Dvidešimtasis amžius prasidėjo futuristine utopija ir baigėsi nostalgija.
Svetlana Boym

Nostalgija yra svajonė, kurios mums iki šiol reikia tikriausiai todėl, kad ji būtina mūsų sėkmingai egzistencijai.
Helmut Illbruck

Tai, kas nusileido nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos yra... nostalgija.
Mitja Velikonja

 

I

Pirmomis rugpjūčio dienomis mane apima vasaros pabaigos nuotaika ir aš pradedu nostalgiškai ilgėtis greitai nykstančio šviesos bei šilumos pasaulio. Ši skaidri liūdesio emocija stiprėja vasarai traukiantis į būtojo laiko zoną, kol kalendorinio rudens akivaizdoje pasiekia „A-ha“ dainos „Summer Moved On“ vokalinės partijos intensyvumą.

Panašias būsenas ir jausenas yra patyrę visi, tiesa, nostalgijos objektai ir jos sukeliamų emocijų paletės skiriasi. Vieni ilgisi „senų gerų laikų“, kiti – laukimo būsenos prieš pasirodant naujam Johno Fowleso romanui, treti – pirmųjų „Kino pavasarių“ nuotaikos, išgyventos „Lietuvos“ kino teatro salėje. Nostalgija yra įvairių mūsų gyvenimo sričių fenomenas, kurio savitumą (nepaisant visų skirtybių) leidžia nusakyti tam tikri bendrumai: nostalgija visuomet susijusi su laiku ir erdve; ji savyje sieja priešybes ir žongliruoja paradoksais (ir pati būdama paradoksali dėl priešybių sąveikos). Sociologė Janelle L. Wilson pastebėjo, jog nostalgijos jausmas yra panašus į įsimylėjimo būseną. O kitas išmintingas žmogus, literatūros kritikas Jeanas Starobinski kadaise suformulavo tezę, kad kalbėdami (nuo savęs drįsiu pridurti – mąstydami) apie nostalgiją, mes ją ir kuriame¹.

Nostalgija pastaruoju metu tapo akademinių studijų objektu. Ja domisi ir istorikai, nes šis fenomenas yra esmingai susijęs su atmintimi. Galima pasakyti ir dar daugiau – kartais istorikai patys tampa nostalgijos aukomis, įsimyli savo tyrimo objektą (laikotarpį, jo žmones) ir kiekviena pasitaikiusia proga traukiasi į praeitį, kurioje jaučiasi geriau nei šiuolaikybėje. Dar sudėtingesnė praeities tyrinėtojo ir jį dominančios epochos santykių sampyna, apgaubta nostalgijos šleifo, dėl to retsykiais moks­lininkas prieš savo valią tampa atlaidus (ne jautrus ar supratingas!), pasirengęs klausytis konkrečiu laikotarpiu gyvenusių žmonių liudijimų, tačiau nebegebantis užduoti jiems patiks­linančio, aštresnio klausimo.

Taigi nostalgija turi ne tik istorinę dimensiją, bet ir savo istoriją. Nostalgijos matmenų braižymu čia ir užsiimsime, nes šis jausmas gali mums padėti interpretuoti ir mūsų praeitį, ir dabartį.

II

Nostalgijos reiškinio tyrinėtojai teigia, jog iš pradžių ši žmogaus būklė laikyta medicinine. Nostalgijos terminą XVII a. pab. sugalvojo švedų psichologas Johannesas Hoferis, Bazelio universitete parašęs „Dissertatio Medica de Nostalgia“ (1688), kurioje mėgino nusakyti aštriai pasireiškiančio namų ilgesio priežastis ir „gydymo“ būdus. Anot disertacijos autoriaus, nostalgijos simptomai – tai „ligonį“ nuolat kamuojančios mintys apie namus, melancholija, nemiga, bendras silpnumas, kvėpavimo ir širdies ritmo sutrikimai, anoreksija.

1863 m. gydytojas De Wittas C. Petersas pateikė tokį nostalgijos apibrėžimą: „Tai melancholijos tipas arba lengva psichinio sutrikimo forma, išprovokuota nusivylimo ir buvimo toli nuo namų.“

Nostalgijos priepuolį galėjo sukelti kvapas, skonis, garsas. Pavyzdžiui, šveicarų kareiviai nostalgijos priepuolį rizikavo patirti paragavę kaimiškos sriubos ar išgėrę pieno, o retsykiais – išgirdę kieno nors paniūniuotos Alpių slėniuose populiarios liaudies dainos melodiją. Škotų nostalgija paprastai tykodavo pasigirdus dūdmaišio garsams. Muzikos instrumento garso poveikis kiltais pasidabinusiems bebaimiams kariams buvo toks stiprus, jog karininkams, besirūpinantiems savo būrių kovine dvasia, teko imtis drastiškų priemonių ir uždrausti ne tik groti dūdmaišiais, bet netgi švilpaujant bandyti išgauti panašius garsus.

Taigi kurį laiką nostalgija buvo suvokiama lyg ganėtinai pavojinga (bet ne mirtina) liga. O tipologiškai ji XVIII–XIX a. gydytojams atrodė panaši į melancholiją ir hipochondriją. Tiesa, melancholija buvo traktuojama kaip „kilnesnis“ negalavimas, kuris esą pirmiausia kankindavo intelektualus. Nostalgija, anot jos simptomus tyrinėjusių mokslininkų, nepaisė jokių klasinių prietarų ir „demokratiškai“ užsipuldavo bankininkus beigi vienuolius, karius ir jūreivius, studentus ir samdinius.

Kaip bandyta gydyti nostalgiją? Šveicarų gydytojai XVII a. buvo įsitikinę, kad opiumas, dėlės ir išvykos į Alpes gali išgydyti nostalgijos simptomus. O prancūzų gydytojas Jourdanas Le Cointe’as knygoje „La Santé de Mars“ (1790) teigė, jog nostalgija turėtų būti gydoma... skausmu.

Žinoma, ilgainiui optimizmas dėl šios „ligos“ gydymo ėmė blėsti. Todėl XVIII a. pabaigoje kai kurie Eskulapo tarnai pradėjo pripažinti, jog net ir grįžimas namo ne visuomet yra tinkamas vaistas nuo nostalgijos. Kita vertus, tuo pat metu buvo linkusiųjų manyti, esą nostalgiją padės įveikti progresas, dėl kurio atsiras naujų gydymo būdų, medikamentų etc.

Tikru optimizmo bastionu nostalgijos pavojaus akivaizdoje ilgai išliko Šiaurės Amerika. Kol europiečiai kankinosi, nuo XVII a. periodiškai patirdami nostalgijos epidemijas, JAV gydytojai išdidžiai konstatuodavo, jog jauna amerikiečių nacija yra sveika ir atspari šiam virusui.

Situacija nostalgijos fronte stabilizavosi Romantizmo epochoje, kai nostalgijos nustota bijoti ir nebemėginta jos beatodairiškai gydyti. Taigi ilgasis XIX amžius nostalgiją demedikalizavo. Taip nostalgiją kaip patologiją pakeitė nostalgija kaip emocija.

III

XIX a. nostalgijos suvokimas patyrė ir daugiau permainų. Romantizmo žmogus nostalgijos ne tik nebebijojo, bet ir nebesišalino; namų ilgesys tapo viena svarbiausių romantinio nacionalizmo emocinių atsparų. Šiuo laikotarpiu visur ieškota praeities ir atminties ženklų, tuo pat metu liūdnai konstatuojant, kad dabartis sparčiai naikina „senų gerų laikų dvasią“.

Taip XIX a. nostalgijos taikinys buvo perkeltas nuo vietos prie laiko. O telkdamasi į vietas, kuriose „praeities dvasia sunyko“, nostalgija tapdavo nostalgijos nostalgija.

Bandydama nusakyti nostalgijos santykį su laiku ir tuo pat metu – nostalgijos virsmą istorine emocija S. Boym 2001 m. knygoje „The Future of Nostalgia“ (priskiriamoje prie įtakingiausių XXI a. tekstų) išryškino kintantį Vakarų pasaulio žmogaus požiūrį į laiką. Apie šiuos virsmus esu rašęs ankstesniame „Istoriko teritorijos“ tekste (2016-07-22) trumpai aptardamas Reinharto Koselle­cko knygą „Praėjusi ateitis. Apie istorinio laiko semantiką“. Anot S. Boym, kurios koncepcijai R. Kosellecko studija labai svarbi, įsivyravus tikėjimui visagaliu progresu, nostalgija tapo bent jau dalinio išsigelbėjimo galimybe mažėjančiai patirties erdvei, tiesiog nebesu­gebančiai atliepti nuolat besiplečiančio modernaus pasaulio žmogaus lūkesčių horizonto.

Kita vertus, S. Boym įspėja, jog būtų neteisinga nostalgiją suvokti lyg tiesioginę antitezę progreso idėjai. Skirtingai nei progreso ideologai bei apologetai, nostalgikai dažniausiai nebando intelektualiai pagrįsti savosios pasaulėžiūros. Jie kalba užuominomis arba rašo eiles, ironizuoja arba tyliai pasitraukia į savosios vaizduotės erdvę leisdami oponentams skelbti savąsias tiesas gatvių mitinguose užgrūdintų kalbėtojų balsais. Taigi, jei progresistai eina tiesiai, nostalgikai renkasi aplinkelius ir tyliai išnyksta sustojusio laiko zonoje.

Mėgindama nusakyti svarbiausias šiandienos nostalgijos rūšis S. Boym kalba apie restauratyviąją ir reflektyviąją nostalgijas.

Restauratyvioji nostalgija yra tautinio ir religinio atgimimo judėjimų šerdis. Ji siekia atkurti praeities simbolius, ritualus, materialius objektus, dėmesingai įsiskaito ir įsiklauso į bendruomenės genezę pasakojančius mitus; kitaip sakant – mėgina grįžti prie šaknų. Tokios nostalgijos apologetai, tikėdami, jog jiems lemta atstovauti tiesai ir tradicijai, regi pasaulį niekad nesibaigiančios gėrio ir blogio kovos perspektyvoje, jaučiasi nesaugūs modernioje realybėje ir dėl savo nesaugumo jausmo yra linkę kaltinti Kitą (besiskiriantį nuo jų, nemėgstamą, tampantį neapykantos bei puldinėjimų „vardan tėvynės gerovės ir garbės“ objektu).

Reflektyvioji nostalgija domisi individualia ir kultūrine atmintimi tikėdama, jog į praeitį neįmanoma sugrįžti, ir nemėgindama to daryti; ji abejoja vienintelės absoliučios tiesos egzistavimu, todėl klausosi daugybės pasakojimų apie praėjusius laikus, puoselėja subyrėjusios atminties fragmentus, abejoja, ironizuoja ir juokauja.

Galima abejoti šiais S. Boym teiginiais, iš kitų autorių pasiskolinant naujas nostalgijos formų tipologijas bei jas paaiškinančias teorines įžvalgas. Tačiau šios menininkės, rašytojos, pedagogės ir mokslininkės mintys atsiskleidžia naujoje šviesoje, įsigilinus į jos gyvenimo istoriją. S. Boym knygą „The Future of Nostalgia“ rašė asmeninės biografijos paraštėse, apmąstydama savosios emigracijos iš Sovietų Sąjungos į JAV, naujos tapatybės kūrimo, grįžimo į Rusiją ir gimtąjį Sankt Peterburgą, naujo išvykimo iš tėvynės ir kitas patirtis. Todėl šios moters klausime „Ar išnykusi praeitis gali būti atgaivinta nostalgijos?“ galima išgirsti ne tik akademiko smalsumą, bet ir egzistencinės įtampos intonacijų.

IV

Nostalgija gimė ir plėtojosi tarsi privatus išgyvenimas, tačiau vėliau virto kultūriniu fenomenu, patyrė įvairių transformacijų ir tapo vieša patirtimi, svarbia politikos, komercijos, žiniasklaidos, mados, meno ir kitoms sferoms.

Posovietinėms visuomenėms nostal­gijos jausmas puikiai pažįstamas. O mokslininkai, spręsdami dilemą, ar šio regiono visuomenių patiriama nostalgija yra kuo nors išskirtinė, yra linkę dėmesį sutelkti į apibūdinimą „posovietinis“. Posovietinės arba posocialistinės nostalgijos ženklų raišką tikriausiai yra tekę stebėti kiekvienam iš mūsų.

Interpretuojant tokius ženklus tampa akivaizdu, jog ši nostalgijos forma mažai ką bendra turi su noru grįžti į sovietinę realybę, kurioje teko gyventi prieš 30–40 metų. Ji paprastai atlieka psichologinės ir emocinės atramos vaidmenį tiems, kurie XXI a. gyvena socialiai nesaugūs, nusivylę ir praradę egzistencinius orientyrus, jaučia visiškai suprantamą nepasitenkinimą slegiančia metų našta etc.

Dominicas Boyer, mėgindamas apibrėžti Rytų Europos visuomenių patiriamos nostalgijos savybes (bei vyraujantį santykį su šiuo reiškiniu), suformulavo penkias tezes²:

1. Nostalgija yra heteroglosiška. Michailo Bachtino terminas „heteroglosija“ (apibrėžiantis įvairovę vienoje „kalboje“) šiuo atveju pasitelkiamas siekiant parodyti, jog nostalgijos diskursas nėra vienalytis ir anaiptol neišsitenka tarp nenumaldomos širdgėlos dėl sovietinio pasaulio žlugimo ir beatodairiško troškimo į jį sugrįžti laiko mašina.

2. Nostalgija yra indeksiška. Paprastai nostalgija traktuojama kaip deskriptyvi, vertinamoji ar netgi analitinė praktika, t. y. būdas, žvelgiant į praeitį, pateikti šiandienos apibūdinimą. Tačiau nostalgija gali būti ir indeksiška praktika, kai kadaise egzistavęs pasaulis vertinamas situaciškai ir tendencingai (kitaip sakant – siekiant tam tikrų, dažnu atveju politinių tikslų).

3. Nostalgija yra alochroniška. Kalbėdami apie posovietinę nostalgiją dalyvaujame ilgame civilizaciniame diskurse, kuris interpretuoja Rytų Europos istoriją iš Vakarų Europos atstovo perspektyvos ir atsiremia į jo supratimą, kas yra „europietiškumas“. Šis diskursas socialinės vaizduotės sferoje yra išstūmęs rytų europiečius iš Vakarų Europos modernizacijos pasaulio su jo miestais, industrijos mazgais ir intelektualiniais centrais, taip kuriant įspūdį, jog Rytų Europai „telikusi praeitis“.

4. Nostalgija yra simptomiška. Paprastai nostalgija yra apibūdinama kaip modernybės simptomas. Tačiau šio argumento neužtenka norint paaiškinti, kodėl nostalgijos raiška tokia intensyvi Rytų Europoje. D. Boyer interpretuoja šį reiškinį lyg postimperinį simptomą, atskleidžiantį „maniakišką Vakarų Europos poreikį patobulinti Rytų Europą“, šitaip gydant savo postimperinius skausmus.

5. Nostalgija visuomet savyje brandina ateities politiką. Viena pagrindinių problemų, tyrinėjant nostalgijos raišką Rytų Europoje, yra ta, jog mes šį fenomeną įsivaizduojame, kaip glaudžiai susijusį su praeitimi, nors jis lygiai taip pat nukreiptas ateities link ir susijęs su noru pertvarkyti dabartį.

D. Boyer požiūris į nostalgijos raišką Rytų Europos visuomenės gyvenime yra viso labo vienas iš daugelio. Tačiau jis dar sykį parodo, kad nostalgija yra gerokai sudėtingesnis reiškinys nei banalus noras atlikti neįmanomą veiksmą –­­ grįžti į jau neegzistuojantį laiko ir erdvės susikirtimo tašką.

 

1 Čia ir toliau remiamasi J. L. Wilson knygoje „Nostalgia: Sanctuary of Meaning“ (University of Minnesota Duluth Library Press, 2014), J. Starobinski straipsnyje „The Idea of Nostalgia“ (Diogenes, 1966, Nr. 14, p. 81–103) ir H. Illbrucko disertacijoje „Figurations of Nostalgia: From the Pre-Englightenment to Romanticism and Beyond“ (Yale University, 2007) išdėstytomis mintimis.

2 Plačiau žr.: Dominic Boyer. „From Algos to Autonomos. Nostalgic Eastern Europe as Postimperial Mania“, Post-Communist Nostalgia. – New York, Oxford: Berghahn Books, 2010, p. 17–29.