Kalbos politika tapo gerokai liberalesnė

× Laimantas Jonušys

 

Pradžioje pateiksiu pavyzdį iš feisbuko. Viena vertėja išreiškė nusistebėjimą tokiais žodžiais: „Nu blemba, šitaip apsilažalint.“ Čia yra tas atvejis, kai galiu pasitikėti kalbėtoju, paaiškinsiu, kodėl. Feisbukas yra labai laisva erdvė, gal net tiktų pasakyti – demokratiška, visiems prieinama ir kaip tik dėl to nepaprastai įvairi, nevienalytė ne tik nuomonių, bet ir stilistinės raiškos įvairove. Kai kas feisbuke rašo nuosekliai, taisyklingai, logiškai dėsto mintį ir šitaip sukuria straipsnelius ar net straipsnius, kurie visai tiktų į tradicinę žiniasklaidą. Vis dėlto daugiau tokių, kurie feisbuke „šneka“. Daugeliui bent iš dalies čia yra pasišnekėjimo erdvė, o tai daroma raštu tiesiog todėl, kad garsinė raiška būtų nepraktiška.

Šnekėjimo erdvė yra kaip tik tinkama dirva žargonui. Žargonas gyvuoja visose kalbose, ir netgi, sakyčiau, žiojėtų skylė, jaustųsi stygius, jeigu jis staiga visiškai dingtų, bet tai, aišku, negresia. Bet vien žargono žodžiai pasitikėjimo kalbėtoju, žinoma, nesukuria, pasitikėjimas kyla matant, kad kalbėtojas yra sąmoningas, o konkrečiau – bent jau suvokia kalbos stilių tinkamumą skirtingose terpėse. Tai štai minėtoji vertėja versdama knygas kalbą vartoja adekvačiai, pagal verčiamo autoriaus stilistiką, o šiai paprastai būna būdinga taisyklinga, norminė kalba. Kartais ji ir žiniasklaidoje paskelbia kokį nors tekstą – ten irgi niekas, blemba, neapsilažalina. 

Kalbos vartosena laisvėja, tad sąmoningas kalbėtojas ir publicistiniame tekste arba diskusijoje gali pavartoti žargoninį žodį suvokdamas, kodėl to reikia. Tačiau kai Finansų ministerijos valdininkas duodamas radijui interviu sako „trys kãblis septyni milijono eurų“, jis tikriausiai nesuvokia, kad tas kãblis yra žargonas, šiuo atveju netinkamas.

Kaip visiems žinoma, „Pink Floyd“ kadaise dainavo: „We don’t need no education.“ Šis dvigubas neiginys yra tipiška klaidinga vartosena, būdinga mažiau išsilavinusiems anglakalbiams. Bet čia tai sąmoningai pavartota, nes taip reiškiamas protestas prieš griežtą, represyvią tvarką mokyklose ir apskritai prieš visokius suvaržymus ar normas. Tai yra protestas su anarchistiniu atspalviu ir sąmoningai pasirinkta netaisyklinga vartosena.

Todėl dažniausiai netikslinga daryti kokius nors apibendrinimus apie kalbą apskritai, sakyti, kad kokie nors žodžiai ar frazės netinkamos, kalbėti apie taisyklingumą ar taisyklių laužymą. Darant išvadas apie kalbą visada reikia diferencijuoti – kokį kalbos lygmenį turime omenyje. Čia pravartu pasitelkti standartinės kalbos sąvoką, išdėstytą Irenos Smetonienės, Antano Smetonos ir Audriaus Valotkos straipsnyje „Dėl standartinės kalbos termino“. Ten teigiama, kad lietuvių kalba turi daug atmainų: „čia esama vietos ir skoliniams, ir žargonui, nes ji yra mūsų kasdienė kalba, nereglamentuojama jokiais įstatymais ar nutarimais“, o standartinė kalba – tai jau „aukščiausio prestižo kalbos kodas“. Štai dar kas svarbu: bendrinės kalbos sąvoka pabrėžiamas kalbos bendrumas, svarbiausia - peržengiant tarmių skirtumus. O standartinės kalbos sąvoka pabrėžia „kalbos kokybę, pastovumą, įtvirtinimą, normiškumą, tikimą raštui ir kalbėjimui“.

Straipsnio autoriai gana detaliai apžvelgė analogišką terminiją kitose Europos kalbose, pateikė daug konkrečių pavyzdžių, iš kurių matome, kad sąvoka standartinė kalba yra įsigalėjusi daugumoje Europos kalbų. Jeigu yra toks terminas, tai yra ir toks reiškinys, tad čia noriu pabrėžti dar vieną dalyką: visos Europos tautos, turinčios savo valstybę, turi ir tą „aukščiausio prestižo kalbos kodą“. Ir šis kalbos sluoksnis nėra chaotiškas, jis vienaip ar kitaip norminamas.

Štai šioje standartinėje kalboje nevartotinų žodžių yra daugybė, dauguma jų net ir praktiškai nevartojami. Akivaizdu, kad tai pasakytina apie žargoną, bet ne tik – kai kas, pavyzdžiui, teigia, kad nevartotinas ne tik žodis negras, bet ir invalidas, ir taip toliau.

Turbūt dauguma sutiks, kad visų pirma vertybė yra tiesiog lietuvių kalba. Tik aišku, kad tas, pavadinkime, žemo prestižo kalbos sluoksnis gyvuoja savaime, niekaip nereguliuojamas, o standartinė kalba turi būti puoselėjama, apibrėžiama, bet, žinoma, ne sustingusi, o palengva kintanti. Vertybė yra ir sąmoningas kalbėtojas, suvokiantis ir skiriantis stilistines kalbos atmainas, gal tiksliau sakytina, kad toks kalbėtojas yra siekiamybė.

Dauguma turbūt neneigs, kad bent šiek tiek yra reikalinga standartinė kalba ar kaip kitaip pavadinta prestižinė kalba, bet kai kurie sako, kad tokia kalba būtina tik oficialiems dokumentams ir akademinei mokslinei literatūrai. Šitaip šį reiškinį norima nustumti į tokią sritį, su kuria dauguma žmonių savo kasdieniame gyvenime nesusiduria. Bet iš tikrųjų taisyklinga standartinė kalba vartotina ne tik šiose srityse, štai dar keletas kitų: švietimo sritis, pavyzdžiui, mokyklų vadovėliai ir kita medžiaga, mokytojai bei dėstytojai irgi turėtų būti sąmoningi kalbėtojai, kuriais galima pasitikėti. Toliau: visa rimtoji informacinė žiniasklaidos medžiaga. Na, ir ne tik akademinė, bet ir populiarioji mokslinė literatūra, apskritai ta, kuri skiriama plačiam skaitytojų ratui, nors čia gali pasitaikyti išimčių. Tokios negrožinės literatūros pastaruoju metu išleidžiama nemažai – ir lietuvių autorių, ir ypač verstinės. Beveik visa ji parašyta ir išversta taisyklinga kalba. Pavyzdžiui, kad ir toks dabar populiarus autorius kaip Yuvalis Noah Harari.

Grožinė literatūra, kaip visuma, žinoma, apima viską, visus kalbos sluoksnius ir stilius. Dar 2002 m. pasirodė Sigito Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“ su rusiškais keiksmažodžiais ir kitokia nenormine leksika. Nepamenu, kad kokia nors institucija dėl to būtų reiškusi pretenzijas. O jeigu ir būtų, tai nestebintų, juk žvelgiant iš 2002-ųjų perspektyvos tokie žodžiai knygose arba teatro scenoje dar visai neseniai išvis buvo neįsivaizduojami. 

Bet apie grožinę literatūrą vis dėlto šį tą pasakysiu kaip vertėjas. Dauguma angliškų romanų rašomi pavyzdingai taisyklinga kalba, bent jau tokia esti pasakotojo kalba, ir tai būdinga ne tik ankstesnių laikų literatūrai, bet ir šiandieninei. Tai reiškia, kad aš, kaip vertėjas, privalau išversti taip pat taisyklinga kalba, ir tą taisyklingumą nusistatau ne aš pats, turi būti kokios nors visuotinės normos.

Tarkime, normas Lietuvoje nustato, teisingiau būtų sakyti – fiksuoja, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, bet tai nereiškia, kad tos normos akmenyje iškaltos. Kalba kinta, o aprašant normas vienas iš principų yra tradicija, kalbos sistemos laikymasis. Bet, kur galima – o leksikos srityje galima daug kur, – vis labiau galioja kitas principas: atsižvelgti į realią vartoseną. Kalbos komisijos sprendimai nėra šventas žodis, nėra nekritikuotini. Bet, neigdami patį norminimo poreikį, kalbos anarchistai iš tiesų siūlo chaosą, tarsi grįžimą į ankstesnį mūsų kalbos raidos etapą, koks buvo XIX a. ir anksčiau, menkesnio tautos kultūros išsivystymo laikais, kai kultūra nebuvo institucionalizuota.

Iš esmės tik turint savo valstybę su visomis kultūros institucijomis suklestėjo kalbėtojų savimonės elementas – kai pati kalba tapo nagrinėjimo, tyrimų ir apibendrinimų bei sisteminimo objektu. Tada kalba jau yra ne tik susižinojimo ir bendravimo priemonė, bet ir kultūros reiškinys. Tai buvo esminis civilizacijos pažangos žingsnis – ne tik lietuvių, bet visose tautose, nors daug kur Europoje tai įvyko anksčiau.

Bet grįžkime prie dabartinio kalbos norminimo temos ir Kalbos komisijos, kaip cerberio, vaidmens. Aš negalėčiau nustatyti, nuo kada Kalbos komisijos „punktai sakymų“ ir apskritai kalbos politika tapo gerokai liberalesni negu anksčiau, juolab kad posūkis įvyko ne per vienus metus, bet spėčiau, kad vairas ėmė suktis maždaug prieš penkiolika metų.

Komisija, atsižvelgdama į realią vartoseną ir į tokią kritiką, kurią verta imti domėn, koreguoja nuostatas. Pavyzdžiui, kadaise buvo teigiama, kad žodį „grubus“ vengtina vartoti kalbant apie elgesį, dabar tai yra lygiavertė norma šalia šiurkštus. Anksčiau buvo taisomas junginys „eilę metų“, dabar naujajame Bendrinės lietuvių kalbos žodyne pateikta tinkamų pavyzdžių: ne tik „eilė metų“, bet ir „eilė varžybų“, „eilė koncertų“, „eilė klausimų“, tai yra „vienas po kito einančių artimai susijusių reiškinių ar įvykių seka“. Žodį „gerbūvis“ buvo patariama keisti „gerove“, dabar jis laikomas tinkamu be išlygų. Tik, žinoma, jokiu būdu nedera „gerbūviu“ vadinti pastatų aplinką arba aplinkotvarką, nes tai tiesiog loginė nesąmonė.

Keičiamas kai kurių žodžių vertinimo laipsnis, pvz., 2021 m. nutarta, kad žodžiai blogietis, gerietis nėra nevartotini, tik vengtini. Kadangi dar anksčiau buvo atsisakyta galimybės bausti už netaisyklingą kalbą viešojoje erdvėje, nepatenkintieji gali skųstis tik tuo, kad VLKK teikia rekomendacijas, kurių dalis jiems nepatinka.

Liberalizuojami ir kiti kalbos vartosenos aspektai, pavyzdžiui, skyrybos taisyklės. Kalbos komisija sulaukdavo priekaištų, kad jos nuostatos nelanksčios, sustabarėjusios, pasenusios. Tačiau kai imamasi permainų, kartais tie patys žmonės priekaištauja jau dėl kitko: kodėl kaitaliojamos taisyklės? Priekaištaujama ir dėl to, kad per daug iš anglų kalbos atėjusių žodžių lietuvinami, anksčiau tikrai taip ir buvo: bent aš abejoju, ar reikėjo tų „mėsainių“ ir „sūrainių“, kai dabar keblu kitaip pavadinti vegetarišką burgerį. Bet visa tai jau irgi praeitis. Štai tik keletas pastarųjų metų Kalbos komisijos pasiūlytų lietuviškų terminų: spring roll – springrolas, scone – skonas, border collie – borderkolis, mobbing – mobingas, ablism – eiblizmas (neįgalių žmonių nuvertinimas) ir t. t. 

Savaime aišku, kad standartinė kalba reikalinga tik daliai viešojo kalbėjimo ir rašymo, šnekėjimo niekas nereguliuoja ir negali reguliuoti. Tačiau didesnė viešojo kalbėjimo problema yra ne žargonas, o, tarkim, beždžioniavimas. Beždžioniavimu vadinu nesąmoningą kitos kalbos, dažniausiai anglų arba rusų, mėgdžiojimą, kai kalbėtojas gal net nesuvokia, kad mėgdžioja.

Senas, jau apkerpėjęs pavyzdys yra maikė. Šiais laikais nuo šio žodžio kerpės lyg ir nušluotos, jis įgavo naują gyvybę jau šiek tiek kita reikšme, bet ar tikrai? Taigi, kas yra maikė – (1) apatiniai arba sportiniai berankoviai marškinėliai (angl. singlet) ar (2) lengvi marškinėliai trumpomis rankovėmis be apykaklės (angl. T-shirt)? Galbūt ir viena, ir kita, o gal ne. Kaip galima pasitikėti kalbėtoju, jeigu jis pats nežino, ką jo sakomas žodis reiškia – ar vieną daiktą, ar du skirtingus drabužius?

Primityvus beždžioniavimas iš anglų kalbos daugeliui žinomas ir ne kartą aptartas, tai ir „trumpa istorija“ (iš tikrųjų apsakymas), ir „kopijos“, kai kalbama apie egzempliorius, ir kai kurie tikriniai vardai, pvz., Šarlemanis, kuris iš tikrųjų yra Karolis Didysis. Bet pasitaiko ir sofistikuoto beždžioniavimo, kurio imasi kuo puikiausiai išsilavinę žmonės: vienas tokio beždžioniavimo pavyzdys yra žodis „sofistikuotas“, nors ne angliškos kilmės, bet pas mus atėjęs tik iš anglų kalbos ir turbūt visai nereikalingas, kai jau turime tarptautinį žodį „rafinuotas“ ir lietuvišką „įmantrus“.

Taigi, pabrėžiu, kad čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai lietuvių kalba nespėja atspindėti sparčiai kintančios tikrovės, o apie tai, kam įvardinti jau seniausiai turime lietuviškus žodžius, bet į akis įšoka angliškas žodis ir iš galvos išdulka prisiminimas apie lietuvišką. Tada jau velkasi beždžioniavimo grandinė – kiti kalbėtojai mėgdžioja gal nebe svetimos kalbos žodį, o kitus mėgdžiotojus. Šitaip sąmokslo teorija virsta „konspiracijos teorija“, o diversija – „sabotažu“. 

Deja, esama nemažai nesąmoningų kalbėtojų, o tokiais vargu ar galima pasitikėti. Mat labai lengvai prilimpa nusiteikimas, kad savo kalbėjimo formos nereikia suvokti, žodžiai ir frazės tau ateina savaime – tereikia ištarti juos nesusimąsčius. Toks požiūris iš esmės skatinamas ir visos žiniasklaidos – šiuo atžvilgiu mes jau atsiliekame, pavyzdžiui, nuo Latvijos arba... Jungtinių Amerikos Valstijų. Šioje šalyje toks kalbos stiliaus vadovas kaip „Garner’s Modern English Usage“ yra autoritetingas ir populiarus todėl, kad esama nemažai sąmoningų kalbėtojų.

Jokia kalbos komisija ir jokia kita institucija padėties nepagerins, kol trūks kalbėtojų sąmoningumo. O tiems, kurie skundžiasi kalbos suvaržymais, galiu pacituoti vienos kalbininkės neseniai pasakytus žodžius: „Didesnės kalbos demokratijos, nei yra dabar, niekada nebuvo.“

 

Pranešimas 2024 m. spalio 25 d. skaitytas konferencijoje „Reda“

 

Rimvydo Strielkūno nuotr.