Apie vandenį dzūkų kultūroje

 

Kad ir kur tas vanduo tekėtų, žmogus visada bus šalia. Nes vanduo yra gyvybė. Pirmapradė energija, pradžių pradžia ir taškas, nuo kurio prasideda namai. „Mane visada stebino Marcinkonių kaimo geografija, – sako Dzūkijos senbuvis, ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas, Merkinėje gyvenantis Mindaugas Lapelė. – Betgi pasižiūri: tai griovys, tai šaltinis, tai pelkutė. Žmonės visada kūrėsi arčiau vandens. Ypač Dzūkijoje, kur vanduo per smėlynus po dvidešimt ar trisdešimt metrų garma žemyn.“

Merkinėje, prie piliakalnio, susitinka visi Dainavos upyno vandenys, kuriuos Merkys atplukdo į Nemuną. Net Čepkelių raisto, esančio trijų upių vandenskyroje, vandens čia atrastum, – dalis pelkės vandenų per Musteikos upelį ir Grūdą patenka į Merkį, o kitus Merkiu atplukdo Lynupis, atitekėjęs į Ūlą, ar Katros upė. Mindaugas skaičiuoja: „Vien Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje turime trisdešimt šešias upes ir upeliukus. Kai kurie, kaip Australijoje, ima ir pradingsta, susigeria žemėn, jei sausesnė vasara, bet žiūrėk, prie Nemuno ir vėl išlenda. Prie Ežeryno, prie Panaros, Barčių ir Ūtos tokius kelis rastum.“  

 

Mindaugas Lapelė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kur nebus Nemunas toks platus, kai tiek vandens į jį subėga iš pelkių ir šaltinių, upių ir upelių. Neramus upių tėvas savo kelią ne kartą yra pametęs – tai į pietryčius sukęs, tai link Vidurio Lietuvos. Užtat Merkys – Dzūkijai ištikimas, kaip Mindaugas sako, teka tuo pačiu slėniu, kurį kažkada išskaptavo ledynas.

Tik lygink juos nelyginęs, tekės kaip jiems patinka, mūsų gi neklaus. „Upės yra gyvybės ir migracijos kelias, kaip autostrada“, – šiuolaikinį palyginimą randa Mindaugas. Nors pasakoja apie senovę. Apie tai, kad augalai upėmis keliauti pradėjo anksčiau nei žmonės. Štai kodėl Pietryčių Lietuvoje, ypač prie Merkinės, galima rasti užsilikusių augalų ir drugių iš Pietryčių Europos, Ukrainos, Baltarusijos. Pasakoja ir apie 1783 m. baigtą kasti Oginskio kanalą, kuris sujungė Baltijos ir Juodąją jūras. Kanalas turėjęs dešimt medinių šliuzų, du pakeliamuosius tiltus, juo baržomis buvo gabenami grūdai, druska, vynas, actas, tabakas, stiklas, plytos, lentos ir kitos prekės. „Anuomet upės buvo pilnos gyvybės, – sako gamtininkas. – Į žemesnes paupio vietas per žiemą vietiniai veždavo rąstus, sielininkai juos rišdavo ir plukdydavo toliau į Europą. Ūla plaukdavo pavieniai rąstai, Merkys į Nemuną atplukdydavo mažesnius sielius, čia jie būdavo rišami į didesnius. Kartais vanduo Nemune pakildavo, nunešdavo rąstų sankaupas, gyventojams buvo gera proga sau medienos pasigauti.“ 

Išplukdę sielius pavasarį, kai vanduo nusekdavo, dzūkeliai eidavo žvejoti. Mindaugas sako, kad Dzūkijos upėse skirtumas tarp pavasario potvynio ir vasaros vandenų nėra toks didelis kaip Vidurio Lietuvoje ar šiaurėje. Šio krašto upės sočiai maitinamos povandeninių šaltinių. Vanduo dėl to šaltas, švarus, tinkamas lašišoms neršti. „Net keturiasdešimt procentų visų Lietuvos lašišų plaukdavo Nemunu, paskui kildavo aukštyn Merkiu. Žinai, nuvažiuojam anąkart į Žiūrų kaimą, atrodo, kad ir dabar tų lašišų ne vienas laukia“, – pro ūsą šypteli.

Norėčiau ir aš, žvelgdama į keturių upių santaką nuo Merkinės dvarvietės kalno, pamatyti būrius prieš srovę plaukiančių lašišų, bet mano akis ne tokia įgudusi, taigi lieku laukti savosios stebuklingos valandos – akimirkos, kai saulė spindulius panardina į Nemuną. Ne aš viena manau, kad tai stebuklas. Šitai patvirtina Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato kultūrologė Dalia Blažulionytė: „Vanduo – svarbiausia žmogaus gyvybės ir kūrybos energija, tačiau ne mažiau svarbi ir dar viena – ugnis. Akimirka, kai ugnis, tai yra saulė, susiliečia su vandeniu, yra pati stebuklingiausia.“

 

Dalia Blažulionytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Dalia daug metų ieško pamačnų šaltinių – dzūkai taip vadina gydantį vandenį ir būtinai pabrėžia, kad gydo tik vanduo, tekantis į rytus, o semti jį reikia prieš pat saulės tekėjimą. „Akimirka, kai saulė maudosi vandenyje, yra svarbi. Ir ne tik lietuviams, – sako Dalia. – Ukrainiečiai šį gydantį vandens aspektą taip pat išskiria.“ „Kaip ir keltai“, – priduria Mindaugas. Jiedu džiaugiasi, kad Dzūkijos pakraščiuose vis dar gyva tradicija semti pamačno šaltinio vandenį ir juo gydytis. Lietuvoje tokių šaltinių nemažai, tačiau prie kai kurių jau prisilietė žmogus – tai koplyčią pastatė, tai šulinį surentė. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai labiausiai išgarsino du šaltinius – Ūlos akį ir Bobos Daržą. Nors prie jų pastatyti tiltukai, šie šaltiniai vis tiek liko gamtos kūriniai.

Dzūkijos nacionaliniame parke Dalia suskaičiavo trisdešimt penkis gydančio vandens šaltinius. Ir beveik kiekviename kaime jai pavyko surasti nors po vieną žmogų, kuris tą pamačnumą paliudytų. Tokio šaltinio vandens labiausiai reikėdavę prieš Velykas Čysciniam četvergui (Švariajam ketvirtadieniui), per Jonines ar sergant. „Nijolė Marcinkevičienė spėjo užrašyti pasakojimą, kad prieš Velykas Marcinkonių kunigas liepdavęs su bačka nuvažiuoti prie šaltinio, prisemti vandens, o paskui jį dalindavo tikintiesiems. Ar galite įsivaizduoti, kad toks sinkretizmas Marcinkonyse gyvavo dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje?!“

Ir Dalia, ir Mindaugas sutaria – šaltinių vanduo iš visų Dzūkijos vandenų yra pats vertingiausias. Reikia girdėti, kaip gražiai, kaip švelniai jų lūpose skamba – šalcinis... Kažin, ar jie patys poveikį išbandė? „Yra vienas šaltinis Purpliuose, nuo seno laikomas grožio šaltiniu. Bet kas įsitikins – nuvažiuoji po darbo dienos, nuplauni veidą, išsyk atsigauni. Ne veltui žmonės iš miesto prie to šaltinio važiuodavo, semdavo ir veždavosi namo“, – pasakoja Dalia ir priduria, kad šaltinių vandeniu žmonės gydė skausmą, o štai akies, kur vanduo verda ir burbuliuoja, gydomoji galia labiausia akims ir tinka.

Dzūkijoje gydomųjų galių turi ne tik šaltinių vanduo. Pelkių vanduo irgi daro stebuklus. „Net gydytojai patvirtina“, – sako abu ir juokiasi prisiminę legendinį vietos gydytoją, daktarą Barzdą. Kazimieras Nasvytis, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gydytojas, aktorės Undinės Nasvytytės, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių tėvas, Marcinkonyse netgi tokio vandens tyrimus buvo padaręs. „Vienas vyras pasakojo sunkiai sirgęs skrandžio opa. Vasarą jis šiaip ne taip gavo plotelį pasišienauti – išvažiavo raistan šieno ruošti. Sužinojęs, kad turi tokią sunkią ligą ir dirba, Nasvytis jo žmoną išbarė – nugaiš, durnius, tame raiste. Bet grįžo šienpjovys po savaitės – gyvas ir sveikesnis nei bet kada. Valgė mažai, keletą bulvių buvo nusivežęs, bet nuolat pelkių vandenį gėrė. Ir išsigydė opą. Tada Nasvytis liepė to vandens atvežti, nugabeno į Vilnių tyrimams. O kai gavo tyrimų rezultatus, pasakojama, visiems patardavo: ateis vasara, po Žolinių nueisi raistan, visos ligos susitvarkys.“ 

Tik svarbu, kad vasarą saulė neužkaitintų, Dzūkijos smėlynų neišdžiovintų ir iš ežerų bei upių vandenų nepasigrobtų. Bet ir čia dzūkai randa išeitį – jei reikės, upės vagą suars, kad palytų. Koks stebuklas, kad Daliai dar pavyko atrasti žmonių, kurie tai darė, – šaukdami lietų arė upę. 

1939 m. būsimoji etnologė, etnografė, istorijos mokslų daktarė Pranė Dundulienė, tada dar Stukėnaitė, Marcinkonyse atliko etnografinį tyrimą savo magistro darbui. Pirmas dalykas, ką ji mini rašydama apie burtus ir prietarus, yra vanduo. Smėlėtame Dzūkijos dirvožemyje mažai kas dera, nebent grybai, o tiems gi reikia lietaus. „Eisim Ūlos upės art“, – vieną dieną pareiškė šeimininkas, pas kurį Žiūrų kaime buvo apsistojusi studentė. Šeimininkas arė, Pranė stebėjo, tik lietus tąkart Žiūrų kaimą aplenkė. Nelijo, kaip žadėta, po trijų dienų. „Aš irgi esu užrašiusi daugybę pasakojimų tų žmonių, kurie buvo įtikėję, kad lietus ateis, jei upės vagą išarsi. Gal tas vyras kažką ne taip darė, juk buvo tikima, kad upę art – našlių arba netekėjusių merginų reikalas. Našlės tradicinėje kultūroje laikytos ribinio statuso asmenimis, siejamais su anapusiniu pasauliu, o vanduo suvoktas kaip gyvybę ir pasaulius jungianti terpė, todėl lietaus ritualuose šios simbolinės reikšmės susipina. Būtent našlės pasiimdavo plūgą ir, paprastai trise, su juo eidavo išilgai upės tris kartus. Sakydavo: jei atgal reikia grįžt, tai jau nebeark, plūgelį parsinešk. Radau paminėjimų, kad nebūtinai upę galima arti, išdžiūvusi senvagė irgi tinkama tam reikalui. Juk svarbiausia – išarti upės dugną, simboliškai pakartoti žemdirbystės veiksmą, kuris sužadintų vandens gyvybinę galią. Išari – vadinasi, duodi dangui signalą, kad žemėje netvarka. Ir tada, po trijų dienų, pradeda lyti“, – pasakojimą po pasakojimo vynioja Dalia.

Kultūrologė sako, kad vanduo lietuvių kultūroje, kaip ir kitose pasaulio kultūrose, apima visus tris lygmenis: žemę, požemį ir dangų. Ji mini vieną dažniausiai Dzūkijoje pasitaikančių mitologijos elementų – „skraidančius ežerus“. Ežerai čia skraido tarsi debesys, jei netyčia žmogus atspėja vardą, debesis nusileidžia žemyn ir virsta ežeru.

Dzūkai, matyt, geri spėjikai, į savo kraštą jie atsiskraidino daugiau nei tris šimtus ežerų. „Jei sudėtume į vieną visus Dzūkijos nacionalinio parko ežerus, vienas mažas Aukštaitijos ežeriukas išeitų“, – šypsosi Mindaugas ir aiškina, kad dauguma Dzūkijos ežerų susidarė ledynui traukiantis. Atitrūkdavo koks ledo luitas, jį užnešdavo žemėmis, po keleto tūkstančių metų amžinasis įšalas atsileisdavo, žemė toje vietoje prasmegdavo, atsirasdavo ežeras. Net sąvoka jiems yra speciali – termokarstiniai.

Ežero vanduo irgi turi savo ypatybių. Dažnai jis siejamas su pomirtiniu pasauliu ir skenduoliais. Dalia sako: „Nuo seno buvo tikima, kad ežerai reikalauja aukų. Vieną ar dvi per metus būtinai pasiima. Tai susiję ne tik su vandens kaip pomirtinio pasaulio – paskandų – vaizdiniu, bet ir su vandeniu kaip pomirtine vėlių buvimo ir atgailos vieta. Turbūt iš senosios mitologijos esate girdėję – jei nori mirti, turi pereiti vandenį. Žmogus, artėjantis prie mirties slenksčio, dažnai prašydavo kupkelio vandens. Mardasave buvo toks Gudo salos šaltinis, girdėjau ne vieną istoriją, kai mirties patale būtent iš jo mirštantysis prašydavo atnešti vandens. Ir artimieji eidavo, net jeigu atstumas didelis būdavo. Jei mėgintume tai paaiškinti mitologiškai, – vanduo padeda sielai apsivalyti ir atsiskirti nuo kūno.“

Paskutinis gurkšnis mirusiajam ir pirmas – gimusiajam. Vaikus Šilų Dzūkijoje dažniausiai ne gandrai neša, jie atkeliauja patys, iš vandens. „Kaimuose taip sakydavo: bobulė nuvej prie šalcinio, su samteliu ar kašiku pasėmė ir parnešė vaikų namo. Girdėjau pasakojimų Musteikoje, kaip vaikai sulaužydavo kašikus, kad toji bobulė jiems daugiau vaikų neparneštų, juk patiems juos reikės žiūrėti. Žiūruose, kur srauni Ūla į pakrantes priplaka putų, buvo tikima, kad vaikai iš jų ir ateina. Gyvybę simbolizuojanti balta puta toliau mintį kreipia link „Eglės žalčių karalienės“, – dar viena begalinė istorija sklinda iš dzūkų kultūros puoselėtojos lūpų.

Jos pasakojimuose esama ir daugiau vandens būtybių, be kurių dzūkai neįsivaizdavo, o kai kurie ir dabar neįsivaizduoja savo būties. Ypač gyvenantys pelkių apylinkėse, rūkuose paskendusiuose kaimeliuose, šalia kurių miškuose tūno laumės. O kaip kitaip vaikus suvaldysi, kad šie į upelį vieni nebėgtų?

Žaltys – dar vienas svarbus vandens ir žemės tarpininkas. Jei ne žalčiai, Merkinėje Kukumbalis gal nė nebūtų atsiradęs. Viena iš Dalios girdėtų istorijų piešia tokį vaizdą: „Kartą žaltys įkando kareivio arkliui į koją. Kareivis supyko, visus žalčius užkeikė, tie suplaukė į Merkinę, į Kukumbalį.“

„Argi tai – ne dar vienas Merkinės kaip Lietuvos centro įrodymas, jei net visi žalčiai čia sušliaužė?“ – juokiasi Mindaugas.

Jo juokas man kelia švelnų liūdesį – kas bus, jei visa tai išnyks? Ką paliksime, kai nebemokėsime vaikams sekti istorijų apie laumes iš rūko, apie upes ariančias našles ir pirmąją pagautą žuvį bučiuojantį žveją? „Nedings, – ramina Dalia. – Nemanykime, kad senovės žmonės dėl savo bukumo gyveno tame mitų ir pasakų pasaulyje. Tikrai ne – visos tos istorijos veikė kaip edukacija, žmonės sugebėjo sugyventi su būtybėmis, esančiomis anapus mūsų pažinimo. Šiandien įvairiuose moksluose stebime ontologinį posūkį, pradedame pripažinti kitas mūsų gyvenime dalyvaujančias būtybes. Mokslas kadaise jas išvarė, dabar pats mėgina grąžinti atgal. Pasirodo, žmogui šito trūksta. Tai, kas natūralu, anksčiau ar vėliau grįžta.“

Mindaugas turi savo požiūrį: „Nesu toks optimistas, tačiau visą laiką prisimenu, ką kartoja gamtininkai: gamtos nereikia mylėti, ją reikia gerbti. Nes ne mes jai, o ji mums reikalinga. Nyksta kvapai, garsai, vargu ar kada matysime tokias paupių pievas, kokias matė mūsų tėvai ir seneliai. Anksčiau žmonės nebuvo tokie judrūs, tiek daug nekeliavo, nežygiavo, neplaukiojo upėmis. Dabar kartais atrodo, kad Ūlą ir Grūdą jie norėtų negyvai užmylėti, neįvertiname žmonių gausos, triukšmo, šurmulio ir daugybės dalykų, kurie skurdina gamtą. Todėl kiekviena vieta, kiekviena upė, upelis, šaltinis, pelkė turi būti saugomi, turi tapti priminimu, kad galime labiau pasistengti ir išsaugoti tai, kas mums dar likę.“