Istorijos disciplina dažnai įsivaizduojama kaip amžino įšalo žemė – esą čia niekas niekada nekinta. Dėl šios priežasties visuomenės akyse praeities tyrinėtojai yra lyg kokie žyniai, privalantys iš kartos į kartą perduoti kanonu tapusius pasakojimus apie tai, „kaip buvo iš tikrųjų“.

Tokie vaizdiniai, savaime aišku, turi mažai ką bendro su tikrove. Nuo XX a. antrosios pusės istorijos mokslas vystosi itin dinamiškai, todėl šiandien daug praeities tyrinėtojų savo darbais laužo nusistovėjusias mokslinės tradicijos taisykles ieškodami naujų istorijos apmąstymo būdų ir pasakojimo formų.

Penktasis „Istoriko teritorijos“ tekstas pasakoja apie nekonvencinius reiškinius XXI a. Vakarų istoriografijoje arba istorikų džiazavimą, prasidėjusį postmodernizmo epochoje.

I

Nekonvencinė istoriografija labai įvairi: tai akademinis maištas, kultūros projektas ir sociokultūrinės kritikos atmaina vienu metu. Prieštaraujantys nusistovėjusioms akademinio tyrimo taisyklėms mokslininkai imasi nagrinėti tokius klausimus, kuriuos konvencinė istoriografija ignoruoja, nepastebi, „išmeta“, taip praturtindami praeities tyrimus naujais siužetais ir pasiūlydami naujų praeities supratimo galimybių.

Intelektualinių revoliucijų vėliavas pra­eities tyrimuose kelia tiek moks­li­nin­kai, klajojantys po metateorijos plotus ir mąstantys apie tūkstantmečių perspektyvas, tiek ir vykdantys mikrotyrimus. Praeities tyrinėtojai, nenorintys taikstytis su akademiniu mainstreamu, žongliruoja įvairiomis teorijomis bei metodologijoms ir kartais nuklysta į teritoriją, kurioje mokslas susitinka su menu arba pradeda flirtuoti su politika (tai ypač pasakytina apie kairiųjų pažiūrų mokslininkus).

Tiesa, nekonvencinės, avangardistinės ar neklasikinės istoriografijos turinys laikui bėgant kinta. Kaip antai XX a. 8 dešimtmetyje Vakarų istorio­grafijos avangardu buvo laikoma istorinė antropologija, mikroistorija ir sakytinė istorija (oral history). Dabar šios praeities tyrimo kryptys tapo visuotinai pripažįstama ir daugybę ištikimų sekėjų turinčia žanro klasika.

Avangardinius reiškinius tyrinėja Ewa Domańska, 2006-aisiais išleidusi elegantišką knygą „Nekonvencinė istoriogra­fija“ („Historie niekonwencjonalne. Re­fleksja o przeszłości w nowej humanistyce“). Anot šios istorijos teoretikės, nekonvencinei istoriografijai, save priešinančiai tradiciniam istorijos mokslui, būdingi šie bruo­žai:

1. Subjektyvumas nustojamas laikyti yda (taip priešinantis konvencinės istoriografijos propaguojamam faktų kultui);

2. Kvestionuojamas tiesos kriterijus (neigiant tradicinės istoriografijos orientavimąsi į objektyvizmą ir ironiškai vertinant nuolatinį apeliavimą į tiesą);

3. Laužomas priežasčių–pasekmių seka paremtas naratyvas (be šios sekos vyraujanti istorijos pasakojimo tradicija sunkiai įsivaizduojama);

4. Eksperimentuojama su informacijos apie praeitį pateikimo forma (tekstas, konvencinės istoriografijos alfa ir omega, pradedamas suvokti tik kaip viena iš daugelio informacijos perdavimo formų).

Kaip šie postmodernaus mąstymo ypatumai keičia istorikų santykį su praeitimi, jos tyrimų ir aprašymų būdais?

Akivaizdu, kad aptarti visos Vakarų istoriografijos avangardo kuriamos tekstų įvairovės nėra jokių galimybių. Todėl šiandien susitelksime į keletą mūsų humanitarikai mažai pažįstamų nekonvencinės istoriografijos atmainų, kurias plėtojantys mokslininkai daugumos požiūriu yra tikri keistuoliai, nes propaguoja „grįžimą prie daiktų“ (turn to things) ir užsiima „gyvūnų studijomis“ (animal studies), tuo pat metu iš istorikų dėmesio centro išstumdami žmogų.

II

„Grįžti prie daiktų“ raginantys moks­lininkai laikosi nuomonės, kad istorija kaip „mokslas apie žmones laike“ (tokį kredo XX a. viduryje suformulavo prancūzų istorikas Marcas Blochas) nebeatliepia šiuolaikinio žmogaus poreikių ir tampa nekonkurentiška kitoms disciplinoms, kurios taip pat analizuoja praeitį.

Šiuolaikiniai „daiktų tyrimai“ analizuoja ne tik neorganinės, bet ir organinės kilmės „daiktus“. Šie yra skirstomi į ekofaktus (natūraliuose gamtiniuose procesuose, be žmogaus įsikišimo, gimstančios ir egzistuojančios gyvybės formos: kalnai, medžiai, akmenys) ir artefaktus (žmogaus sukurti objektai).
Kokios mūsų gyvenimo permainos paskatino nekonvencinės istoriografijos atstovų susidomėjimą daiktais?

Postmoderno apraiškų Vakarų istoriografijoje tyrinėtojai paprastai nurodo keletą priežasčių:

1) Biotechnologijų ir nanotechnologijų raida, lemianti tokias situacijas, kai humanistika savo tradiciniame arsenale nebe­suranda instrumentų ir sąvokų, galinčių padėti suvokiant ir apibūdinant realybę;

2) Antropocentrizmo kritika, raginanti „patraukti“ žmogų iš mūsų pasaulio centro, tuo pat metu atkreipiant dėmesį į kitas – lygiavertes – egzistavimo formas (gyvūnai, augalai, visų rūšių daiktai – ekofaktai ir artefaktai);

3) Žmogaus santykio su dvinare schema „dvasia – materija“, „protas –­ kūnas“ kaita, sureikšminant materiją;

4) XXI a. Vakarų pasaulio aštriai išgyvenama tapatybės krizė, kai iš naujo keliamas klausimas: „Ką reiškia būti žmogumi?“; „Kas yra žmogiška ir nežmogiška?“;

5) Vartotojiškos visuomenės kritika, bandant daiktus suvokti ne tik kaip prekes ir įrankius.
Kokioms sferoms daugiausia dėmesio skiria „daiktų istoriografija“? Šioje sferoje dirbantys mokslininkai dažniausiai analizuoja tris klausimus: objektyvizacijos proceso ypatumai, vartojimas ir visuomeninis daiktų gyvenimas.

Objektyvizacija šiuo atveju vadinamas žmonių gyvenimo prasmės kūrimo daiktais procesas. Vartojimas nekonvencinės istoriografijos tyrinėtojų susiejamas su tapatybės (kuri išreiškiama dėvint tam tikrus drabužius ar naudojant tam tikros firmos techniką) kūrimu ir palaikymu. Visuomeninio daiktų gyvenimo tyrimais užsiimantys moks­lininkai analizuoja įvairias – techninę, ekonominę, visuomeninę – daiktų biografijas (taip įsibraudami ir į pirmą bei antrą sferas).

III

Kodėl socialiniai ir humanitariniai mokslai demonstruoja tokį abejingumą materialinei kultūrai? Kaip daiktų pasaulis susijęs su socialiniu gyvenimu? Kokios priežastys lėmė, kad socialinio gyvenimo materialinis dėmuo ilgai bu­vo marginalizuojamas?

Šie klausimai formuluojami norvegų archeologo Bjørnaro Olseno didžiulio susidomėjimo susilaukusiame manifeste „Materialinė kultūra už teksto: atsimenant daiktus“.
Olsenas taip deklaruoja savo poziciją: „Visi tie fiziniai dalykai, kuriuos mes įvardijame materialine kultūra, yra būtybės (angl. being) pasaulyje, šalia kitų būtybių, tokių kaip žmonės, augalai arba gyvūnai. Materialinės kultūros būtybės yra kitokios, tačiau jų kitoniškumas neturėtų būti konceptualizuotas remiantis iki šiol vyraujančia ontologinio dvilypumo ir neigiamybės schema...“*

Olsenas teigia, kad materialinės kultūros studijos iki šiol daugiausia dėmesio skyrė mentalitetui ir jo repre­zen­tacijoms, todėl materialinė kultūra istorikams tapo mentalitetą išreiškiančia metafora, simboliu, žinute arba tekstu, kitaip sakant –­ kažkuo kitu, tik ne savimi. Beje, neteisingas materialinio pasaulio interpretavimas –­ tik viena iš problemų, kurios rūpi Olsenui. Šio archeologo nuomone, dar viena blogybe derėtų įvardyti materialaus pasaulio pasitraukimą iš šiuolaikinių humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų dėmesio lauko. Olsenas įsitikinęs, kad daiktai nebesugeba patraukti tyrinėtojų dėmesio, nes yra taip integruoti į mūsų kasdienį gyvenimą, kad „pasislepia“ nuo mūsų. Kita priežastis – mašinos, inst­rumentai, technologijos šiuolaikiniam žmogui dažniausiai yra keistos, neautentiškos ir nesavos realybės, iš kurios norisi išsilaisvinti, simboliai.

„Aš pavargau nuo įprastų istorijų, kaip subjektas, socialumas, epistema sukūrė objektą; pavargau nuo pasakojimų, kad viskas yra kalba, veiksmas, mintis ir žmonių kūnai. Noriu, kad kreiptumėme daugiau dėmesio į kitą šios istorijos pusę: kaip objektai konstruoja subjektą. Ši istorija nėra papasakota kintančiomis kalbomis, bet pasiekia mus kaip tylus, apčiuopiamas, matomas, brutalus materialumas: mašinos, sienos, keliai, duobės, kalavijai.“

Perskaičius šias poetiškas Olsenas manifesto eilutes iš tiesų galima pradėti kitaip žiūrėti į mūsų kasdienybės istorijos bendražygius ir kūrėjus: skalbyklę, mikrobangų krosnelę, televizoriaus pultą arba „iPod“ grotuvą.

IV

„Animal studies“ srityje dirbantys mokslininkai daro viską, kad mes pradėtume kitaip žiūrėti į svetainėje riogsančiame akvariume plaukiojančias žuvytes arba iš esmės persvarstytume savo santykį su katinu, tyliai snaudžiančiu ant radiatoriaus.

„Animal studies“ – tarpdisciplininių studijų laukas, kuriame susikerta istorijos, antropologijos, biologijos, geogra­fijos, meno istorijos, psichologijos, filosofijos, sociologijos interesai. Taigi ši studijų kryptis yra tikrai marga ir istorikai joje ne visados griežia pirmuoju smuiku.

Gyvūnų studijos savuoju uždaviniu laiko suprasti žmonių ir gyvūnų tarpusavio santykių dinamiką praeityje bei šiandienoje ir tuo pat metu kelia sau pirmaeilės svarbos tikslą – suvokti gyvūnus kaip savitas ir savipakankamas gyvas būtybes, šį supratimą konst­ruojant be nuolatinio žvalgymosi į jau egzistuojančius stereotipizuotus mūsų žinijos tiražuojamus vaizdinius apie juos. Kultūros istorikai, dirbantys „animal studies“ lauke, visų pirma domisi šiais klausimais: kaip gyvūnų vaizdiniai mūsų kultūroje kuria adekvataus supratimo arba nesupratimo situacijas? Kiek, kaip ir kodėl mes antropomorfizuojame gyvūnus? Kaip žmonės gali išvengti išankstinių nusistatymų stebėdami gyvūnus ir vertindami jų elgesį?

Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus „gyvūnų istoriografijos“ kūrėjai nepailsdami kritikuoja bandymus sužmoginti gyvūnus. Anot šių mokslininkų, procesą leidžia identifikuoti paprastas mūsų santykio su naminiais gyvūnais aspektas –­ kiekvienas iš jų egzistuoja per santykį su šeimininku: „mano katinas“, „mano šuo“, „mano vėžlys“. Žvėrių „sužmoginimas“ (gyvūnai – „žmonės su kailiu“; šunys –­ „gauruoti vaikai“), anot „animal studies“ mokslininkų, nekuria jų autonomijos sferos, bet įtraukia gyvūnus į mechanizmą, kurį žmogus sukūrė savo tikslams tenkinti. Šiame mechanizme gyvūnams skirtas tik vienas vaidmuo –­ besąlygiška meilė šeimininkui pagal šeimininko iš anksto susikurtą modelį, kokios, tarkim, katino arba šuns emocijų apraiškos ir elgsenos yra „tinkamos“, kokios – ne.

Tokią poziciją nuosekliai kritikuojantys autoriai pabrėžia poreikį įsisąmoninti ne tik žmonių, bet ir gyvūnų teises bei būtinybę suvokti, kad ne tik žmonės turi lūkesčių gyvūnų atžvilgiu, bet ir gyvūnai – žmonių.

Prisipažinsiu atvirai – kai pasidomėjau „animal studies“, staiga suvokiau, kad nebemoku elgtis ir bendrauti su savo katinu. Gal tai atsitiktinumas, o gal katinas taip pat pasidomėjo nekonvencine istoriografija, kovojančia už gyvūnų teises, nes vieną gražią dieną jis išėjo iš namų ir negrįžo.

Kitoje „Istoriko teritorijoje“ tęsime pažintį su istorijos mokslo avangardistais, kurie mąsto apie ilgas trukmes ir žmonijos likimą, tyrinėja mus supančius peizažus ir užsiima kitais, iš pirmo žvilgsnio, istorikui nelabai derančiais dalykais.

* Bjørnar Olsen. „Material Culture after Text: Re-Membering Things“, Norwegian Archaelogical Review, 2003, Vol. 36, No. 2.