Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XIV)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Praeities pamokos ir jų prasmė dabarčiai

 

Šįkart verksiu džiaugsmo ašaromis.

Cristiano Ronaldo

Europos futbolo čempionais 2004-ai­siais turėjo tapti Luíso Figo, Rui Costos, Ricardo, Nuno Gomeso, Manishe’s, Deco komanda. Deja, „barokinį“ – grakščiomis improvizacijomis paremtą – futbolą žaidžiančios rinktinės viltys dužo Lisabonos Estádio da Luz per liepos 4 d. susitikimą su graikų komanda. Ją dresavusio Otto Rehhagelio išpažįstamas gynybinis žaidimo stilius sugadino finalą (kas mėgsta žiūrėti į vartuose išsirikiavusį ir ten visas 90 minučių stypsantį vienuolikos futbolininkų autobusą?). Kita vertus, kad ir ką sakytų atakuojančio futbolo grožį aukštinantys žiūrovai, tądien portugalų „poetai“ buvo priversti nulenkti galvas natūralistinės prozos stiliumi aikštę vagojusiems oponentams.

Tokios mintys sukosi mano galvoje, žiūrint šiųmetį Europos futbolo čempionato finalą, kuriame į lemiamą mūšį išėję vyrukai iš Portugalijos, atrodo, išmoko prieš 12 metų gautą pamoką: iš trečios vietos į kitą etapą prasibrovę ir iki pusfinalio nė vienų rungtynių per pagrindinį laiką nelaimėję futbolininkai, anot sporto žurnalisto Nerijaus Kesmino, „ne tiek žaidė, kiek dirbo“. Tačiau būtent dėmesys gynybai ir šaltakraujiškas žaidybinio plano laikymasis, o ne čia ir dabar gimstančios improvizacijos su kamuoliu šį kartą Cristiano Ronaldo bei visai Seleção suteikė galimybę Paryžiaus Saint-Denis stadione apsipilti džiaugsmo (o ne apmaudo) ašaromis.

Sporto istorikai bei žurnalistai (mojuodami statistikos lentelėmis) nuolat postringauja apie praeities pamokas, kurias esą derėtų išmokti šiandienos futbolo, krepšinio ir kitų komandinių sporto rungtynių dalyviams bei jų žiūrovams. Tačiau kiek jų žodžiuose tiesos? Čia pat galima užduoti ir gerokai bendresnį klausimą: kiek prasmingas tikėjimas, jog praeities patirtys gali tapti naudingomis pamokomis dabarties žmogui? Atsakymo ieškosiu šioje „Istoriko teritorijoje“.

 

II

Jeigu ateitis radikaliai skirsis nuo to, ką esame patyrę, praeitis negalės mums padėti.

Anne Kveim Lie. „Apie istorijos pamokas. Tiesos ir amžinosios tiesos. Komentaras“

Idioma „istorija yra gyvenimo mokytoja“ buvo suformuluota Cicerono (106–43 m. pr. Kr.), kuris suprato historia kaip pavyzdžių rinkinį, padedantį siekti tam tikrų tikslų. Krikščioniškoji istoriografija perėmė šį kredo, sėkmingai jį naudodama doriems krikščionims ugdyti. Naujaisiais laikais istorikai ­–­ gyvenimo mokytojai – taip pat rasdavo kur pritaikyti savo gebėjimus. Štai Niccolò Machiavelli (1469–1527) ragino ne tik žavėtis protėviais, bet ir sekti jais. O Jeanas Bodinas (1530–1596) veikale „Methodus ad facilem historiarum cognitionem“ (1566) išreiškė įsitikinimą, kad praeities pažinimas padeda suvokti istorijos dėsnius, o šie leidžia adekvačiai priimti dabartį ir įsivaizduoti tikėtiną ateitį. Baroko ir ankstyvojoje Apšvietos epochoje šios idėjos buvo nuolat kartojamos, skyrėsi tik jų pateikimo forma.

Taigi istorikai, pasakodami apie praeities įvykius, daugiau nei tūkstantį metų atliko keletą funkcijų: padėjo ugdyti valstybės vyrus, pasirengusius spręsti sudėtingus uždavinius; rūpinosi žmogaus dvasiniu tobulėjimu; įgalino juos pasisemti gyvenimo išminties ir mokė šaunumo.
Kada, kaip ir kodėl suabejota istorijos gebėjimu suteikti žmogui vertingų pamokų?

Į šį klausimą atsakė vokiečių istorikas Reinhartas Koselleckas. Norintiems susipažinti su svarbiausiomis šio moks­lininko tezėmis vertėtų atsiversti knygą „Praėjusi ateitis. Apie istorinio laiko semantiką“ (vokiškas leidimas –­ 1979; angliškas – 2004) ir susirasti tekstą „Historia Magistra Vitae: Topos žlugimas...“. Ieškodamas lūžio taško Naujųjų laikų epochos žmonių mąstyme, R. Koselleckas įvardija maždaug šimto metų etapą (1750–1850), anot jo, nužymintį ikimodernaus pasaulio (egzistavusio patirties erdvėje) ir modernaus pasaulio (dėmesį sutelkusio į lūkesčių horizontą) takoskyrą. R. Koselleckas teigia, kad minėtoje šimto metų atkarpoje išsiteko labai svarbios to meto Europos visuomenės permainos, lėmusios mąstymo paradigmų kaitą: istorijos, kaip universalių dėsnių ir pasikartojančių situacijų raiškos erdvės, samprata buvo pakeista idėja, kad istorija yra unikalių įvykių (judančių progreso kreive) seka ir suma.

Tokios kaitos rezultatas: svarbiausiu orientyru XIX a. antroje pusėje gyvenusiam žmogui tampa dabartis ir ateitis, o praeitis praranda savo, kaip gyvenimo mokytojos, svarbą. Ikimoderniame pasaulyje didžioji žmonių dalis nesitikėjo, kad ateitis jiems atneš ką nors nauja. O modernioje epochoje viltingai į ateitį žvelgiančiam europiečiui, anot R. Kosellecko, reikėjo naujų pasakojimų apie praeitį. Bene geriausia šių permainų išraiška derėtų laikyti vieną Leopoldo von Ranke’s (1795–1886) sakinį: „Uždavinys teisti praeitį ateities kartų labui yra suteiktas Istorijai; šis tekstas nepretenduoja atlikti tokio prakilnaus darbo; jis viso labo siekia pasakyti, kaip iš tiesų buvo.“

 

III

Tai, ką mes išmokstame iš istorijos tiesiogiai, priklauso nuo to, kaip mes tai darome.

James J. Sheehan. „Kaip mes mokomės iš istorijos“

Nepaisant R. Kosellecko skrupulingai ištirtų ir išraiškingai aprašytų mąstymo revoliucijos padarinių „ilgojo šimtmečio“ gyventojams, XXI a. žmogus nuolat gręžiojasi į praeitį ir intensyviai vartoja istorijos pamokas įvairiose sferose: mokyklose ir universitetuose, politikoje, karyboje, ekonomikoje, žiniasklaidos versle, viešųjų ryšių sferoje ir kitur. „The New Yorker“ (2014-02-28) apžvalgininkas Adamas Gopnikas ironiškai pažymi, kad „kiekvienas teksto autorius, nepriklausomai nuo jo politinių įsitikinimų, turi kišenėje paslėpęs istorinį argumentą, kodėl turime bombarduoti tuos vaikinus arba pagelbėti aniems vaikinams (kuriuos anksčiau bom­bardavome) kovoje su tais kitais vaikinais“.

Žinoma, amerikiečių publicisto aprašyta situacija turi mažai ką bendra su pastangomis iš tikrųjų suvokti sudėtingą praeities ir dabarties sampyną, –­ tai viso labo manipuliacija istoriniais duomenimis. O bandymai atsakyti į klausimą, kaip mūsų patirtis (praeitis, egzistuojanti dabartyje) gali padėti ateities lūkesčiams virsti realybe šiandien, yra nemenkų pastangų reikalaujantis intelektualinis darbas. Nesibodintiems jo vertėtų susirasti fiziologijos, evoliucinės biologijos, biogeografijos, socialinės antropologijos ir kitų disciplinų lauke dirbančio Kalifornijos universiteto profesoriaus Jaredo Diamondo knygas. Šis mokslininkas, mąstydamas apie praeities pamokas dabarčiai, kalba apie globalias ir mikrolygmenų patirtis, kurias vertėtų įsisąmoninti Vakarų civilizacijai. Šįsyk globalinio masto klausimus, sprendžiamus jo knygose „Guns, Germs, and Steel: The Fates of Human Societies“ (1997) bei „Collapse: How Societies Choose to Fail or Succeed“ (2005) palikime nuošalyje ir sutelkime dėmesį į studiją „The World until Yesterday: What Can We Learn from Traditional Societies?“ (2012).

Knygoje mokslininkas tyrinėja „tradicinių bendruomenių“ (vis dar aptinkamų įvairiuose žemynuose) gyvenimo būdą. Kodėl verta įsižiūrėti į žmones, kurie Vakarų Europos arba JAV gyventojui paprastai atrodo „truputį laukiniai“?

J. Diamondas pateikia keletą atsakymų: tradicinės visuomenės yra išlaikiusios daug senojo gyvenimo būdo elementų. Senasis (tradicinis) gyvenimo būdas egzistavo „iki vakar dienos“, anot autoriaus, jis suformavo mus, dėl jo esame tokie, kokie esame. Be to, daugelis vakar dienos gyvenimo būdo reliktų vis dar egzistuoja mūsų kasdienybėje (tiesiog apie tai niekada nesusimąstome). Na, ir trečiasis J. Diamondo argumentas: tradicinės bendruomenės mums siūlo įvairių bendruomeninio gyvenimo problemų sprendimo būdų bei įvairių gyvenimo praktikų, ištobulintų per ilgus eksperimentus ir galinčių esmingai prisidėti prie XXI a. žmogaus gyvenimo kokybės.

Apie kokias „vakarykščio pasaulio“ gyvenimo praktikas ir problemų sprendimo būdus kalba J. Diamondas?

Analizuodamas tradicinių bendruomenių elgseną įvairiose situacijose, mokslininkas aptaria, kaip kuriami ir palaikomi visą gyvenimą trunkantys santykiai (pabrėžiant ne individualios sėkmės siekimo bet kokia kaina, o bendradarbiavimo svarbą); kaip ribinėse gyvenimo situacijose bandoma atkurti yrančius socialinius ryšius tarp pažįstamų žmonių (pasitelkiant tarpininkavimo tarp konfliktuojančių šalių ar kompensacijos ir atsiprašymo-apgai­lestavimo ritualą); kaip tradicinėse bend­ruomenėse motinos bendrauja su kūdikiais (nuolat juos laikydamos ant rankų, keliaudamos ir nešdamos kartu su savimi, miegodamos vienoje lovoje ir pan., priešingai Vakarų visuomenėje susiklosčiusiam elgsenos modeliui, kai vaikas dažnai neturi tiesioginio fizinio kontakto su mama).

Šalia šių, „gerųjų“ tradicinių bend­ruomenių patirčių J. Diamondas analizuoja ir negatyvius jų socialinio gyvenimo aspektus, kurie negrįžtamai (?) išnyko iš Vakarų civilizacijos žmogaus kasdienybės, todėl įvairius mūsų kasdienos komforto aspektus priimame kaip duotybę, nejausdami už ją dėkingumo. Pavyzdžiui, nė vienas vilnietis (perfrazuojant J. Diamondo mintį), keliaudamas ryte į darbą iš Pašilaičių į senamiestį, nebijo sutikti nepažįstamų žmonių ir būti jų nužudytas vien todėl, kad anie jo nepažįsta. O juk tai viso labo vakar dienos patirtis, – sako intriguojančios knygos autorius.

manipuliacija.lt nuotrauka

 

IV

Lietuvis istorikas: Klausyk, Scottai, o kur buvo JAV kariuomenės išmoktų pamokų specialistai prieš NATO pajėgų intervenciją į Afganistaną 2001-aisiais? Juk visi žino apie sovietų patirtį!

JAV oro pajėgų karininkas: Aurimai, kas gi varto istorijos knygas, kai namas dega?

Tiesa, ne visi XXI a. gyventojai yra viltingai nusiteikę mąstydami apie dabarties žmogaus gebėjimą įsisavinti praeities pamokas. Pavyzdžiui, rašytojas Billas Fawcettas 2013-aisiais yra sudaręs knygą provokuojančiu pavadinimu „Doomed to Repeat. The Lessons of History We’ve Failed to Learn“. Skirtingai nei J. Diamondo atveju, nerekomenduoju šios knygos ieškoti internetiniuose knygynuose, pirkti ir tuoj pat skaityti. Joje gausu faktinių klaidų, o kartais korektiški empiriniai duomenys tiesiog paskubomis pritempiami prie teksto autoriui rūpimų išvadų. Kita vertus, pasklaidęs šio tekstinio greitmaisčio puslapius radau keletą teiginių, kuriuos galima plėtoti mąstant apie Vakarų civilizacijos žmonių niekaip neišmokstamas pamokas.

Kainų burbulai visuomet sprogsta. Šį reiškinį nuolat sukuria asmeninis ir korporacinis godumas, kai žmonės perka ir kaupia jiems gyvybiškai nebūtinus daiktus tikėdamiesi juos vėliau parduoti už didesnę pinigų sumą. Europos tautos ilgus šimtmečius kenčia nuo naivuolių ir spekuliantų kuriamų burbulų. Vienas pirmųjų lūkesčių ir kainų burbulų sprogo 1637-aisiais Olandijoje dramatiškai kritus tulpių svogūnėlių kainoms. Nuo tada ir prasidėjo kainų burbulų formavimosi bei sproginėjimo epopėja.

Valstybės noras gyventi ne pagal išgales neišvengiamai atsiliepia paprasto piliečio kišenei. Visi esame patyrę kainų kilimo ir pinigų perkamosios galios kryčio pasekmes savo piniginėms (arba taupyklėms). Infliaciją sukelia daug priežasčių, tarp kurių viena svarbiausių –­ deficitinis valstybės biudžetas. Pirmasis istorikų užfiksuotas infliacijos atvejis – imperatoriaus Nerono laikų Romoje (valdė 54–68 m.). Tironas mėgo išlaidauti, todėl, bandydamas papildyti kiaurą imperijos iždą, liepė sumažinti monetų svorį ir joms naudoti žemesnę tauriųjų metalų prabą. Šios Nerono „inovacijos“ paskatino prekybininkus kelti kainas.

Gyventi ne pagal išgales – šiam norui vis pasiduoda įvairių šalių vyriausybės, nors Nerono laikų Romos patirtis patvirtina, kad tai kelias į aklavietę.

Afganistane karas visuomet pralaimimas bandant išlaikyti užimtos teritorijos kontrolę. Daugiau nei dviejų tūkstančių metų patirtis byloja: įvesti karinį kontingentą į Afganistaną ir jam padedant pasiekti savo tikslų galima, tačiau ilgai išlaikyti užimtos teritorijos kontrolę –­ neįmanoma. Ši užduotis pasirodė neįkandama Britanijos imperijai XIX amžiuje, Sovietų Sąjungai (1979–1989) ir NATO pajėgoms (2001–2014).

Terorizmo neįmanoma įveikti pasitelkiant (ir pasitikint) vien jėgos sprendimais. Reaguodamos į teroro aktus XXI a. Vakarų valstybės imasi karinių veiksmų ir sunaikina tam tikroje teritorijoje nusistovėjusį jėgų status quo (nuverčia tironą, sunaikina talibų bazes etc.). Senos tvarkos žlugimas ir sudėtingas naujos realybės kūrimo darbas, kad ir kaip paradoksaliai šis teiginys skambėtų, teroristams ilgesniam arba trumpesniam laikui išeina į naudą. Šią tiesą suvokia „Islamo valstybės“ vadovai, akivaizdžiai provokuodami Vakarų šalis įsivelti į kruviną antžeminę operaciją.

Yra tik vienas būdas nugalėti epidemiją pradiniame jos etape, tačiau dažniausiai juo pasinaudoti nepavyksta ir, atrodo, jau nebepavyks. Geriausias būdas efektyviai kovoti su epidemijomis nuo seniausių laikų buvo jų židinių izoliacija. Justiniano maro epidemija (541–542), Juodąja mirtimi vadinama buboninio maro pandemija (1347–1351), ispaniškojo gripo pandemija (1918–1919)... Ligų raidą tyrinėję mokslininkai sutaria dėl vieno: žmonija neįsisavino svarbiausios pamokos, o pasaulio virsmas globaliu kaimu skatina baimingai mąstyti apie (anot epidemiologų) neišvengiamą mirtinos ligos protrūkį ateityje.

Kodėl žmonės dažniausiai nepasimoko iš savų ir svetimų patirčių (nepaisant to, kad yra raginami tai daryti)? Akivaizdu: neįmanoma į šį klausimą atsakyti pasikliaujant vien istoriko kompetencijomis, tačiau tai tikrai intriguojanti problema, kurią praeities tyrinėtojams vis norisi išspręsti.

 

Epilogas

Lietuvos valstybės ir tautos istorija yra tikras lobis ne vien kontrafaktinės istorijos (keliančios klausimą „O kas būtų, jeigu?..“) tyrinėtojams, bet ir pasiryžėliams mąstyti apie istorijos pamokas, kurias privalome išmokti, jei norime išlikti.

Bene pati įdomiausia diskusija („Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“) šiuo klausimu vyko 2009 m. rugsėjo 12 d., užbaigiant antrąjį Lietuvos istorikų suvažiavimą*. Štai kelios mintys, išsakytos diskusijos dalyvių:

1) Lietuvos visuomenei derėtų pagaliau užmiršti įvairias paramokslines koncepcijas „apie nemarią tautos praeities didybę“, nustoti skirstyti savo praeitį į „neprilygstamą“ (t. y. vertą atsiminti) ir „niekingą“ (t. y. nusipelnančią užmaršties), drauge imantis dėmesingai analizuoti išminties kupinas laikysenas svarbiausių iššūkių individui, tautai ir valstybei metu;

2) Galvodami apie ateities kūrimą, privalome suvokti, kas yra svarbiausi mus, kaip bendruomenę, kartu siejantys ryšiai ir palaikyti jų gyvybę;

3) Istorija aiškiai rodo, kad konservatyvi elgsena yra trumpalaikis būdas savo tapatybei ar tęstinumui išlaikyti, todėl reikia ieškoti kitų elgsenos modelių, leidžiančių užsiimti ne tik kultūros saugojimu, bet ir jos tęstinumo bei naujų formų kūrimu;

4) Praeities tyrinėtojams ir visuomenei reikia siekti kuo didesnės istorijos rašymo, dėstymo ir vartojimo įvairovės.

Akivaizdu, kad pesimistas ir optimistas visiškai skirtingai vertintų šias (bei nepaminėtas) diskutantų mintis apie galimybę šio to pasimokyti iš istorijos, o man atrodo, jog jos atskleidžia, koks teisus buvo britų istorijos filosofas Robinas George’as Collingwoodas, sakydamas, kad iš istorijos mes visų pirma išmokstame trijų dalykų: ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti tokiu žmogumi, kokiu jūs esate, ir ką reiškia būti tokiu, kokiu esate tik jūs ir niekas kitas. Šiuo atveju vietoj „žmogaus“ galime rašyti žodžius „tauta“ arba „valstybė“.

* Žr. diskusijos stenogramą: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, Nr. 10–11, p. 375–387.