× Jurga Tumasonytė

 

Austėja Jakas – iliustratorė, poetė ir keliautoja, į kurios tekstus – nesvarbu, ar jie pasirodo socialiniuose tinkluose, ar kultūrinėje spaudoje, – visuomet atkreipiu dėmesį, traukia perskaityti iki galo, pasinerti į pagauliai perteiktas būsenas ir netikėtus pastebėjimus. Pastaruoju metu Austėja nuolat keliauja, jos nuotraukos ir buvimo skirtingose vietose patirtys taip pat atkreipia dėmesį, išsiskiria. Tačiau kas slypi už tekstų ir nuotraukų? 

 

Austėjos Jakas iliustracijos

 

Kur dabar esi?

Dabar esu Austrijoje, atvykau čia prieš dvi savaites iš Kanarų salų. Nors mano plane Austrijos tikrai nebuvo, gan netikėtai susiradau čia darbą. Dirbu tris dienas per savaitę viešbutyje, kalnuose, labai arti Italijos. Keliaudama visada stengiuosi įsikabint į kokį nors darbą ar savanorystę, tuo pačiu rasti vidurį ir balansą laike – kad turėčiau pakankamai laiko kūrybai (sakydama kūryba labiausiai turiu mintyje piešimą, iliustraciją). Rašyti irgi rašau, bet impulsyviai, šito proceso, jaučiu, nelabai kontroliuoju. Austrijoje gražu: šiandien apsiniaukę, kalnų viršūnės pasislėpusios rūke – visa tai matau pro savo kambario langą.

 

O kada išsikraustei iš Lietuvos? Į kokią šalį patraukei pirmiausia? Ar pameni tuometinius savo vidinius virsmus?

Turbūt niekada nesijaučiau, kad išsikraustau iš Lietuvos, arba vis dar nenoriu sau to pripažinti: smegenys visada būna ramesnės, jeigu žino, kad bet kokiu atveju, bet kam atsitikus, galiu grįžti namo. Bet, jaučiu, laikui bėgant, ir tas namų jausmas, suvokimas, kas yra namai, kinta. Man atrodo, didesnis lūžis keliaujant įvyko, kai beveik pusantrų metų, pandemijos laikotarpiu, praleidau Indijoje. Nors paskui ir buvau kuriam laikui grįžusi į Lietuvą, visada kūriau planus kitoms kelionėms, ieškojau būdų, kaip sau tai leisti. Praėjusių metų pirmoje pusėje išvykusi su bilietu į vieną pusę Gran Kanarijos kryptimi, buvau kupina nežinojimo ir baimių. Kai keliauji viena, be didelio plano, perimi šiokio tokio eksperimentuotojo vaidmenį. Kokie vidiniai virsmai vyko prieš išvykstant į Kanarus? Palikau darbą reklamos agentūroje, prižadėjau sau, kad į tokį darbą nebegrįšiu. Norėjau pokyčio ir tą pokytį greitai gavau – po daugmaž savaitės jau buvau kalnuose su vaizdu į Atlantą, o mano nerimo ir nuovargio lygis iškart krito. Gamta gydo. Toks prisiminimas: dar dirbant agentūroje išvykome į Prancūzijos kalnus, į „workation“, ir kai atėjo laikas grįžti, visi buvo įlaipinti į lėktuvą, išskyrus mane. Kažkodėl per klaidą man nebuvo bilieto atgal, todėl buvau palikta Milano oro uoste. Pamenu, nusipirkau kavos su pienu, kažkokį saldumyną, prisėdau oro uosto kavinėje, galvoj sukosi mintis: tai tik dar vienas ženklas, kad turiu keliauti. Labai gerai prisimenu, koks tą vakarą buvo intensyvus saulėlydis, saulė buvo tamsiai raudona, guodžianti. Mano natūra šiaip jau yra linkusi nerimauti, daug ko bijoti, bet noras pažinti vis tiek stipresnis.

 

Kaip kinta namų suvokimas ir kaip jį supranti dabar? Ar kaip nors projektuoji savo gyvenimą, tarkim, penkeriems metams į priekį? 

Namai man dabar yra vieta, kur jaučiuosi saugi, priimta ir mylima. Pradėjusi daugiau keliauti supratau, kad tų vietų ne viena, kad nebūtinai šitas jausmas man siejasi su vieta, kur esu gimusi, kad tai susisieja su žmonėmis ir jausmu, kurį kartu galime sukurti. Nors teoriškai turi vieną mamą, tėtį (arba dėl tam tikrų priežasčių neturi), iš tikrųjų mamų ir tėčių galima rasti ir ne tik vaikystės namuose. Sunku apibūdinti visa, kas susiję su namais, tai apima ir šeimos ryšius, daug visko. Namais galiu būti ir pati sau – būti viena, savo vienatvėje jaučiuosi stipri. Planus dėliojuosi labai spontaniškai, dabar negalėčiau pasakyti, pavyzdžiui, kur būsiu po metų. Daug geriau sekasi, kai viskas tiesiog vyksta. Aišku, kai ką žinau, negyvenu visiškai aklai. Jaučiuosi einanti savo kelią.

 

Ar lengvai prieini prie nepažįstamų žmonių, susipažįsti? Kiek leidi sau būti atvirai su jais? 

Dabar suprantu, kad net nedėdami didelės pastangos žmonės vienaip ar kitaip mane randa (ar aš juos randu). Autobuso stotelėje, lėktuve, kavinėje žmonės šiaip yra atviri, norintys bendrauti, tik mes patys niekada nežinome, kaip tą ryšį užmegzti. Niekas mūsų nemokė, kaip reikia bendrauti, užmegzti kontaktą su kitu, todėl pradžioje visada jautiesi ateivis. Esu labai atvira, o svečioje šalyje visada kažkodėl jaučiuosi laisvesnė. Susidūrimų su žmonėmis būta visokių. Aišku, pavyzdžiui, Indijoje labiau reikia išjungti racionalų protą ir leisti veikti vaizduotei, priimti bet kokią informaciją. Sutikti žmonės pasakos apie skraidančius daiktus, ant ugnies miegančius žmones, nevalgančius, nemiegančius, levituojančius žmones. Indijoje, mūsų akimis žiūrint, didžiausias beprotis bus laikomas didžiausiu šventuoju. Man patinka klausytis stebuklų, jaučiu, kad keletą kartų ten pabuvojusi nustojau savęs klausti, ar tai tiesa, ar melas, nes, išties, koks skirtumas? Indijoje kartą buvau ir apmėtyta kažkokio neaiškaus tipo akmenimis, ir labai baisiai apkirpta kirpėjo, kuris, vėliau paaiškėjo, neturėjo jokios kirpėjo kompetencijos, sutikusi moterį, kuri gyrėsi pietums suvalgiusi gyvatę, 70 metų moterį, lankstesnę už kokius tris jogus kartu sudėjus. Esu sėdusi į mašiną vyro, kuris mane mieste pasiūlė parvežti namo: visą kelią jis laikė mano ranką, lyg būtume kokie įsimylėjėliai ar meilužiai, nors mačiau jį pirmą kartą. Vienaip ar kitaip, jaučiu, kada žmogus kelia pavojų ar ne: nepasitikiu visais. Prieš keletą dienų tranzavau kartu su tokiu sutiktu norvegu iki Italijos: viena moteris, kuri mus vežė, ėmė pasakoti apie savo 8 metų dukrą, kuriai praėjusiais metais persodino širdį. Šitas pasaulis gausus istorijų: kiekvienas kelias yra vienas didelis eilėraštis.

 

 

Ar prisimeni pirmą kelionę į užsienį? Kokie įspūdžiai išnyra?

Labai gerai prisimenu – man buvo 16 metų, keliavau į Estiją, ten svečiavosi Dalai Lama XIV. Tuo metu viskas, kas buvo apie Rytus, masino – svajojau apie Indiją, žinojau, kad ten nuvyksiu, skaičiau Jurgos Ivanauskaitės Rytų kelionių dienoraščius, skaičiau apie budizmą, domėjausi situacija Tibete (kaip žinia, 1959 m. kinai okupavo visą Tibeto regioną, o taikiai protestavę tibetiečiai buvo nužudyti: aukų buvo apie 80 tūkst.). Iš tos pirmos, labai netolimos kelionės, prisimenu Dalai Lamą: kaip jis kalbėjo laisvės aikštėje Taline, kiek daug susirinko įvairių žmonių, prisimenu visą tą atmosferą, bendrystės jausmą. Pamenu, sugebėjau gauti jo autografą, tai dabar atrodo truputį juokinga – iki šiol jį kažkur turiu, vienoje iš savo daugybės užrašų knygų. Buvo 2011 metai.

 

Augai bohemiškai laisvoje aplinkoje? 

Augau gan laisvoje aplinkoje, bet mano tėvai nėra iš meno pasaulio. Net ir nelabai galiu sakyt, kad mano aplinka buvo bohemiška. Ji kito – kraustėmės pirmyn atgal iš miesto į kaimą, per 12 metų teko mokytis net 6 mokyklose. Vėliau teko pažinti ir rašančių, tapančių, kuriančių žmonių, bet nežinau, ar tai yra toji bohema.

 

Mokykloje daug skaitei, rašei eilėraščius, dalyvavai filologų konkursuose. Kodėl nematei savęs tarp filologų? Ką tau reiškė poezijos rašymas anuomet ir dabar? 

Rašiau, bet po kurio laiko kažkas nutiko, ir visai nustojau, visi bandymai buvo visiškai netikę. Man atrodo, jei esi bent kiek rašantis, gali, gebi įsivertinti. Tą visą nerašymo laiką maniau, buvau įsitikinus, kad kažkaip praradau gebėjimą rašyti, rašymą pakeitė piešimas, iliustracija, studijavau. Kartais linkstu labai nusivertinti, į kraštutinumus (pavyzdžiui, kai užėmiau trečią vietą poezijos sekcijoje respublikiniame etape man atrodė, kad tai yra niekas ir kad trečia vieta yra tiesiog paskutinė, blogiausia vieta, dabar prisiminus, tai atrodo juokinga). Bet tai tiesa – anksčiau rašiau, o vėliau daug metų nieko nesugebėjau parašyti. Tas gebėjimas grįžo palyginus visai neseniai – 2021 metais. Tuo metu buvau Indijoje, vieną dieną visko labai daug ėmė krist į galvą, ir tai buvo eilėraščiai. 2021 m. parašiau daug eilėraščių, jais ėmiau dalintis tiesiog feisbuke. Sulaukiu daug skirtingų nuomonių apie savo kūrybą, turbūt tai irgi prisideda prie mano noro, nenoro kažką daryti. Vieni pažįstami rašytojai sako, kad turiu baigti bastytis po pasaulį, surimtėti ir išleisti knygą. Kiti teigia, kad dar neužaugau, kad dar reikia „augti, dirbti“ (čia cituoju). Dar kiti sako, kad padėtų su knygos išleidimu, kad eilės yra tinkamos knygai. Neseniai keli eilėraščiai buvo išversti į anglų kalbą, pamenu, perskaičiau vienam pažįstamui, jis nusiprunkštė, kad rašau kaip penkiametis. Tiesą sakant, nesuprantu viso šito rašytojų pasaulio. Ateis diena, kai bus mano ir poezijos, ir kitokia knyga, bet dar ne dabar. O jeigu ir nebus, knygų, poezijos yra labai daug, dėl to nėra labai didelės prasmės lipti per galvą. Nenoriu projektuoti knygos, nes tada nieko nepavyksta, tuo pačiu turiu daug istorijų, bet išgyvenu dėl baimės per daug atvirauti, gal dar bijau, kad žmonės pasmerks (čia kalbu labiau apie noveles, romaną). Pats rašymo aktas yra išpažintis sau, tu būni paniręs į tiesą su savimi, tai yra svarbu.

Nenoriu skubėti su tekstais, jaučiu, kad kai kurie turi ilgesnį galiojimo laiką ir vertę, o kai kurie priklauso tik tam trumpam laikui. Bijau paskubėti ir paskui gailėtis dėl kokybės trūkumo ar dėl to, kad po kurio laiko pasikeisiu ir tai atrodys per daug atvira, tačiau negalėsiu nieko pakeisti. Įsivaizduoju save, einančią per bibliotekas su juodu markeriu ir braukiančią iš savo knygos vietas, kurios yra pasibaigusio galiojimo arba pasibaigusio galiojimo atvirumo atžvilgiu. Bijau pridaryti rašydama klaidų. Gal tiesiog per daug galvoju? 

 

Kaip atrodo tavo skaitymo įpročiai kelionėse, turbūt nesitąsai su savimi viso bagažo knygų? Kaip ir ką tuomet skaitai? 

Jeigu keliauju, visada pasiimu bent keletą nesunkių knygų iš bibliotekos, kurias paskui grąžinu atgal paštu, prašau draugų, kad sugrąžintų. Jeigu kelionė – iki trijų mėnesių, tiek ir prasitęsiu. Knygos lagamine ne praktiškiausias dalykas, bet man būtina turėti nors vieną, porą tikrų knygų. Taip pat užsiregistruoju į tų vietų, kuriose lankausi, bibliotekas, randu knygynus, kuriuose galima įsigyt knygų iš antrų rankų, skaitau anglų kalba. Labai skiriasi knygos, kurias skaitau Indijoje ir būdama Europoje. Ten visai kitokia nuotaika, patinka skaityti dienoraščius, pasakojimus apie tam tikrus dvasinius mokytojus, jų istorijas. Kovo pabaigoje, kai pietų Indijoje buvo +38 °C ir atrodė, kad nuo saulės perkaista, lėtėja smegenys, skaičiau knygą „Death Must Die“ („Mirtis turi mirti“). Kai labai karšta, net skaitymas kitoks, daug lėtesnis, apima kitokia būsena. Skaitau stichiškai, kartais būna periodų, kai visai neskaitau arba kai negaliu nustoti skaityti. Dabar mokausi ispanų kalbos, tad imu po truputį skaityti ir ispaniškai, aišku, dar ne tas laisvas skaitymas, turiu verstis žodyną, tad skaitau visai kita maniera. Kai iš knygyno parsinešiau Pancho Guerros istorijas, skaičiau būdama kartu su kanariečiais draugais, kadangi tose istorijose apstu senovinių kanarietiškų žodžių. Ispanų kalbą pradėjau mokytis Gran Kanarijos mažame, sename kaime su 5–6 nuolatiniais gyventojais, tad ji juokinga, kaimietiška, mane mokė, tebemoko vyresnio amžiaus pora. Vienas vyras juokavo, kad su tokia ispanų kalba turiu ir likti Kanarų kaime, kad Madride manęs nesupras. Nors ir skaitau, kabinuosi į kitas kalbas, man labai svarbu skaityti lietuviškai, lietuvių kalba yra mano namai, pagrindas, labai graži kalba, kupina paslapties.

 

 

Įsivaizduoju, kad, migruojant tarp miestų ir kaimų, susiformuoja kitokie įpročiai į daiktų kaupimą ir savinimąsi. Ar tau priimtina ką nors kaupti, branginti (fiziniu pavidalu), kolekcionuoti, ar lengvai paleidi daiktus? 

Nors man patinka gražūs daiktai, mokausi labiau viską paleisti. Pastaruoju metu, kai gyvenau Vilniuje, ėmiau vis po truputį tuštinti namus, mažinti turimų daiktų kiekį. Kai išvyksti kitur, paliktus daiktus tiesiog užmiršti – niekad nesu galvojusi, kad man trūksta kažkokio daikto iš tų, paliktų Lietuvoje. Vienintelis daiktas, kurio vis nesiseka paleisti, – užrašų, piešimo knygos. Labiausiai nenoriu kaupti daiktų, turinčių tik dekoracinę vertę – jie primena apie savo būtį tada, kai reikia valyti dulkes. Noriu turėti kuo mažiau daiktų, kuo mažiau pirkti. Patinka jausmas, kai kelionėje būdamas su vienu lagaminu supranti, kad tau tik tiek ir reikia turėti. Be to, gerokai lengviau būti yra su mažiau – kuo daugiau turi, tuo labiau nuo to nuosavybės jausmo gali įsiskaudėti galvą, turbūt, šitai galima taikyti viskam. Be to, judėdamas kelyje supranti, ko tau išties reikia. Tačiau negaliu sakyti, kad esu daiktams visai abejinga – dar ir dabar prisimenu savaitgalio sendaikčių turgų Nicoje, visus tuos vintažinius baldus, smulkmenas, papuošalus. Daiktai yra gražu, ypač su istorija, taip pat įdomu, kaip mes su jais užmezgame ryšį, kai mažiausias menkniekis tampa brangenybe, įgyja net magišką, tik mums suvokiamą prasmę. 

 

Jurga Tumasonytė – rašytoja ir šnekintoja.