Emigravusių lietuvių šokėjų santykiai su Lietuva bei migracijos atspindžiai Lietuvos šokio scenoje

 

Goda Žukauskaitė, spektaklis „Bones“. Maarteno Nauwo nuotrauka

 

Lietuvių emigracija žiniasklaidoje daug metų aptarinėjama kaip nacionalinė, sprendimo reikalinga problema, tačiau, tyrinėjant lietuvių šiuolaikinio šokio profesionalų (e)migraciją, matyti kone vien privalumai: kelionės, studijos, darbo patirtys užsienyje ir mezgami ryšiai su tarptautinėmis institucijomis padėjo per gana trumpą laiką pasiekti įspūdingų rezultatų mūsų šalyje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pastarieji du Šokio ir judesio katedros vedėjai gyvena užsienyje: Diuseldorfo „tanzhaus nrw“ vadovaujanti Ingrida Gerbutavičiūtė (taip pat kuravusi tarptautinį šokio kongresą „Tanzkongress 2022“) iš pagrindų pakeitė Šokio studijų programos principus, o Suomijoje gyvenantis ir dirbantis Andrius Katinas iki šiol rūpinasi, kad programa būtų sėkmingai vykdoma, ir plečia studentų praktikas. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje įtvirtinant ir palaikant šiuolaikinio šokio programas, svarbų vaidmenį atliko ir iki šiol atlieka pedagogė bei šokio kūrėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kadaise studijavusi Vinstone-Seileme (Šiaurės Karolinos valstijoje, JAV).

Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovė Gintarė Masteikaitė aktyviai dalyvaudama užsienio festivaliuose ir tarptautiniuose tinkluose padėjo Lietuvoje pristatyti aukščiausio lygio festivalių laukiamus menininkus, o vietinius kūrėjus įkvėpė aktyviau naudotis Europos rinkos galimybėmis. Svarbu ir tai, kad G. Masteikaitė, kaip ir „Naujojo Baltijos šokio“ įkūrėjas Audronis Imbrasas, mato prasmę festivalyje pristatyti išvykusius šokio kūrėjus. Tarptautinėse mugėse tai padeda auginti Lietuvos prestižą ir iliustruoja valstybės interesus atitinkančią pilietinę poziciją.

Trumpai tariant, emigracija šiuolaikinio šokio srityje Lietuvai padovanojo tarptautinius idėjų mainus: menininkai užsieniui siūlo savo talentus ir puikius namuose įgytus pagrindus, o atgal reguliariai parsiveža naujas žinias bei dar daugiau įgūdžių, kuriuos auginti leidžia Vakarų ir Pietų Europoje išplėtotos kūrybos sąlygos.

Svarbu pabrėžti, kad užsienyje apsistoję šokio menininkai nesibaido santykių su Lietuva. Norą sugrįžti ilgesniam ar trumpesniam laikui išreiškė beveik visi kūrėjai, su kuriais pavyko pasikalbėti. Daliai jų grįžti neleidžia šeiminės aplinkybės. Kita dalis primena, kad Lietuvoje šokio menininkams nėra palankios kurti struktūros, tiksliau, ji nėra konkurencinga kitoms valstybėms. Tačiau gimtoji kultūra nėra pamiršta; kai kurie menininkai ją įvardina svarbiu asmeninės kūrybos šaltiniu.

Pavyzdžiui, Amsterdame apsistojusio Luko Karvelio susidomėjimą lietuviškos tautosakos motyvais matėme jau pirmame statytame spektaklyje „Blank Spots“. 2019 m. „Naujajame Baltijos šokyje“ parodytas kūrinys pasakojo apie giliausią tamsą siekiančius klystkelius, kuriais kartais tenka pasukti ieškant savęs, o pirmu žingsniu šviesos link čia tampa lietuvių liaudies daina. Šįmet tame pačiame festivalyje L. Karvelis drauge su šokėja Dominyka Markevičiūte rodys Jūratės ir Kastyčio mitu grįstą spektaklį „Kur krantas“. Autorius susižavėjęs kalba apie šį pasirinkimą: „Jaučiu, kad lietuviška mitologija daugeliui mūsų liko mokyklinių rašinėlių paraštėse. Kai užsimenu apie Jūratės ir Kastyčio istoriją tautiečiams, jie neatrodo susidomėję. O užsieniečiai paprastai susižavi tuo, kad apie mažą Baltijos jūrą sukurta didinga legenda, kurioje pinasi meilė, troškimai, gintarai, gamta... Pastaruoju metu labai daug laiko skiriu lietuvių mitologijai, atrandu jos savitumą, sąsajas su kitomis tautomis. Taip pat pamėgau sąvoką „baltai“ – ji leidžia suvokti savo šaknis plačiau nei vien lietuvių genties kontekste.“

 

Grėtė Šmitaitė, spektaklio „Įskilimai“ repeticija. Philippo Weinricho nuotrauka

 

Liza Baliasnaja, spektaklis „Trieb“. Jevgenijos Levin nuotrauka

 

Netikėtą santykį su savo šaknimis išreiškė Šveicarijoje apsistojusi šokio menininkė Grėtė Šmitaitė. Nors gyvendama užsienyje nejaučia poreikio nuolat pristatyti savo tautybę, ji neabejoja, kad kilmė matyti iš sovietizacijos istoriją nagrinėjančių spektaklių. „Draugės iš Indijos nenori, kad kūriniuose publika perskaitytų jų šaknis. O man nutiko priešingai. Ilgai ir sąmoningai stengiausi suvokti savo identitetą; matydama prancūzus ar vokiečius atpažindavau jų identitetus, o savojo atsidūrusi užsienyje ilgai nesuvokiau. Ilgainiui analizuodama Rytų Europos regiono kultūrą išgirdau: matyti, jog esu iš Rytų Europos. Labai apsidžiaugiau, nes tai buvo įrodymas, kad atradau ir sėkmingai puoselėju savo identitetą.“

Beje, G. Šmitaitė tikina, kad iki šiol smagiausia buvo dirbti būtent Lietuvoje. Gimtinės svarbą kūrybiniams interesams pažymi ir Briuselyje studijas baigusi, Kelne dabar gyvenanti ukrainietiškų šaknų menininkė Liza Baliasnaja. „Santykis su Lietuva išlieka mano prioritetu. Ypač įdomu dirbti Rytų Europoje, kur turime daug potencialo susikurti kitokį pasaulį ir šokio lauką nei kita Europos dalis“, – teigia kūrėja.

Tačiau dabar Europos šiuolaikinio šokio kontekste Lietuva dažniau tampa trumpalaike priebėga ar tramplinu šuoliui į Europą. Dauguma užsienyje gyvenančių lietuvių sugrįžta tik į trumpalaikes rezidencijas ar pristatyti vienkartinių spektaklių; dalis stato spektaklius, kuriuos finansuoja Lietuvos kultūros taryba (LKT). 

Tik ar šokio menininkų migracija būdinga vien Lietuvai? Žvelgiant į aukštesnio lygio trupių repertuarus ir kūrybinių komandų sudėtis, akivaizdu, kad daugumoje dirba profesionalai iš įvairiausių valstybių. Prisijungti prie užsienio komandų šokio menininkams dėl neverbalinės meno išraiškos paprasčiau nei, pavyzdžiui, teatralams; todėl tarptautinių teatro trupių pasaulyje nepalyginamai mažiau.

 

Raimonda Gudavičiūtė, spektaklis „M(other)“.„De-Da Productions“ nuotrauka

 

Ugnė Kavaliauskaitė. Anne-Gaelle Stephant nuotrauka

 

Vis dėlto kai kurių valstybių piliečiai dažniau neišvyksta kurti svetur. Ir tai priklauso nuo vietinių galimybių. Tuskanijos mieste, Italijoje, įsikūrusioje trupėje „Anonima Teatri“ šokanti ir neseniai gyventi į Lietuvą grįžusi Ugnė Kavaliauskaitė pasakojo buvusi vienintelė lietuvė komandoje: „Trupėje – beveik vien italai, tiesa, buvo prancūzių. Man regis, dauguma komandos italų visą gyvenimą šoko tėvynėje. Kaip ir trupės choreografas: jis pradėjo kurti savo tėvams priklausančiose, Italijoje veikiančiose trupėse. Be to, Italijoje yra pakankamai galimybių gastroliuoti įvairaus dydžio miestuose ir miesteliuose.“

Gerai išplėtotą gastrolių šalyje tinklą dauguma pašnekovų nurodė kaip svarbią priežastį kūrėjams likti gimtinėse. Taip pat pripažino, kad tokia meno sklaidos sistema palankiausia vietiniams. Frankfurte gyvenanti šokėja ir choreografė Raimonda Gudavičiūtė teigė, kad, teikiant paraiškas Vokietijoje, svarbiausia, kurioje šalies žemėje esi registruotas, tai suteikia galimybę kreiptis į to krašto kultūros institucijas.

Po studijų Amsterdame į Marselį išvykęs Dovydas Strimaitis tikino: Prancūzijos rinka taip gerai pritaikyta kūrėjams, kad daugybei jų nėra reikalo nei ieškoti darbo vietų kitose šalyse, nei mokytis užsienio kalbų. „Čia kiekviename miestelyje veikia teatras. Dauguma jų neturi trupių ir repertuarus formuoja iš visos šalies menininkų kūrybos. Kitaip sakant, sukūręs darbą gali metus jį rodyti vien Prancūzijoje – tam pakanka erdvių ir suinteresuotų meno vadovų. „Tačiau norintiems sėkmingiau įsilieti į vietinę rinką būtina kalbėti prancūziškai. Juolab kad dauguma kvietimų į atrankas skelbiami tik prancūziškai.“

Greta Prancūzijos ir Vokietijos tarp geriausiai vidinius tinklus (ilgalaikes rezidencijas siūlančius šokio centrus, gastrolėms palankią sistemą, gausią atrankų pasiūlą) išvysčiusių valstybių pašnekovai įvardino Nyderlandus, Belgiją, Daniją. Kai kuriomis jų teikiamomis galimybėmis įmanoma naudotis nemokant vietinės kalbos ir nedeklaravus ten gyvenamosios vietos. Tačiau D. Strimaičio. Jis nurodo dar vieną opią problemą: „Lietuva yra toli nuo centrų ir susisiekimas gana sudėtingas, brangus. Tad jei, pavyzdžiui, atrankoje į projektą Nyderlanduose panašiai pasirodys Vilniuje ir Briuselyje gyvenantys šokėjai, taupumo sumetimais bus pasirinktas Belgijos gyventojas.“

Nereikia pamiršti, kad Lietuvoje dirba ir sugrįžusių (pavyzdžiui, Roterdame studijavusi Šeiko šokio teat­ro vadovė Agnija Šeiko), ir niekad neišvykusių šokio kūrėjų. Be to, prieš maždaug dešimtmetį išvykusios menininkės teigė negalinčios šiandieninei Lietuvos šokio rinkai taikyti argumentų, kurių vedamos kadaise ją paliko. Reikėjo šiek tiek paspausti kalbintus kūrėjus, kad suprasčiau, ko sau svarbaus jie veikiausiai nerastų grįžę gyventi ir dirbti į gimtinę. Išgirsti atsakymus ne tik smalsu; jie sufleruoja, kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio rinka galėtų tobulėti, kad taptų konkurencinga Europoje.

Anksčiau minėjau ne vieno kūrėjo pabrėžtas gausesnes finansavimo galimybes. Prancūzijoje šokanti laisvai samdoma kūrėja Loreta Juodkaitė išskyrė dar ir finansiškai atsispindinčią didesnę pagarbą atlikėjams: „Čia moka už kiekvieną darbo valandą; net jei negalėdami susitikti gyvai aptariame repeticiją telefonu, šis darbo laikas apmokamas. Negana to, apmokėjimą esu gavusi net už repeticijas spektaklio, kurio premjera neįvyko ir dėl kurio nebuvome spėję pasirašyti sutarties.“ Kūrėja taip pat mini galimybę šokti didžiausiuose teatruose, pažintis ir bendrus projektus su aukšto lygio garsiais menininkais. 

Regis, ryšių ir bendradarbiavimo paieška – vienas svarbiausių kriterijų išvykti ar apsispręsti negrįžti. Štai G. Šmitaitė vertina kolegų ir draugų tinklą, kurį sukūrė studijuodama užsienyje: „Įsilieti į tokią bendruomenę nelengva, tad norisi ją išsaugoti. Nors studijavau Vokietijoje, o dabar kuriu Berne, ten palaikyti tai, ką esu sukūrusi, paprasčiau.“ R. Gudavičiūtė į šokio bendruomenes žvelgia iš kitos perspektyvos: „Vokietijoje visko tiek daug, kad sunku susekti, ką veikia tavo kolegos. Lietuvoje tai daug paprasčiau, tad susidaro įspūdis, kad bendruomenė tvirtesnė. Ir drauge uždaresnė.“ Apie tam tikrą uždarumą svarsčiau ir klausydamasi D. Strimaičio: jis priminė, kad Lietuvoje neturime išvystytos koprodukcijų kultūros: partnerių paprastai ieškoma jau pastačius darbą, kuriam reikšmingiausią finansinę dalį skiria LKT (jos dabartinė sistema neatrodo palanki koprodukcijoms, tačiau tai ne šio teksto tema).

Amsterdame kurianti šokio ir performanso menininkė Goda Žukauskaitė, grįžusi į Lietuvą, pasigestų galimybių dirbti su skirtingų stilistikų ir požiūrių kūrėjais, megzti naujas pažintis. Nyderlanduose labiau palaikomi eksperimentai ir mažiau prisirišama prie rezultatų.

Vadinasi, egzistuoja ir kultūrinis spaudimas, dėl jo aktyviems kūrėjams Lietuva tampa mažiau patraukli. Panašią situaciją prisiminė ir L. Juodkaitė: „Jaučiau tam tikrą spaudimą: ką gi toliau mums Juodkaitė sukurs?.. O mene aš nemėgstu jokio spaudimo. Noriu jaustis laisva, nežinoma, noriu pati rinktis, kada atsidėti kūrybai, o kada daryti pauzes.“

Madride gyvenanti Ugnė Dievaitė prisiminė kadaise likusi nesuprasta per gastroles Lietuvoje: „Išvykau prieš 13 metų. Tuomet man trūko šviežumo, alternatyvos. Dabar Lietuvoje tokio stygiaus nebėra. Tačiau nežinau, kokia visuomenės kūrybinės laisvės situacija, kaip priimami eksperimentai, ar vis dar egzistuoja kūno baimė. Pamenu vienas savo gastrolių Lietuvoje: spektaklis vadintas drastišku, keli žiūrovai sakė net negalėję žiūrėti, ką dariau scenoje. Tuomet buvo sunku patikėti, kad lietuvių priėmimo ribos gali būti daug siauresnės nei ispanų. Dirbu su savo kūnu ir darau, kas man patinka, be jokių tabu.“

Dabartinės Lietuvos situacijos nepeikė nė vienas iš apklaustų šokio kūrėjų. Šalyje projektus įgyvendinantys kūrėjai vertino turimas galimybes. Kūrybinę veiklą vykdantys tik už tėvynės ribų žarstė komplimentus LŠIC, Šiuolaikinio šokio asociacijai, komandai „Be kompanijos“ ir vienintelėms Lietuvoje nuosekliai veikiančioms komandoms – Šeiko šokio teatrui bei Kauno šokio teatrui Aura. Tačiau paklausti, ar grįžtų šokti Lietuvoje, jei atsirastų palankios sąlygos – pavyzdžiui, ilgai šokio bendruomenės linksniuojama Nacionalinė šokio trupė, – dauguma atsakė atsargiai.

Visi palaikė valstybės investicijų poreikį tokiai įstaigai kurti. Tačiau neskubėjo žadėti įsidarbinti, palankiau vertino darbą trumpalaikiuose projektuose. Dalis negalėtų įsipareigoti dėl šeiminių aplinkybių, kiti nenorėtų visiškai atsisakyti svetur atsiveriančių patirčių. Tad šiuo atžvilgiu Nacionalinė šokio trupė būtų suvokiama kaip lygiavertė konkurentė kitoms institucijoms, prie kurių komandų ar veiklų kūrėjai taip pat norėtų prisijungti ateityje.

„Tik tikiuosi, kad įstaiga šitaip nesivadins...“ – nuogąstavo keli kūrėjai, kritiškai įvertinę pavadinimo sufleruojamą koncepciją: lietuviams skirta, užsieniečių neįsileidžianti trupė. Pastebėjimas svarbus: šokis – lengvai migruojantis menas, čia negalima bijoti nuolatinės kaitos. Profesionalai tai žino ir, kad ir kur gyventų, naudojasi idėjų mainų teikiamomis galimybėmis. Tad jei Lietuvos kultūros politika nesuteiks vis palankesnių sąlygų aktyvesnei kaitai, labiausiai nukentės ne profesionalai – jie viską, ko reikia, suras užsienyje. Labiausiai kentės vietiniai žiūrovai, įdomūs projektai jų nepasieks ne dėl idėjų ar darbo, o dėl politinės valios ir gero skonio stygiaus.