Aurimas Švedas. Žiniasklaidos laikas (13)

Mintys tekstų paraštėse

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Asmeninės skaitymo istorijos

2014-ųjų rugpjūtį į Lietuvą atkeliavo „Ledinio vandens kibiro iššūkis", internetinę erdvę užpildė filmuoti vaizdai, kuriuose žmonės kažką kalba, pila ant savęs šaltą vandenį ir (dažniausiai) šaukia, dar vėliau –­ ragina kitus pasielgti analogiškai. Visai tikėtina, jog ateities istorikui užteks vieno tokio sakinio nusakyti, kokiais socialiniais žaidimais buvo užsiėmusi dalis mūsų visuomenės šios vasaros pabaigoje. Laistymąsi vandeniu rugpjūčio–rugsėjo sandūroje pakeitęs kitas, šį kartą –­ „knygų iššūkis", jau sulaukė mūsų kasdienybės pulso tyrinėtojų dėmesio mėginimų analizuoti, neatiduodant visų „interpretacijos kozirių" į būsimųjų istorikų rankas. „Kažkada su bičiuliu esame juokavę, kad feisbuko apžvalgos kultūrinėje spaudoje būtų naujiena, precedento neturintis fenomenas. Kultūriniame feisbuke neseniai nuvil­nijo savireprezentacijų banga: dešim­ties knygų, pakeitusių tavo gyvenimą, sąrašas". Ganėtinai atsargiai ir skeptiškai („savaip nuvilia") knygų dešimtu­kų sudarinėjimo vajų įvertino Giedrė Kazlauskaitė „Rugsėjo brevijoriuose", kuriuos spausdino „Šiaurės Atėnai" (2014-09-12). Tuo tarpu Marius Burokas „Intelligent life" spalio mėnesio numerio „Paraštėse" svarstė „knygų iššūkio" reiškinį iš kelių perspektyvų: pažintinių interesų tenkinimo („įdomesni buvo nesusijusių su literatūra asmenų sąrašai") ir asmeninės skaitymo patirties („dauguma mūsų, skaitančių paskutinio sovietijos dešimtmečio vaikų, buvome visaėdžiai")1, tuo pat metu keldamas fundamentalų klausimą: ar tokie dešimtukai padeda tobulėti kaip skaitytojui?

Nesileisiu į atsakymo paieškas, tačiau galiu prisipažinti, jog feisbuke savo draugų skelbtus knygų dešimtu­kus skaičiau atidžiai. Tai tiesiog puikus mūsų laikotarpio, mentaliteto ir skaitymo istorijos „stop kadras" (galima vartoti ir žodį „šaltinis"), kurio vertė augs su kiekviena nauja diena, vis giliau nugramzdinančia kruopščiai rašytus knygų dešimtukus į skaitmeninio pasaulio archyvo bedugnę.

Problemos kontūrai

„Trumpas moderniosios Lietuvos istorijos kursas būtų toks: prosenelis norėjo būti lietuvis, senelis tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiu, tėvas gyveno internacionalizmą skelbusioje ir jo kraštą okupavusioje Sovietų Sąjungoje, o sūnus nori, kad jo vaikai būtų pasaulio (o konkrečiai Britanijos ar JAV) piliečiai."2 Tai – filosofo, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio mintys, išsakytos pristatant jo ir kito šio instituto profesoriaus, politologo Raimundo Lopatos knygą „Lietuva kaip problema" („Tyto alba", 2014). Antrojo knygos bendraautorio idėjos, kurias savo tekste „Naujas planas Lietuvai: tauta be valstybės", publikuotame portale „Delfi", perteikė Eglė Samoškaitė –­ ne mažiau aštrios ir priverčiančios susimąstyti.

Nuosekliai besidominčius, ką kalba ir rašo šie du intelektualai, minėtos knygos turinys neturėtų nustebinti. Pastaroji publikacija yra greičiau savotiška idėjų ir tekstų rinktinė, o ne naujų įžvalgų kalvė, todėl jos prasmę ir vertę visų pirma matau autorių raginime užsiimti savistaba, abejoti ir kelti klausimus: kokia yra mūsų valstybės bei tautos egzistencijos perspektyva? Ką ir kaip galime padaryti, kad ateitis įgytų ne aplinkybių sutapimo, o kolektyvinių pastangų rezultato kontūrus?

Akivaizdu, jog viešiesiems intelektualams tenka sunki priedermė ne tik kelti fundamentinius klausimus, bet ir ieškoti atsakymų į juos. Knygos „Lietuva kaip problema" pristatymų maratone A. Jokubaitis suformulavo ne vieną vertą dėmesio mintį. Štai kelios iš jų, tiesiogiai susijusios su knygos pavadinimu: „Pagrindinė Lietuvos visuomenės problema yra jos virtimas laisvos rinkos visuomene"3; „Pagrindinė bet kurios valstybės problema yra piliečių nesugebėjimas rūpintis savo valstybe"4.

Skandalo pėdsakais

„M. Ivaškevičiaus romanas „Žali" sukėlė bene didžiausią su knygos refleksija susijusį skandalą Lietuvos istorijoje." Tokiu kategorišku vertinimu prasideda Dainiaus Vanago straipsnio „Skandalo logika: literatūros kūrinys kaip papiktinimas" antroji dalis, išspausdina „Literatūroje ir mene" (2014-10-03).

D. Vanago tekstas vertas dėmesio, nes jo autorius mėgina išpainioti keletą probleminių mazgų, įdomių ne tik literatūrologams: sprendžia klausimą, kodėl M. Ivaškevičiaus romanas yra stipriausiai „detonavęs" po nepriklausomybės atgavimo parašytas grožinės literatūros tekstas; aptaria posovietinėje epochoje susiformavusios lietuvių kolektyvinės atminties ypatumus; mėgina apibrėžti partizanų karo vaizdinio reikšmę mūsų visuomenės tapatybei; analizuoja skandalo „dramaturgiją".

Kokios priežastys kūrė „Žalių" skandalą ir skatino jo raidą? D. Vanagas išskiria kelias: 1) romano autoriaus sprendimas naudoti autentiškas partizanų pavardes; 2) M. Ivaškevičiaus laikysena skandalui įsiplieskus; 3) į rašytojo provokaciją sureagavusios vertybiškai ir ideologiškai angažuotos asmenų grupės aktyvūs veiksmai, siekiant sukurti regimybę, esą romanas „Žali" griauna tautos tapatybės ir valstybingumo pagrindus.

Akivaizdu, kad nors šios įžvalgos –­ vertos dėmesio, tačiau galimybių naujoms interpretacijoms lieka. Todėl tikėtina, kad „M. Ivaškevičiaus atvejis" bus aptariamas ir nagrinėjamas dar ne kartą.

Ar galima tikėtis, jog kas nors panašaus lietuvių literatūros pasaulyje gali nutikti ateityje? D. Vanagas linkęs šia galimybe abejoti: „Istoriškai skandalas rodo aukštą jos narių savivokos laipsnį. Tačiau mūsų dienomis pastebimas intensyvus skandalo sąvokos eksploatavimas iš esmės baigia sunaikinti jo transformuojantį potencialą: skandalų kiekis viešojoje erdvėje yra toks didelis, kad, užuot išryškinę tabu zonas, jie pačią tabu zoną daro vis sunkiau įmanomą."

O juk Mečio Laurinkaus „Elektra" („Baltos lankos", 2012), pasirodžiusi praėjus lygiai dešimčiai metų po „Žalių" debiuto, iš tiesų nebesukėlė audros (ką jau čia audros, net gero vėjo gūsio...). Nors šio romano tekstas akivaizdžiai kvestionavo didįjį naratyvą apie partizanų karą.

gyčio norvilo nutraukimas

Ką daryti, jeigu?..

„Norint pasitaisyti, iš dviejų kelių, kurie atviri kiekvienam žmogui, –­ mokytis iš savų arba svetimų klaidų, –­ pirmasis yra veiksmingesnis, o antras – saugesnis. Niekada nedera savo noru rinktis pirmojo kelio, nes pamoka gaunama sunkių praradimų ir pavojų kaina..." – taip yra bylojęs graikų istorikas Polibijus. Istorija, atsiremdama į šią Polibijaus ištarmę, daugiau nei du tūkstančius metų grindė savo egzistencijos prasmę ir vertę galimybe pasimokyti iš svetimos patirties.

2014-aisiais Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu perša niūrias analogijas su 1939-aisiais Europoje susiklosčiusia situacija ir 1940-ųjų tragedija Lietuvos valstybei. „Ką daryti, jeigu?.." –­ šis klausimas nuolat skamba mūsų viešojoje erdvėje, tuo pat metu versdamas gręžiotis į netolimą praeitį ir ieškoti joje „pamokų".

Savo atsakymą, žvelgdamas į šiandieną iš istorinės perspektyvos, pateikė Bernardas Gailius tekste „Lietuvos okupacija. Pirma dalis" internetiniame portale „15min". Mano nuomone, svarbiausia B. Gailiaus tezė yra ši: „1940 m. sovietų okupaciją mes dažniausiai apmąstome labiau kaip įvykį negu kaip veiksmą. Net mūsų vartojamos metaforos, kaip skėriai ar raudonasis tvanas, kalba apie beasmenes gamtos jėgas ir stichines nelaimes. Okupacija mums – labiau Dievo bausmė negu žmonių veiksmas. (...) Nuasmenindami savo priešus, mes atsisakome su jais varžytis."5

Varžymasis su Lietuvos valstybingumui grėsmę keliančiomis jėgomis vyksta ne tik čia ir dabar. Mūšiai dėl praeities interpretacijų –­ ne mažiau svarbūs, tačiau jie dažniausiai domina mokslininkus, ne visuomenę. Apie šią problemą žurnalo „Valstybė" rugsėjo numeryje išspausdintame tekste „Lietuvių pakantumas kolaboravimui muša rekordus" rašo Arūnas Spraunius. Imtis šios temos autorių paskatino leidyklos „Gairės" sprendimas išleisti Kremliaus propagandininko Aleksandro Diukovo knygą „Holokausto išvakarėse. Dokumentų rinkinys. 1940–1941 metai". Ši knyga –­ baisi. Pamatę ją knygyne neimkite net į rankas.

Įvairios kryptys

Žiniasklaidoje buvo svarstomos temos, kurios dėl įvairių priežasčių nesutilpo į mano apžvalgas, tačiau jas dera bent trumpai pristatyti (priminti). Tiems, kuriems rūpi skulptūrų ant Vilniaus Žaliojo tilto likimas, vertėtų susirasti keletą tekstų. „Šiaurės Atė­nai" (2014-08-22) publikavo Rasos Baločkaitės straipsnį „Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis". O žurnalas „Verslo klasė" liepos ir rugsėjo mėnesio numeriuose spausdino architekto, paveldosaugininko Luko Rekevičiaus straipsnį „Tarp griovimo ir konservavimo". Šie tekstai padeda lokalią, tačiau visiems gerokai įsipykusią problemą išvysti platesniame kontekste.

Daugelį nustebino režisieriaus Jono Jurašo sprendimas grįžti prie dramos „Barbora Radvilaitė". Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio premjera, greitai pasirodys ir pirmosios jo recenzijos. Iš gana gausių J. Jurašo interviu, duotų dirbant su Jono Grušo pjesės adaptacija, kurią parengė Aušra Marija Sluckaitė, išskirčiau žurnalo „IQ" rugsėjo numeryje paskelbtą Viktorijos Vitkauskaitės pokalbį su režisieriumi „Prikelti legendą".

Biržuose rugsėjo 26–27 d. vyko lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?". Internetinėje žiniasklaidoje galima rasti keletą šio, neabejotinai svarbaus renginio, atšvaitų. Turiu omenyje Vilniaus licėjaus direktoriaus ir istorijos mokytojo Sauliaus Jurkevičiaus straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų"6 ir literatūrologės Viktorijos Daujotytės skaitytą pranešimą „Pasakojimas apie pasakojimą", publikuotą „Bernardinuose"7.

Esu įsitikinęs, kad mes vis dar nesugebame adekvačiai įvertinti naratyvo (-ų) apie lietuvių tautos praeitį, dabartį ir ateitį poveikio mūsų visuomenei, todėl pastangos aktualizuoti šią temą – prasmingos ir nusipelno mūsų dėmesio bei diskusijų.

1 Marius Burokas, „Paraštės. Šūvis į dešimtuką. Ar įmanoma įsprausti daugybės metų skaitymo patirtį į dešimtį knygų?", Intelligent life, 2014, spalis.
2 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/naujas-planas-lietuvai-tauta-be-valstybes.d?id=65927816.
3 http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/knyga-lietuva-kaip-problema-parases-alvydas-jokubaitis-melskime-kad-artejanciu-politiniu-isbandymu-akivaizdoje-dievas-duotu-mums-valstybininku-599-438122.
4 http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2014/09/nauja-knyga-a-jokubaitis-r-lopata-lietuva-kaip-problema.
5 http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/bernardas-gailius-lietuvos-okupacija-pirma-dalis-500-453551.
6 http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/s-jurkevicius-lietuvos-mokiniai-verciami-mankurtais-nezinanciais-tevynes-ir-tautos-istorijos-faktu.d?id=65983132.
7 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-30-viktorija-daujotyte-pasakojimas-apie-pasakojima/122469.