× Nikodem Szczygłowski

Oksana Zabužko (g. 1960) – garsi ukrainiečių filosofė, eseistė, prozininkė ir poetė. Jos literatūrinė ir eseistinė kūryba skirta ukrainiečių tapatybės, postkolonijiniams klausimams ir feminizmui. Dėstė ukrainiečių kultūrą ir literatūrą JAV universitetuose ir tapo žinoma kaip nuolatinė pagrindinių Ukrainos žiniasklaidos priemonių apžvalgininkė. Kelerius metus ėjo Ukrainos PEN klubo viceprezidentės pareigas. Jos romanas „Užmirštų paslapčių muziejus“ („Музей покинутих секретів“, 2009) 2013 m. pelnė „Angelus“ premiją kaip geriausia Vidurio Europos knyga. O. Zabužko kūriniai išversti į daugiau nei 20 kalbų.

Su Oksana susipažinau vasario pradžioje Krokuvoje, čia ji gyveno Wisławos Szymborskos bute, literatūrinėje rezidencijoje. Nors turėjo daugybę kitų įsipareigojimų (netrukus planavo išvykti į Varšuvą, paskui – į Berlyną, vėliau – į Vilniaus knygų mugę), Oksana rado laiko pasikalbėti. Aptarėme karą, kodėl dabartinė Rusijos agresija prieš Ukrainą, jos manymu, yra paskutinis daugiau nei šimtmetį griūvančios imperijos etapas ir kaip ši imperija per 200 metų pasisavino ukrainiečių kultūrą, kuri tik dabar pamažu grįžta į pasaulio sąmonę.

 

Oksana Zabužko. Agnete Brun nuotrauka

 

„Dar gerokai prieš 2014 m. karas man pasirodė dešimtis kartų. Tai priminė viduramžių kronikas, kuriose dažnai minimi maras, epidemija ar cholera, – kaip gyva būtybė, ji, prieš nusiaubdama kraštą, pasirodydavo vietose, kuriose daugybė žmonių, vieškeliuose ar turguose, kaip moteris balta suknele, pasiklydusi maža mergaitė, didžiulė šieno kupeta, kuri juda pati.... Dabar žinau, kad tai ne mitai ar pasakos. (...) Įspėjimų būna iš anksto. Visada, visada būna įspėjimų: prieš jam debiutuojant – prieš šaudant Sarajeve, užpuolant Lenkiją, įsiveržiant į Ukrainą – karas mokosi, žaidžia, eina į mokyklą, keičia mokytojus...“ – šį palyginimą pasitelkėte neseniai paskelbtoje esė „Kai karas dar buvo toks jaunas“. Kuo karas tapo jums asmeniškai? Išsipildžiusia pranašyste ar kažkuo kitu?

Atsakymą norėčiau pradėti nuo šio karo ištakų. 2013 m. lapkričio 30-osios naktį Kyjivo Maidane buvo sumušti studentai. Iki šiol nerasti kaltininkai, nesulaikyti ir nenubausti. Apie Rusijos pėdsakus ir rusų buvimą Maidane daug kalbėta ir rašyta, ir pati apie tai rašiau knygoje „Ilgiausia kelionė“. Taigi buvo visiškai akivaizdu, kad nusikaltėliai – svetimi. Tokių brutalių veiksmų Ukrainoje dar nebuvo – žmonės ne šiaip mušti, jiems laužė ir traiškė kaulus, vaizdas priminė anksčiau Rusijoje ir Baltarusijoje matytas scenas. Be to, žinoma, kad Kyjivo „Berkuto“ dalinių tuomet mieste nebuvo. Būtent dėl šio įvykio jau gruodžio 2 d. į Maidaną atėjo 2 mln. žmonių. Gruodžio 1 d. feisbuke parašiau, kad visi privalome išeiti į gatves, turime būti matomi, nes tai yra karas prieš mus visus. Toliau – kruvina vasario naktis Maidane, kai matėme Rusijos nusikaltėlius, šaudančius į žmones iš „Ukrainos“ viešbučio, paskui – Krymo aneksija ir karo Donbase pradžia.

Dar prieš tai buvo pirmosios protestų aukos – 2014 m. sausio 22 d. Hruševskio gatvėje nušauti Serhijus Nihojanas ir Michailas Žyžnieuskis. Šių įvykių išvakarėse daugybė „piligrimų“ – atletiškų, trumpai kirptų jaunų, vienodai apsirengusių vyrų – autobusais buvo suvežti į Lav­rą, ten apgyvendinti. Vėliau jie įsitraukė į veiksmus prieš protestuotojus. Tai buvo Rusijos specialiosios paskirties daliniai.

Iki šiol 2013–2014 m. žiemos įvykiai nėra iki galo sistemiškai ir struktūriškai aprašyti – ypač Vakarų skaitytojui. Pabandžiau tai padaryti knygoje „Ilgiausia kelionė“, kuri neseniai išleista Lenkijoje.

Dažnai sakoma, kad karas Jugoslavijoje prasidėjo 1991 m. vasarą Slovėnijoje, o baigėsi 1999 m. pavasarį subombardavus Belgradą ar net 2001 m. Makedonijoje. SSRS byrėjimo pradžia neretai siejama su Lietuva ir tragiškais 1991 m. sausio 13 d. įvykiais. Ar tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra paskutinis sovietų imperijos žlugimo etapas, ar kažkas kita?

Šią chronologiją matau šiek tiek kitaip. Tragiškus įvykius Vilniuje laikyti atskaitos tašku yra kiek eurocentriškas požiūris į tuo metu SSRS viduje vykusius procesus. Juk pirmieji požeminiai lūžiai, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, įvyko 1986 m. gruodį Vidurinėje Azijoje – Almatoje, Kazachstane.1 Tuo metu kazachams taikytos represijos buvo itin žiaurios. 1987 m. dalyvavau jaunųjų poetų iš visos Sovietų Sąjungos seminare Almatoje. Tai buvo savotiškas sovietų valdžios geštaltas, kuriuo siekta parodyti, kad Kazachstanas yra „normali“ sovietinė respublika. O dabar šiame kontekste prisiminkime praėjusios žiemos įvykius Kazachstane – juk niekas nedingsta be pėdsakų, išlieka žmonių atmintyje.

Šiuo atžvilgiu labiau esu linkusi kalbėti apie šimt­metį trukusį Rusijos imperijos irimo procesą, kuris prasidėjo dar per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuo metu Lenkijai, Suomijai ir Baltijos šalims pavyko atsiskirti nuo imperijos. O Ukrainai – ne, ir visi žinome tragišką Ukrainos Liaudies Respub­likos (ULR) istoriją, taip pat prisimename, kad Vakarai tuomet nebuvo itin suinteresuoti Ukrainos atsiradimu Europos žemėlapyje. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje būtent mums, ukrainiečiams (kaip ir kurdams), buvo neleista vadovautis tautų apsisprendimo teise. Kartais sakau, kad jei prieš 100 metų Vakarai būtų buvę įžvalgesni ir jei ULR būtų išlikusi, nesvarbu, su kokiomis sienomis, – galbūt tolesnė XX a. istorija būtų pareikalavusi mažiau aukų. Leninas, kurį Vladimiras Putinas taip mėgsta cituoti, sakė, kad „prarasti Ukrainą mums [Rusijos bolševikams] reiškia prarasti galvą“. Bolševikų valdžia Rusijoje, neužkariavusi ir nepavergusi Ukrainos, tiesiog negalėjo išsilaikyti – nors šis procesas ir užtruko iki pat 1933 metų.

Tuomet per visą XX a. istoriją turėjome tik kelerius metus, kai Ukrainos kultūrai iš tikrųjų leista vystytis su valdžios – taip, komunistinės – pritarimu; šį trumpą laikotarpį kartais vadiname raudonuoju Veimaru. Žinoma, ideologiniu požiūriu tai buvo labai ribota pažanga, tačiau net ir per tuos metus ukrainiečių kultūra sukėlė galingą sprogimą, iš kurio įkvėpimo semiamės ir šiandien. Komunistinė valdžia viso labo bandė sukurti tam tikrą kultūrinį fasadą, flirtavo su ukrainiečių kultūra, skirta pirmiausia Galicijos ir Voluinės ukrainiečiams, kurie tuo metu priklausė Lenkijai. Taip bandyta pasinaudoti gausia ukrainiečių mažuma Lenkijoje, siekiant destabilizuoti šalies vidaus padėtį – prie to prisidėjo ir ne itin apdairi tuometinės Lenkijos Respublikos valdžios politika visų savo mažumų atžvilgiu. Tačiau po šio trumpo ukrainiečių kultūros liberalizavimo laikotarpio vėl įsisiūbavo žiaurios represijos, kurios mūsų istorijoje vadinamos sušaudytu Atgimimu. Ukrainiečių kultūros pacifikacija vyko lėtai, bet ryžtingai.

Reikia pažymėti, kad daugelis ukrainiečių tuo metu nuoširdžiai tikėjo komunistų ketinimais bei jų duodamomis galimybėmis įgyvendinti mūsų emancipacinius siekius ir patenkinti kultūrinius poreikius – žinoma, konfederacijoje su Rusija ir su raudonomis vėliavomis. „Tegul (net) raudona, kad tik būtų (Ukraina)“, – taip skambėjo populiarus to meto mūsų intelektua­lų šūkis. Be to, nepamirškime, kad visi Ukrainos nepriklausomybės judėjimai taip pat daugiausia buvo kairiosios pakraipos.

Tačiau imperija, prisidengusi internacionalizmo ir komunizmo kauke, iš esmės liko ta pati. Taigi po 20 metų, vėl sukaupusi jėgas, vėl pabandė susigrąžinti „prarastas žemes“ – Suomiją ir Lenkiją, o Baltijos šalyse bandymas netgi buvo sėkmingas, jas vėl pavyko pavergti pusei amžiaus. Imperija žengė toliau ir užgrobė žemes, kurios niekada Rusijai nepriklausė, taip pasiekė Elbę. Čia ją sustabdė sąjungininkai, nors Stalino planai siekė gerokai toliau.

8 dešimtmečio pabaigoje komunizmu niekas nebetikėjo, todėl bandyta išlaikyti fasadą, taip pat reikėjo pergrupuoti jėgas ir sukurti naują imperijos struktūrą. Pagrindiniu naujos imperijos versijos statytoju tapo KGB, kurio pavadinimai ir kaukės keitėsi, bet nesikeitė turinys. SSRS buvo ekonomiškai bankrutavusi ir žlugusi šalis, todėl naujoji Rusija tada, XX a. 10 dešimtmetyje, ant kojų atsistojo tik dėl milžiniškos Vakarų pagalbos. O atsigavusi paskelbė, kad svarbiausias tikslas – vėl bet kokia kaina susigrąžinti „prarastąsias žemes“, šį kartą tai buvo jau 1991 m. „prarastos“ teritorijos.

2008 m. Bukarešte vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime imperija gavo tylų Vakarų pritarimą šiai savo strategijai, o praėjus 3 mėnesiams po susitikimo V. Putinas užpuolė Sakartvelą ir tai nesukėlė tokios reak­cijos, kokią turėjo sukelti. Pažeista tarptautinė teisė ir Jaltos konferencijos susitarimas. Kiek gyvybių būtų buvę galima išgelbėti, jei tik V. Putiną būtų bandoma sustabdyti ne dabar, o tada, kai karas dar buvo visai jaunas. Taigi turime reikalą su šimtmetį trukusiu tos pačios imperijos irimo procesu, kuris galėjo baigtis anksčiau ir taip sutaupyti daug kraujo ir išvengti nekaltų aukų. Kalbu apie didžiojo drakono agoniją. Šis procesas yra visiškai neišvengiamas ir atitinka organišką istorinių procesų prigimtį.

Slovėnų rašytojas Drago Jančaras, kadaise atsakydamas į mano klausimą apie Ukrainą, prisipažino labiausiai nustebęs, kad XX–XXI a. sandūroje ukrainiečių kalba išleista mažiau knygų nei slovėnų kalba Slovėnijoje. Slovėnai yra viena mažiausių slavų tautų, o ukrainiečiai – viena didžiausių. Kaip atsitiko, kad viena didžiausių slavų kalbų ir kultūrų taip ilgai liko beveik nepastebėta?

Ukrainiečių ir rusų tarpusavio santykių problema – ypač žvelgiant iš šalies, kai dažniausiai ji siejama su „broliškų tautų“ naratyvu, taigi ir su visišku istorijos ir kultūros neišmanymu, – pirmiausia ta, kad šių santykių pobūdis iš esmės skiriasi nuo, pavyzdžiui, lenkų ir rusų santykio, jau nekalbu apie kitų slavų tautų patirtį su rusais.

Jei norime suprasti, reikia pradėti nuo to, kad Mask­vos carų pretenzijos į Riurikaičių Rusios palikimą Kyjive nesuteikia jokio pagrindo šiuolaikinei Rusijai turėti pretenzijų į šiuolaikinę Ukrainą. Rusijos imperija yra palyginti jaunas darinys ir reikia aiškiai pažymėti, kad mūsų protėviai ukrainiečiai taip pat nemažai prisidėjo prie Maskvos carystės transformacijos į Rusiją.

XVII a. tarp mūsų, rusėnų ir stačiatikių, elito ir Varšuvos kilo vidinis konfliktas Abiejų Tautų Respublikos viduje. Tam tikra prasme tai buvo kontrreformacijos atitikmuo – kova prieš jėzuitų ekspansiją mūsų kraštuose. Tuo pat metu pietuose vyko karas su Osmanų imperija. Šioje dirvoje atsirado idėjos apie stačiatikių imperiją, jas šiandien kartoja V. Putinas – de facto tas pačias idėjas, kurias XVII a. pabaigoje Teofanas Prokopovičius2 pasiūlė Petrui I. Stačiatikių imperija, kurios ribos išsiplėstų iki Konstantinopolio, o paskui – iki Kristaus kapo Šventojoje Žemėje. Šią ideologiją itin palaikė mūsų kazokai, kurie save vadino savotišku riterių ordinu, kovojančiu su kitatikiais. Kita vertus, Kyjivas šių ideologų buvo laikomas Rytų krikščionybės centru, o kova su osmanais, nepaisant šventojo karo priedangos, turėjo ir visai praktinį interesą – tai buvo pietinių stepių kolonizacijos būdas ir galimybė turėti nuolatinę prieigą prie jūros. Visa tai sudarė pagrindą karinėms sąjungoms su Maskva, sudarytoms XVII a. antroje pusėje. Tačiau nepamirškime, kad po Chmelnickio atsiskyrimo nuo ATR etmonatas3, išsaugojęs autonomiją kaip Rusijos protektoratas, egzistavo dar visą XVIII a. ir tik po to, kai Jekaterina II 1775 m. jį likvidavo, jau galima kalbėti apie Ukrainą, kaip Rusijos koloniją.

Taigi Ukrainos žemių pavergimas truko visą šimtmetį?

Tikrai taip, bet nepamirškime, kad šis šimtmetis dar pasižymėjo imperijos europeizacija, vykusia iš esmės mūsų religinio ir intelektualinio elito sąskaita. Pavyzdžiui, 1775 m. Maskvoje įkūrus universitetą, absoliuti dauguma dėstytojų ir studentų jame buvo ukrainiečiai, nes Maskvos bajorų vaikai tuomet dar nematė ypatingo poreikio mokytis. Idėją, kuri pirmą kartą buvo aiškiai suformuluota ukrainiečių baroko literatūroje – apie Kyjivą kaip naujuosius Šiaurės Atėnus, apie graikų ortodoksų civilizacijos atgimimą – perėmė ir imperijos reikmėms panaudojo Maskva. Taip ukrainiečiai savo rankomis sukūrė Frankenšteino pabaisą.

Galima sakyti, Rusijos imperija yra ATR elito nesugebėjimo susitarti su ukrainiečiais produktas. Dėl šių procesų Ukraina Maskvos carizmui suteikė europietišką veidą ir pati tapo jo donore ekonominiu, žmogiškųjų išteklių, kultūros ir kt. požiūriais. Čia galima pateikti daugybę pavyzdžių – Nikolajus Gogolis ir mažiau žinoma Antono Čechovo ukrainietiška kilmė. Jo aiškiai juntamas europie­tiškumas, humanizmas ir tuometinei rusų aplinkai itin nebūdingas požiūris į moters vaidmenį visuomenėje bei literatūroje radosi iš ukrainiečių dvarininkų tradicijų, šiuo požiūriu taip pat labai besiskiriančių nuo rusų.

Kitaip tariant, net ir kolonizuotoje, uždraustoje ir represuotoje ukrainiečių kultūroje tam tikri dalykai vis tiek paliko pėdsaką apie esminius skirtumus nuo rusų kultūros. Ukrainiečių kultūros pasisavinimo ir įsisavinimo procesas rimtai prasidėjo nuo Jekaterinos II, pareiškusios, kad „būtina visais įmanomais būdais išrauti iš mažarusių tą kenkėjišką nuostatą, kad jie atseit yra skirtinga (nuo didžiarusių) tauta“ – ir, savaime suprantama, tebesitęsia per V. Putino ir jo režimo nūdienos pareiškimus ir veiksmus. Šis procesas trunka jau daugiau kaip 200 metų, todėl nenuostabu, kad daugeliui žmonių Vakaruose net pats pavadinimas „Ukraina“ tapo svetimas.

Štai kodėl tiek daug žmonių visoje Europoje – ir ne tik joje – lengvai patikėjo V. Putino dažnai kartojamu pasakojimu, kad Ukraina yra „SSRS subyrėjimo produktas“ ir iki 1991 m. „niekada neegzistavo“, nes tėra viso labo „etnografinis Rusijos regionas“, neturintis nei savitos kultūros, nei atskiros nuo Rusijos istorijos. Pažymėtina, kad prie tokio naratyvo prisidėjo ir slavistikos centrai, veikę daugelyje didžiųjų Vakarų universitetų. Juose vyravo rusocentrinis požiūris į šios Europos dalies slavų istoriją ir kultūrą. Tik dabar slavistikoje prasideda tam tikra revoliucija.

Reikėtų prisiminti, kad 2004 m. per Oranžinę revoliuciją Ukraina iš tiesų pirmą kartą prasiskverbė į Vakarų žmonių sąmonę – daugeliui suvokti, kad Ukraina egzistuoja ir nėra tapati Rusijai, tuo metu buvo šokas. Būtent tada pradėta versti ir ukrainiečių autorius, pavyzdžiui, Andrijų Kurkovą. Verta pastebėti, jog prie šio atradimo daugiausia prisidėjo rusų literatūros vertėjai Vakaruose, iki tol šventai tikėję, kad didžiausia rusų kultūros problema yra komunizmas, o ne imperializmas. Todėl, žlugus komunizmui, jie nekantriai laukė naujos rusų kultūros bangos – Piotrui Čaikovskiui, Fiodorui Dostojevskiui ir Aleksandrui Puškinui prilygstančių vardų, tačiau tai neįvyko ir jie pradėjo dairytis.

Kitas iškalbingas pavyzdys – daugelį metų visuose Vakarų didžiuosiuose knygynuose, bibliotekose ir oro uostų duty free parduotuvėse buvusi beveik vienintelė populiari knyga apie Ukrainą – Marinos Lewyckos „Trumpa traktorių istorija ukrainietiškai“ („A Short History of Tractors in Ukrainian“). Ji vienintelė vidutiniam Vakarų skaitytojui galėjo ką nors atskleisti apie Ukrainą. Sisteminių klaidų sankaupa, išlikusi kelias kartas, lėmė iškreiptą pasaulio – visų pirma mūsų istorijos ir kultūros – suvokimą. Ką gi, visada reikia nuo kažko pradėti, kad ir nuo vadovėlių keitimo.

Tačiau yra ir teigiamų pokyčių, ir aš juos matau. Brutali Rusijos agresija prieš Ukrainą Europoje jau daug ką pakeitė.

Koks turėtų būti kultūros vaidmuo per karą? Ypač atsižvelgiant į vykstančias diskusijas dėl cancel culture reiškinio?

Ukrainos kultūra jau seniai patiria žiaurią kovą dėl išlikimo. Kita vertus, dabar būtent mūsų šalyje vyksta galingas cancel culture procesas, nors apie jį garsiai nekalbama. Pavyzdžiui, mūsų kultūros paveldo objektų sąraše jau yra apie 600 apgadintų ar sunaikintų objektų: Hryhorijaus Skorovodos muziejus Charkivo srityje, XI–XII a. bažnyčios Černihive, pretenduojančios į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, daugybė kitų objektų mūsų žemėse, kurios pamažu virsta mėnulio kraštovaizdžiu. Be abejo, visa tai vyksta liejamo kraujo ir didžiulių kančių fone. Štai mano asmeninis pavyzdys – pažįstamas filosofijos profesorius, žinomas medievistas, vasario pabaigoje įstojęs į Kyjivo teritorinės gynybos dalinius, prieš mėnesį buvo sunkiai sužeistas prie Bachmuto – reikėjo skubiai atlikti sudėtingą operaciją. Viskas pavyko, dabar jam paskirta reabilitacija. Tai vienas iš tūkstančių tokių atvejų. Tačiau pažvelkime į tai kitu kampu – kalbama apie gerbiamą ir gerai žinomą mokslininką. Išugdyti tokio lygio medievistikos specialistą reikia daugybės metų. O mes nuolat skaitome režisieriaus, poeto, nacionalinės operos solisto, baleto žvaigždės ir pan. nekrologus. Šis vaikinas ne tik puikiai šoko, bet ir akivaizdžiai mokėjo šaudyti, turėjo kokių nors kitų fizinių gebėjimų, kurie leido jam patekti į frontą. Tačiau tai dar viena netektis Ukrainos kultūrai. Viena iš daugelio panašių. Čia buvo sunaikintas muziejus, čia subombarduotas universitetas, ten sudeginta biblioteka, Charkivo centras nuolat bombarduojamas, o juk jis taip pat įtrauktas į UNESCO paveldo kandidatų sąrašą – ir tai tik kasdien patiriamos fizinės netektys. Bet kiekvieną dieną neįvyksta, kas galėtų įvykti – dar vienas spektaklis, filmas, knygos išleidimas, galerijos atidarymas, meno paroda. Tiesiogine prasme tai yra kultūros sunaikinimas – cancel culture. Ir kiekvieną kartą, išgirdusi klausimą apie cancel culture, kurį rusai taip mėgsta užduoti savo kultūros kontekste, atsakau, kad rusų kultūrai iš tiesų sekasi visai neblogai, jai tikrai nereikia kovoti už išlikimą tiesiogine prasme. Būtent mes šiandien telkiamės išlikti. Tačiau mūsų šalyje vis dar leidžiamos knygos, jos vis dar perkamos ir skaitomos.

1 Želtoksanas – 1986 m. gruodžio 16 d. prasidėję protestai Almatoje, kilę ilgametį Kazachstano komunistų partijos lyderį Dinmuchamedą Kunajevą Michailo Gorbačiovo sprendimu pakeitus rusu Genadijumi Kolbinu. Juose dalyvavo daugiausia jaunimas. Anot įvairių šaltinių, protestavo 11 000–40 000 žmonių. Gruodžio 19 d. protestus numalšino KGB pajėgos, daugelis dalyvių pasodinti į kalėjimą arba neteko darbo, o kai kurie iškeldinti iš miesto. Nepriklausomų šaltinių duomenimis, žuvo 168 žmonės, daugiausia studentai.

2 Teofanas (pasaulietinis vardas Jeleazaras Prokopovičius; 1681–1736) – stačiatikių arkivyskupas ir Rusijos imperijos valstybės veikėjas, rašytojas, poetas, teologas, Kyjivo-Mohylos akademijos rektorius, vienas iš tuo metu kuriamos rusų bendrinės kalbos pradininkų. Svarbiausias Petro I patarėjas Bažnyčios klausimais ir vienas iš Rusijos mokslų akademijos įkūrėjų. Šviečiamojo absoliutizmo ir carinių reformų šalininkas. Daugelyje traktatų ir pamokslų Teofanas gynė caro reformų programą kaip atitinkančią Apšvietos ir gamtos dėsnius.

3 Etmonatas, dar žinomas kaip Zaporižios kariuomenė, – Abiejų Tautų Respublikos laikais autonominio teritorinio valdymo sistema Pad­niestrės Ukrainoje, pagrįsta Zaporižios kazokų karine demokratija, sukurta 1649 metais. 1686 m. Rusijai užėmus Ukrainos žemes kairiame Dniepro krante, jose išliko etmonų autonomija, kuri nuo etmono Ivano Mazepos laikų buvo nuolat mažinama, kol galiausiai 1764 m. panaikinta.

Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeologijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.