Ir poezijos knygas galima vertinti pagal jų pirmus ir paskutinius sakinius.

 

Nerijus Cibulskas. „Archeologija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

α: Žalia medinė veranda markstos įsauly, stiklai / virpčioja pravažiuojant birželio traukiniams.

Ω: Ten žiemoja visos būsimos vasaros.

 

Eugenijus Ališanka. „Stuburo tik punktyrai“. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

α: tiesiai eik kokį trečdalį gyvenimo

Ω: negeisi asilo ar eilutės nei žodžių kurie vergauja kitiems / turtingesnis netapsi būsi geras bet ne geriausias

 

Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

α: Kiekvieną dieną galvoju, ką dėsiu į laikraštį, / kai įvyks technologinė krizė ir tinklai sprogs vienas nuo kito; / kai jaunimas, kaip visad, nemokės rašyti, / kai poezija tariamai išnyks, / kai gimtoji kalba, pedagogų siaubui, asimiliuosis su anglų ar kinų; / kai nebeliks piešiančiųjų ranka (nes galbūt neliks ir rankų), / kai niekas nebeskaitys popierinių knygų nei laikraščių – / gąsdina, nebeaugs medžiai.

Ω: Perlamutrinės nerandu, moliuskų kilmės, / iš megztinio ji ištrūko paplūdimyje, / tarsi norėtų grįžti tėvynėn.

 

„Poetų pasjansas: Algimanto Mikutos vertimai“. – K.: „Naujasis lankas“, 2016.

α: Tas liepsnojimas laužų / Tai tik laistymas dažų.

Ω: Manoji Čekija į rojų panaši, / ateis diena, kai tam pritars visi, / visam pasauly liesis odė gegužinė.

 

Benediktas Januševičius. „Žodžiai“. – V.: „Žiemos žodžiai“, 2016.

α: akmenėje surinko akmenis / molėtuose išsėmė visą molį / ir druskininkuose baigėsi druska

Ω: žodžiai vešėję, sukriošę, prigulę, žodžiai pakirdę ir prisikėlę / šitie, žodžiai / kiti, žodžiai / anie, žodžiai / tie, žodžiai, patys, žodžiai, tie, jų daug, jie moja sparnais, / jie sklendžia, jie blaškos, vakarop apibėrę medžius, jie / kranksi, kedenas ir taisos miegopi / visi jie aplenkę mane, nes pats šiandieną esu sutrikęs / vienišas myliu

 

Robertas Keturakis. „Nakties baltieji debesys“. –­ K.: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.

α: Paklausiau –­ atsakei.

Ω: Blaškysies tarp koplytėlių stogstulpių ir kryžių / prie marių šauksi kuršių šmėkliškas laives / paklydus sakmėse prie nuskriaustų negrįši –­ / Sietynas į Aušrinės skliautą nusives –

 

Mantas Balakauskas. „Roma“ . – V.: „Versus aureus“, 2016.

α: miestas, į kurį pabėgau iš kito miesto, / tėra siaurėjanti / nesibaigiančių veidų kilpa –

Ω: nebus, kol upės saujon / įsmukęs nelaimingas prigersi, tikrai ne vandens.

 

Justinas Marcinkevičius. „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“. –­ V.: „Versus aureus“, 2016.

α: Per sprindį / vėl pasistiepė pušelės, / berželiui lapai / kalasi žali, / atokaitoj minkšta / žolelė kelias, / gelsva puriena / pūpso pabaly.

Ω: užgesinsiu pasaulį ir gulėsiu gulėsiu / turbūt tai nebus sunku

 

„Literatūrinės slinktys 2016: jaunųjų rašytojų kūryba“. – V.: Asociacija „Slinktys“, 2016.

α: žiūrėk, medžiai kyla į viršų / prabėga maža kraujo pelytė

Ω: Žiogo žiojinčioj aky tyvuliuoja / priešistorės pilnatys, / giedančiai kliedinčios prodainiu / deivių senovinės nakties, / ir sprogimai visatų, knibždančių smiltyse, / aidės ir kurtins, / bus mums vienatiniai ir / neišdildomi.