiško antropocentrinės istorijos rato? Dažniausiai svarbūs žingsniai naujų įžvalgų link istorijos moksle žengiami suformulavus teisingus klausimus. Būtent tai ir daro knygos „Istorinis gyvūnas“ įvadinio teksto autorė S. Nance, pateikdama keletą klausimų, į kuriuos mūzos Klėjos tarnams teks atsakyti, jei nori sužinoti ką nors nauja apie istoriją ir ją kūrusius gyvūnus bei žmones.

1. Kaip galime panaudoti išlikusius šaltinius korektiškai istorizuodami nežmones kaip būtybes, kurios mokėjo keistis įvairiose laiko bei erdvės sampynose ir tuo pat metu prisitaikydavo prie konkretaus laikotarpio?

2. Kaip rasti naujų pasakojimų apie nežmones antropocentriniuose archyvuose? Juk buvome lavinami praleisti, redaguoti, ištrinti bet kokias užuominas apie nežmones žmonių istorijos dokumentuose.

3. Ar gebėsime pažvelgti į gyvūnus kaip į veikiančius priežasties ir pasekmės ryšį imant domėn, kad istorikai, analizuodami dabarties ir praeities procesus, visuomet nori maksimaliai aiškaus atsakymo į vieną klausimą: „Kodėl?“

4. Ar sutinkame, kad gyvūnams svarbiausia likusia veikla Antropoceno epochoje yra mokymasis, kaip pritapti arba sugyventi su žmonių veikla, kurios prasmę ir tikslus jie supranta kitaip? Ar mums pavyks suvokti, jog nežmonės egzistuoja tame pačiame kontekste, tačiau turi ne tokias pat patirtis bei interesus kaip mes (kuriuos mes, beje, visiškai ignoruojame)?

5. Ar galime pripažinti, kad istorija iš esmės yra tarprūšinės veiklos arena, o kalbėjimas atrandant kitus yra metodologinis, teorinis, vertybinis ir netgi politinis apsisprendimas?

Šie klausimai visų pirma susiję su bandymu atrasti naują žiūros perspektyvą. Tad kokios galimybės mums, žmonėms, suprasti gyvūnus? Šį klausimą knygoje „Suprantant gyvūnus. Filosofija šunų ir kačių mylėtojams“ („Understanding Animals: Philosophy for Dog and Cat Lovers“, 2019) nagrinėja filosofas Larsas Svendsenas. Jo teigimu, kad sienos tarp rūšių yra pralaidžios, todėl iš dalies galime įžengti į gyvūnų pasaulį.

Norėdami įveikti šias sienas pirmiausia turime reflektuoti žmonių ir gyvūnų elgesio panašumus, tačiau drauge svarbu matyti mūsų skirtumų prarajas. Tam reikės pasitelkti žinias, patirtį ir vaizduotę. Beje, L. Svendseno teigimu, svarbu panaudoti jausmus, kai siekiama suvokti gyvūnų patiriamas emocijas.

Tai viso labo pirmieji žingsniai link supratimo, kad gyvūnai pasaulį patiria ir suvokia mums neprieinamu būdu, kartu jie šio pasaulio centre mato ne žmogų, bet save. Todėl mes, akivaizdu, negalėtume suprasti liūto, net jeigu jis prabiltų (kaip teigė Ludwigas Witt­gensteinas) gryniausia anglų arba lietuvių kalba. Tiesą sakant, žvėrių karalius, kalbantis su žmogumi, anot L. Svendseno, tikriausiai ir pats savęs nesuprastų (arba bent nebesuvoktų savęs kaip liūto).

Tačiau turime galimybę paaiškinti bent jau tam tikrus liūto, šuns ar katės buvimo istorijoje epizodus suprasdami, kad peržengus antropocentrinio ratą istoriškumas nebūtinai visais atvejais yra žmogiškumo sinonimas.

P. S. Šis tekstas parašytas keliaujant po Šiaurės Kaliforniją, jet lago būsenos persmelktomis naktimis klausantis, kaip namo, kuriame teko apsistoti, kieme šeimininkauja voverės.

 

Draugai