Iš ciklo „Istoriko teritorija. Post scriptum“

 

Tai ar Helena Atkinson irgi tiki stebuklais? Ne, bet ji tiki pasakojimais. Tiki, kad jie padeda ištverti tai, ko negalima atsikratyti, padeda rasti prasmę beprotybėje.

Graham Swift, „Vandenų žemė“

 

Grahamas Swiftas mėgsta pasakoti apie kenčiančius žmones. Beveik visuose brito kūriniuose protagonistas yra jau nebejaunas žmogus, kuris, atsigręžęs į nueitą kelią, bando susivokti savo poelgiuose bei jausmuose ir ieško prasmės. Postūmiu tokiai savivokai tampa tragiškas įvykis, pakeičiantis, o kartais ir visiškai sugriaunantis herojaus gyvenimą.

G. Swiftas kalba apie tai, kas rūpėjo ir teberūpi tiek modernistinei, tiek postmoderniajai literatūrai: žmogaus pastangas suprasti savo vietą laiko tėkmėje, trauminę patirtį ir pastangas su ja susigyventi, atminties ir vaizduotės dialektiką, paradoksalias istorijos (history) ir pasakojimo (story) jungtis.

Pasirodžius romanui „Vandenų žemė“ (1983), G. Swiftas įsitvirtino kaip savosios rašytojų kartos lyderis ir imtas vadinti gyvuoju klasiku. Knyga gavo daugybę apdovanojimų („Guardian“ grožinės literatūros premija, Winifredo Holtby’o memorialinė premija, „Premio Grinzane Cavour“ ir kt.) ir, kaip teigia G. Swifto kūrybos tyrinėtojai, turėjo pelnyti „Booker“ apdovanojimą. Tiesa, „Vandenų žemė“ buvo įtraukta į trumpąjį premijos sąrašą; rašytojas šį apdovanojimą pelnė už 1996 m. romaną „Paskutiniai įsakymai“ („Last Orders“).

„Vandenų žemę“ kritikai sutiko entuziastingai ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir JAV. 1992 m. pasirodė romano pagrindu sukurtas filmas (rež. Stephenas Gyllenhaalas), pagrindinius vaidmenis atliko Jeremy Ironsas, Sinead Cusack ir Ethanas Hawke’as.

Visos šios aplinkybės lėmė, kad romanas detaliai aptartas ir išnarstytas literatūrologijos, filosofijos, netgi psichologijos ir istorijos teorijos tyrinėtojų. Literatūros teoretikė Linda Hutcheon išleido fundamentalų veikalą „Postmodernizmo poetika“ („A Poetics of Postmodernism: History, Theory, Fiction“, 1988), kuriame „Vandenų žemę“ apibūdino kaip pavyzdinį istoriografinės metafikcijos subžanrui priskirtiną kūrinį.

Istoriografine metafikcija apibūdinami kūriniai primena skaitytojui, kad istorija, egzistuodama kaip tęstinis ir kolektyvinis procesas, mums yra prieinama visų pirma dėl pasakojimų. O šiuos pasakojimus kuria žmonės, prisimenantys, interpretuojantys ir reprezentuojantys įvykius iš tam tikro požiūrio taško. „Atrodo, egzistuoja naujas poreikis mąstyti istoriškai, o toks veiksmas šiandien reiškia kritišką ir kontekstualizuojantį mąstymą“, – taip šią slinktį apibūdino L. Hutcheon.

Žvelgiant iš skaitytojo perspektyvos, galima teigti, kad šis G. Swifto romanas skirtas lėtam skaitymui, XXI a. ištinkančiam tik persišaldžius, savaitgalį pasilikus namie be šeimos, įsėdus į traukinį Paryžius–Lisabona arba leidžiant atostogas vietoje, kur nervingas laikas nutyla ošiant miškui arba į krantą ritantis jūros bangoms. Pabėgus nuo kasdienybės triukšmo galima mėgautis istorijomis, kurias „Vandenų žemėje“ pasakoja 32 metus istorijos mokytojo darbui pašventęs liūdnas vyras, skausmingai ieškantis atsakymo į klausimą „Kodėl?“

 

Graham Swift. „Vandenų žemė“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Apipavidalinimas Ramūno Oranto. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

Romanas prasideda epigrafu iš enciklopedijos, pateikiančiu sąvokos „historia“ apibrėžimą: 1. tyrinėjimas, žinojimas; 2. a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Šis epigrafas apibrėžia prasminį romano lauką ir nulemia jo struktūrą. Literatūrologės Svetlanos Striniuk teigimu, „kiekviena žodžio „istorija“ reikšmė atskleidžiama daugybe skirtingų variantų, prasminių ir simbolinių atspalvių, kurie susijungdami sukuria tankų pasakojimo audinį“.

G. Swifto romane istorija įgyja daugybę pavidalų: Didžioji istorija apie reikšmingus istorinius įvykius, apie kuriuos pamokose kalba mokytojas Tomas Krikas; Fenlando – žemumų krašto Rytų Anglijoje, daugiau kaip 1200 kvadratinių mylių žemės, atkovotos iš jūros, istorija; Krikų šeimos ir jai priklausančio mokytojo istorija, taip pat Atkinsonų šeimos istorija. Šios istorijos ne tik susipina, bet ir neretai viena kitą pertaria, užgožia, koreguoja ir kuria sudėtingą realybės paveikslą.

Romano autoriaus žvilgsnis nuolat klajoja nuo didžiųjų istorinių įvykių prie asmeninėje mažojo žmogaus erdvėje nutinkančių dalykų. Tarkim, pirmo skyriaus pabaigoje užsimenama, kad 1943 m. liepą „kažkas atplaukė Limu, atsitrenkė į uždorio geležinę konstrukciją ir tąsomas verpetų dunksnojo bei brūžinosi į ją iki ryto“. Išaušus paaiškėja, kad tai buvo jauno vaikino Fredžio Paro lavonas. Skaitydami romaną sužinome ne tik tai, kas nutiko, bet ir ką ši mirtis reiškia. Literatūrologė Karen Hewitt apibendrina, kad F. Paro žūtis „susijusi su trijų vietos šeimų likimais, su žemumų krašto geografija, kur nutiko nelaimė, su kelių šimtų metų Fenlando ekonominės raidos istorija, su vieną Pirmojo pasaulinio karo dalyvį apsėdusiomis įkyriomis mintimis, su amerikiečių elgsena Antrojo pasaulinio karo metais, su keistomis formomis, kurias įgyja žmogiška meilė, su ungurių gyvenimo būdu, su istorijos mokytojo išėjimu į pensiją, kuris nutiks po trisdešimties metų, ir su baime, kurią paaugliams kelia branduolinio karo galimybė“.

Romanas sukonstruotas kaip pamokų serija, dėstoma paskutinėmis mokytojo darbo savaitėmis. Šiose pamokose T. Krikas kalba apie Fenlandą ir Atkinsonų šeimą, Prancūzijos revoliuciją, Anglijos raidą nuo XVIII a. pab. iki XX a., technologijas ir jų poveikį žmonių gyvenimams, incestą ir žmogžudystę. Šias istorijas jis pradeda pasakoti supratęs, kad mokiniai per įprastas pamokas miršta iš nuobodulio. Kaip minėta, T. Kriko pasakojamos istorijos iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg chaotiška atsiminimų, impresijų bei faktų samplaika, tačiau ilgainiui jos susijungia į visumą, atskleidžiančią sudėtingą nelinijinę visko sąveiką. Romane išmonė istorizuojama, o istorija apgaubiama vaizduote. Šį veiksmą atlieka tiek romano autorius, tiek ir knygos veikėjas T. Krikas.

Ko siekia mokytojas pasakodamas šias istorijas nekalbant apie norą iš emocinio ir intelektualinio sąstingio pabudinti klasę, kuriai nerūpi praeitis, tačiau siaubą kelia branduolinio karo grėsmė? Visų pirma tai būtinybė pačiam T. Krikui. Jis privalo pasakoti, kad išgyventų.

Kalbėdamas ir dalindamasis atsiminimais mokytojas skatina auklėtinius ieškoti prasmės ir nuolat primena jiems apie tai, jog kiekvienas žmogaus veiksmas yra susijęs su atsakomybe. T. Krikas atvirai pasakoja apie jaunystėje padarytas siaubingas klaidas, pasibaigusias tragedija: Fredžio Paro žūtį, brolio Diko savižudybę Tomo ir tėvo akivaizdoje; Merės sprendimą atsikratyti Tomo vaiko – abortas vos nepražudo merginos ir tampa jos nevaisingumo priežastimi. Praradusius vaiką jaunuolius užvaldo jausmas, kad „viskas yra niekas“, jie netenka ateities perspektyvos, todėl Tomas pasislepia praeityje (istorijos pamokose), o Merė, praradusi susidomėjimą gyvenimu, tarytum iškrenta iš laiko tėkmės. Tyliai gyvendami ir stengdamiesi galutinai nepalūžti šie du žmonės vieną dieną vis dėlto atsiduria skaudžioje akistatoje su praeitimi: Merė prie prekybos centro pagrobia kūdikį ir parsineša jį namo, o vėliau palieka savo vyrą. Tomas, stebėdamas jam įprasto gyvenimo griūtį, yra priverstas užduoti pamatinį klausimą „Kodėl?“

Pasirinkęs skausmingą atsakymų paieškos kelią T. Krikas rizikuoja. Sudrumsti atminties vandenys gali jį nuskandinti. Tačiau mokytojas, neturėdamas kitos išeities, neria į juos pradėdamas pasakoti keistas, tragikomiškas, o kartais ir šiurpias istorijas.

Mėgindamas rasti atsakymus į klausimą „Kodėl mano ir Merės gyvenime nutiko šie blogi dalykai?“, jis permąsto gimtojo krašto, Didžiosios Britanijos, Europos ir pasaulio istoriją. T. Krikas bando susivokti praeityje, ją rekonstruoti, „sutvarkyti“, kartu suprasdamas istorijos dramatiškumą ir savo galimybių ją perprasti ribas.

Pamokose mokytojas ne tik pasakoja įvairius dalykus, bet ir išdėsto savo filosofinį požiūrį į istoriją. T. Krikas pasakoja mokiniams (ir mums), kad nebūna nesibaigiančio progreso, istorija juda kaip švytuoklė, todėl po kilimo laikotarpio būtinai ateis regresas. Skaudžiai žmones žeidžianti istorija nėra linijinė, joje neegzistuoja tvarka ir logika. Šią mintį atkartoja ir romano struktūra. Nors pasakojimas sukonstruotas išryškinant tris temas – Fenlando istoriją, 1940-ųjų įvykius (Tomo ir būsimos jo žmonos Merės meilės istoriją, F. Paro nužudymą, Merės abortą); palaužtos gyvenimo Tomo ir Merės šeimos egzistenciją 9 dešimtmetyje – „Vandenų žemėje“ nepaisoma nuoseklios chronologijos, todėl praeitis ir dabartis susipina, keičiasi vietomis. Literatūrologė Regina Rudaitytė, nusakydama knygos struktūrą pažymi: „Epizodai – ir istoriniai, ir fikciniai – išgalvoti, staiga nutrūksta, susilieja ir pereina vienas į kitą.“

Samprotaudamas, kaip supranta istoriją, T. Krikas pamokose pamini vienintelio praeities tyrinėtojo – Thomo Carlyle’o – pavardę. Ši nuoroda neatsitiktinė, nes tarp mokytojo ir mokslininko pažiūrų galima įžvelgti bendrumų. T. Carlyle’as skeptiškai žvelgė į XIX a. istoriografijoje vyravusias optimistines nuostatas apie istorijos pažinimo galimybes.

G. Swiftas, apibūdindamas T. Kriko požiūrį į istoriją, leidžia suprasti, kad jis yra nulemtas šio žmogaus skaudžių patirčių ir dabarties situacijos: „...jis pasako daugelį prieštaringų dalykų; yra labai intelektualus žmogus, tačiau išgyvena egzistencinę krizę (...). Manau, jis labai liūdnas ir labai vienišas, nepaisant viso intelektualumo.“

Literatūrologai, įvertinę, ką ir kaip kalba T. Krikas, konstatuoja: jis duoda mokiniams savotišką kantrybės ir išminties pamoką, ugdo nuolankumą aklai gamtai, nušluojančiai žmogaus ir istorijos darbo vaisius, iš atminties ištrinančiai įvykius ir vardus. Kita vertus, istorijos mokytojas ne tik pratina mokinius prie minties, kad jie tikriausiai pralaimės prieš istoriją taip, kaip kadaise pralaimėjo jų tėvai ir seneliai. T. Krikas moko ne tik kartėliu persmelktos išminties, bet ir tvirtybės neišvengiamai ateisiančių išbandymų akivaizdoje, neišduoti savo principų. Aiškiausiai šią mintį T. Krikas išsako knygos struktūroje labai svarbų vaidmenį atliekančiame dialoge su savo mokiniu (ir pagrindiniu oponentu) Praisu: „Tada Luisas paklausė: „Ar taip tu sakai savo mokiniams?“ O aš jam: „Taip jiems sako istorija: ateis diena, kai jūs būsite tokie pat kaip jūsų tėvai. Bet jeigu panašėdami į tėvus jie stengėsi būti ne tokie kaip jie, jeigu jie pabandė (supranti Praisai, kodėl mokinys turi priešintis mokytojui, jaunimas turi įtariai žiūrėti į senimą), jeigu jie pabandė ir šitaip sustabdė smukimą. Jeigu neleido pasauliui pablogėti?..“

„Vandenų žemė“ atliepė XX a. pabaigoje intensyviai aptarinėtą klausimą: ar iš tiesų galime suprasti ir papasakoti praeitį? Rašytojas sprendė klausimus, kurie rūpėjo ne tik su postmoderno išbandymais mėginusiems susidoroti to meto istorikams, bet ir ištisai britų rašytojų kartai. Rašytojas Delas Ivanas Janikas teigia: „Iš tiesų ženkli pačių ambicingiausių britų romanų, rašytų 9–10 dešimt­mečiais, dalis pasižymi aštria istorine savivoka ir kartu telkia dėmesį į istorijos prasmę arba galimas jos prasmes. Didžiąją dalį šių knygų parašė autoriai, gimę 5 dešimtmetyje arba 6 dešimtmečio pradžioje ir ėmęsi kūrybos 9 dešimtmetyje: pirmoji po Antrojo pasaulinio karo karta (...). Rašytojai, kuriuos turiu omenyje, yra Peteris Ackroydas, Julianas Barnesas, Kazuo Ishiguro ir Grahamas Swiftas.“

Šie britų rašytojai gilinosi į sudėtingus praeities pažinimo bei atkūrimo klausimus puikiai suvokdami, kad jie ir istorikai iš esmės atlieka tą patį – istorinės kultūros formavimo – darbą, o jų pastangos istorijos ir grožinės literatūros plotmėje kurti pasakojimus remiasi tais pačiais pagrindais: genezės ir pabaigos samprata, vieningumu ir totalumu, laiko homogeniškumu, linijine tėkme ir tęstinumu, neišvengiamu progresu, priežastingumu, reprezentacija ir tiesa.

G. Swiftas – tipiškas savosios kartos, kuriai itin rūpi istorija bei jos prasmė, atstovas. O šio rašytojo sukurtam personažui artimas postmodernistinis istorijos supratimas ir nepasitikėjimas didžiaisiais istoriniais pasakojimais. Kita vertus, T. Krikas taip pat skausmingai ieško tiesos bei istorijos logikos. „Vandenų žemė“ neginčija istorijos realumo ar atkūrimo bei perteikimo galimybės, tačiau atkreipia dėmesį į problemas, su kuriomis susiduriame suvokę, kad tai, ką iki šiol laikėme istorijos pažinimo ir pasakojimo pagrindu, yra ne tokia jau ir tvirta žemė. T. Krikui priežasties ir pasekmės ryšys yra ne dialektinis, o dialoginis. Be to, šio dialogo taisyklės yra ne tokios jau griežtos ir nebūtinai iš anksto apibrėžtos.

Ką duoda toks dialoginis santykis? Čia galima prisiminti istoriko Dominicko LaCapros idėją, kad dialoginė istorijos samprata atskleidžia, kaip praeitis (kitas) yra „visuomet jau“ istoriko viduje, o istorikas „visuomet jau“ lingvistinėje ir (ar) filosofinėje praeityje. Romane „Vandenų šalis“ ši dialogo su praeitimi koncepcija išplėtojama parodant, kad pagrindinis romano veikėjas yra praeities produktas ir jos kūrėjas, praeities priežastis ir pasekmė.

Taigi pagrindinis istorijų pasakotojas prisimena, įsivaizduoja, tyrinėja, interpretuoja, kuria praeitį ir tuo pat metu mėgina išgydyti savo sužeistą sielą. G. Swifto romanas „Vandenų šalis“ atskleidžia, kad istorijų pasakojimas (net fikcinių istorijų) gali mums padėti susitaikyti su praeitimi.