Taip vadinamos istorijos pamokos turi kilti iš pačios istorijos, iš mūsų pasirengimo vertinti konkretų istorinį subjektą kaip potencialiai reikšmingą mūsų gyvenimams. Aišku, egzistuoja rizikos, kad leidę praeičiai pačiai kalbėti išgirsime tai, kas mums nepatiks. Žinoma, neprivalome nuolankiai priimti visko, kas mums sakoma. Svarbiausia užduotis – atskleisti, kaip praeities klausimai ir prasmės kuria sinergiją su mūsų dabarties klausimais ir prasmėmis.

Tysonas Retzas

 

I. Kaip mes kalbame apie žmones žeidžiančią istoriją?

XX a. istorija buvo persmelkta blogio ir baimės. Nelabai žinome, ką šiandien daryti su nejaukumą, pykčio protrūkius ir atminčių karus nuolat keliančia radioaktyvia patirtimi.

Svarstymai apie ekstremalias ir traumuojančias patirtis, netektis, kančias, istorijos akligatvius bei dramas XX a. Europos ir Lietuvos istorijoje yra tiek intelektualiai, tiek emociškai sudėtinga užduotis ne tik visuomenei, bet ir mokslininkams. Paminėti klausimai reikalauja iš akademiko ne tik konkrečios disciplinos išmanymo, bet ir pasiryžimo žengti į teritoriją, kur susitinka įvairių mokslų (istorijos, filosofijos, psichologijos, antropologijos, atminties studijų) interesai, taip pat empatija ir išlavintas gebėjimas pasakoti. Kalbant apie istorijos randų tyrimus, Klėjos tarnams tampa labai svarbu leistis į teorinės refleksijos sferą ir palikti saugų empirinių duomenų paieškos bei analizės lauką. Toks veiksmas padeda iš naujo suvokti pamatines mąstymo apie ekstremalumus istorijoje prielaidas.

Istorijos teorijos požiūriu daug svarbiau yra ne tai, koks sprendimas ribinėje istorijos situacijoje buvo priimtas ir kokias pasekmes sukėlė, bet tai, ką ruošiamės daryti su tokia istorine patirtimi šiandien. Šią tezę vienaip ar kitaip nuolat mini istorijos teoretikai, kartodami, jog istorija yra interpretaciš­kai sudabartinta praeitis. Šią daug sykių įvairiais aspektais plėtotą idėją knygoje „Apie sudėtingą buvimą kartu: atmintis, politika ir istorija“ vienu sakiniu meistriškai apibendrino ispanų politikas bei filosofas Manuelis Cruzas: „Svarbiausia šiuo atveju yra ne tai, ką jie padarė mums, bet tai, kaip reaguojame į jų mums padarytus jų veiksmus.“

Šią mintį galima išplėtoti. Mąstydami apie žmones ribinėse situacijose, jų lemtingus pasirinkimus ir sunkias patirtis, kalbame ne tik (ne tiek) apie juos, kiek apie save. Nes gyvenant čia ir dabar svarbiausia yra mūsų (ne praeities žmonių!) atsakomybė istorijos akivaizdoje.

Tiesa, kalbėdami apie kitą ir save istorijoje nesutariame ne tik todėl, kad skirtingai interpretuojame empirinius duomenis, bet ir dėl to, kad konkrečiu atveju mums svarbūs skirtingi tiesos tipai, kurie savo ruožtu veikia mūsų kalbėjimą. Tad dažnai ėmus nag­rinėti istorijos ir atminties požiūriu sudėtingą temą paaiškėja, jog čia nebepakanka gero akademinio pasirengimo, ne mažiau svarbu suvokti, kaip apie atlikto darbo rezultatus konkrečiu atveju bus kalbama su visuomene.

Vokiečių istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas veikale „Įrodymas ir prasmė: istorinių studijų teorija“ teigia, kad kalbėdami apie istoriją ir atmintį nuolat renkamės vieną iš tiesos tipų:

Mokslinė tiesa grįsta empirinių tyrimų rezultatais ir teorinės refleksijos nuoseklumu.

Praktinė tiesa – šios tiesos tipas nagrinėja moralinius ar etinius dalykus ir yra grįstas atsakymu į principinį klausimą: „Kas yra „gera“?“

Politinė tiesa – šis tiesos tipas veikia kaip konsensuso užtikrinimas galios santykiuose.

Terapinė tiesa – tai specifinė tiesos forma, susijusi su sveikatos ir ligos reiškiniais; šios tiesos atskaitos taškas – gydimas. Tiesa šiuo atveju yra tai, kas gydo.

Strateginė tiesa (poleminė tiesa) kreipia mūsų dėmesį į individų (grupių) tarpusavio kovos lauką, kuriame tam tikri teiginiai įtvirtinami kaip nugalėtojų tiesa. Dar kitaip strategine tiesa yra laikoma tai, kas atveda į pergalę.

Estetinė tiesa paremta estetinio skonio vertinimo kriterijais.

Retorinė tiesa yra tai, kas padeda įtikinti kitus.

Šių tiesos tipų (sąrašas nėra baigtinis) sampyna kuria šiuolaikines istorinės kultūros formas ir kartu lemia, kad žmonės, atminties grupės, visuomenės nesupranta vieni kitų, nesusikalba ir pradeda emociškai varginančius, sužeidžiančius atminčių karus.

Istorikai ir kiti mokslininkai, siekdami rekonstruoti praeityje nutikusių įvykių eigą bei jų prasmę, susitelkia į mokslinės tiesos lygmenį, nors užmiršta, kad ji neegzistuoja sterilioje, izoliuotoje nuo kitų tiesos formų laboratorijoje, bet yra visuomet susieta su politine, praktine, terapine ir kitomis tiesomis.

Tad norintiems taikyti istorinį mąstymą būtina nuolat prisiminti šiuos skirtingus tiesos tipus, jų koegzistenciją ir tai, kokiomis proporcijomis jie susimaišo.

Ar ką tik aptarta tiesos formų tipologija reiškia, kad negalime pasakyti nieko tikro apie sudėtingus ir skaudžius istorijos bei atminties požiūriu klausimus? J. Rüsenas, mąstydamas apie šią problemą, sako: tiesa mokslininko požiūriu yra gebėjimas kurti prasmę, paremtą stabiliais principais. Šie principai naudojami teigiant, svarstant, priimant, atmetant, keičiant teiginius apie tam tikrų dalykų istorijoje pagrįstumą. Bene svarbiausia formuluojant teiginius apie tai, kas nutiko praeityje, yra prasmė. Tiesa, sako J. Rüsenas, privalo turėti ne tik prasmę, bet ir reikšmę. Tiesa įgyja reikšmę, jeigu pasitarnauja gyvenimui.

Taigi ratas užsidaro: mąstydami apie žmones ribinėse situacijose ir lemtingų pasirinkimų akivaizdoje, jų patirtas kančias ir šių trauminių patirčių svarbą dabarčiai, mes kalbame apie save. Toks kalbėjimas turi prasmę, kuomet pasitarnauja gyvenimui.

II. Kokiais būdais įmanoma mąstyti apie kito skausmą istorijoje?

Lenkų idėjų istoriko, muziejininko bei filosofo Krzysztofo Pomiano nuomone, būtina suvokti, jog egzistuoja ne vienas, o bent trys matmenys, kuriuos privalu naudoti prakalbus apie sudėtingus, mus dras­kančius istorijos ir atminties klausimus, susijusius su blogio raiška ir kančiomis bei šio blogio paliktais randais mūsų sielose. Tai pažinimo, hermeneutinis ir egzistencinis lygmuo. Pažinimo lygmenyje, anot K. Pomiano, istorikai bando išsiaiškinti, kas gi iš tiesų nutiko; hermeneutiniame (supratimo) lygmenyje mėginama mąstyti apie ribines situacijas ir tai, ką jose teko patirti nuo mūsų laike nutolusiems žmonėms; egzistenciniame lygmenyje kalbama apie atleidimo ir susitaikymo galimybę (plačiau: „Literatūra ir menas“, 2014 m. balandžio 18 d.). Istorikams geriausiai pavyksta darbuotis pažinimo lygmenyje, o hermeneutinis ir egzistencinis lygmenys yra menininkų, psichologų, filosofų veiklos laukas. Žinoma, praeities tyrinėtojų pažinimo lygmenyje atliekamas darbas nebus iki galo užbaigtas, jeigu jie hermeneutiniu lygmeniu nesiryš svarstyti blogio raiškos istorijoje. O kalbėjimas apie kito patirtis istorijoje ir mūsų santykį su šiomis patirtimis yra neatsiejamas nuo empatijos.

Terminas „empatija“ (vok. einfühlung) buvo pradėtas taikyti kaip svarbi sąvoka, apibūdinanti estetinę patirtį. Vienas iš „empatinės mokyklos“ lyderių filosofas Theodoras Lippsas kalbėjo apie empatiją, kaip žmogiškųjų emocijų projekciją į išorės objektus bei distinkcijos tarp žmogaus („aš“) ir jo stebimo objekto išnykimą.

 

gyčio norvilo nuotrauka

 

Dabar šis terminas nusako psichologinį gebėjimą patirti tai, ką kiti žmonės mąsto ir jaučia, padedantį kurti emocinį ryšį su žmonėmis, taip pat įgalinantį rūpintis kito gerove.

Pastaruoju metu empatijos sąvoka yra naudojama apibrėžti itin plačiam fenomenų spektrui, tačiau praeities tyrinėtojai iki šiol mažai kalbėjo apie empatiją. Šiuo atveju chrestomatiniu istorikų mąstymo pavyzdžiu galėtų būti britų istoriko Geoffrey’o Eltono teiginys, esą yra viso labo du istorinio tyrimo principai, skatinantys nuolat užduoti šiuos klausimus: kokiu istoriniu įrodymu praeities tyrinėtojas disponuoja ir ką šis įrodymas reiškia? Istorikai yra pasirengę klausinėti ir analizuoti šaltinius siekdami iššifruoti įvairias jų prasmes, tačiau nėra pasiryžę suteikti sau galimybės išgirsti, ką praeities žmonės sako sau ir mums.

Apie empatijos svarbą nemažai mąstė ir kalbėjo istorijos filosofai, tarytum atsverdami istorikų skepsį. Pavyzdžiui, vokiečių mokslo filosofas Carlas Gustavas Hempelis rašė, jog empatijos metodas turi būti naudojamas kaip euristinis įrankis, galintis pasiūlyti tam tikras psichologines hipotezes, kurios esą padeda istorikui paaiškinti konkrečius praeities įvykius. O kanadiečių istorijos filosofas Williamas Herbertas Dray’us knygoje „Dėsniai ir aiškinimas istorijoje“ kalbėjo apie empatišką supratimą, kaip „racionalų paaiškinimą“. Šio mokslininko teigimu, praeities tyrinėtojai supranta tam tikrus dalykus, kai į istorines situacijas sugeba pažvelgti užmegzdami ryšį tarp savęs ir kito, praeityje nutolusio žmogaus. Nepakanka užduoti klausimą, sako W. H. Dray’us, ką būčiau daręs Benjamino Disraelio vietoje. Istorikas privalo siekti pamatyti istorinę situaciją, konkrečias problemas ir galimus jų sprendimo būdus taip, kaip jie skleidėsi minėto britų premjero akivaizdoje.

XX a. antroje pusėje situaciją pakeitė slinktys socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, taip pat – intensyvi istoriografijos raida. Visa tai sukūrė galimybes istorikams mąstyti apie empatiją, kaip apie metodą arba prieigą, padedančią pažinti istoriją.

Tiesa, kadangi empatija kartais leidžia patirti, ką jaučia kita gyva būtybė, akivaizdu, kad empatiško ryšio užmezgimas su mirusiu praeities žmogumi yra sunkus (daugelis pasakytų – neįmanomas) uždavinys. Skeptikas čia tikriausiai galėtų išsakyti ir dar vieną abejonę – jeigu empatija negali mūsų paskatinti pereiti į kitą gatvės pusę tam, kad padėtume kenčiančiam žmogui, kaip ji gali pagelbėti mūsų kelionėse į praeitį, kur pilna situacijų ir žmonių, kurių būsenų bei elgsenų supratimas ar patyrimas reikalauja didžiulių pastangų, vargina, išsekina ar net traumuoja?

III. Kaip istorikai naudoja empatijos prieigą XXI amžiuje?

Atsakymo į šį klausimą paieškoms istorikas Tysonas Retzas skyrė monografiją „Empatija ir istorija“. Jis, kalbėdamas apie istoriją ir empatiją, daugiausia remiasi britų archeologo, istoriko ir filosofo Robino George’o Collingwoodo bei vokiečių filosofo Hanso-Georgo Gadamerio idėjomis, kurios „suteikia galimybę tirti, ką reiškia būti pasiruošusiam mokytis iš istorijos, ką reiškia būti pasiruošusiam perprasti praeityje keltus klausimus ir joje kurtas prasmes“.

Anot T. Retzo, nagrinėjant istorijos ir empatijos ryšį, svarbiausias yra apsisprendimas žvelgti į praeitį, kaip į erdvėlaikį, kuris gali teikti svarbių įžvalgų, jeigu tik suteiksime praeičiai tokią galimybę. Norėdami perprasti šias įžvalgas ir galbūt pasimokyti iš istorijos, turime taikyti vieną sąlygą – atskleisti, kaip praeities klausimai ir prasmės kuria sinergiją su mūsų dabarties klausimais ir prasmėmis. Bandydami suvokti kontekstą, kuriame žmonės mąstė ir veikė (o tai turi padėti mums perprasti jų elgesio motyvus), įgyjame galimybę suprasti, kuo skiriamės nuo jų ir ko galime iš jų išmokti.

Empatiškas supratimas reikalauja ne tik susitapatinimo, bet ir distancijos. Istorikų dėka praeitis dabarties atžvilgiu atsiskleidžia kaip esmiška kitokybė ir tampa svarbi, nes gali teikti žinias, kurių negali duoti šiandiena. Formuluodamas šią įžvalgą T. Retzas remiasi R. G. Collingwoodo idėjomis. Šis mokslininkas, 1928 m. keliaudamas į Di miestelį Prancūzijoje, suformulavo tris jo filosofijos esmę apibrėžiančius teiginius: 1) visa istorija yra mąstymo istorija; 2) istorinis pažinimas yra mokslininko mąstyme vykstantis (at)kūrimo (re-enact­ment) procesas; 3) istorinis pažinimas yra praeities (at)kūrimas kartu įvedant ją į dabarties idėjų kontekstą ir atskleidžiant praeities bei dabarties skirtybes.

R. G. Collingwoodas savo tekstuose nuosekliai teigė, jog istoriko studijuojama praeitis kai kuriais aspektais yra gyva šiandienoje, o praeitis suvokiama priešinus būtojo ir esamojo laiko žmones. Objektas ir subjektas nėra vienas nuo kito atskirti, jie susiję abipusiame pažinimo ir supratimo veiksme. R. G. Colling­woodo teigimu, ši sąsaja lemia, jog istorija nėra „įvykiai“, bet „procesai“, kitaip tariant, istorija – tai dalykai, patiriantys virsmą iš vieno būvio į kitą.

O kokią vietą R. G. Collingwoo­do filosofijoje užima empatija? Savo tekstuose jis niekada nevartojo šios sąvokos, visą dėmesį sutelkė į (at)kūrimo terminą, juo išreikšdamas labai panašius į empatiją veiksmus. Anot R. G. Colling­woodo, istorikai apmąstydami išgyvena praeitį tam, kad ją pažintų. Jie interpretuoja šaltinius, o interpretuojant atsiskleidžia žmonių veiksmuose įkūnytos mintys. Taip išgyvenama praeitis. Išgyvendami ją, į savo patirtį įtraukiame (taip ją išplėsdami) kitų žmonių patirtis praeityje.

Remiantis šio mokslininko koncepcija, praeitis leidžia pažinti save ir būti sąmoningiems, nes kiekvienas praeityje atsakytas klausimas teikia naują galimybę svarstyti, kokios aplinkybės turėjo arba neturėjo įtakos išgyvenant istorijos ekstremumus. Savęs pažinimas yra žinojimas, kas buvo (ne)įmanoma duotomis aplinkybėmis. Mąstydami apie (ne)įma­nomus pasirinkimus, kuriuos priėmė nuo mūsų laike nutolę žmonės, mes tuo pačiu pažįstame save. Kaip teigia Karstenas R. Stueberis, interpretuodamas R. G. Collingwoodo idėjas, „kito žmogaus veiksmus lėmę motyvai gali būti perprasti tik tokiu atveju, jeigu gali tapti pagrindu mūsų veikimui“.

Krzysztof Pomian. „Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys“ čia