Mazano byla

2024 m. rugsėjį Dominique’as Pélicot, 71 metų vyras iš Mazano miestelio pietryčių Prancūzijoje, teisme liudijo, kad savo žmoną ne kartą apsvaigino narkotikais ir, kol toji buvo be sąmonės, ją prievartavo pats ir kvietė tai daryti kitus vyrus. Per devynerius metus, nuo 2011 m. liepos iki 2020 m. spalio, Gisèle Pélicot, kuri nė nenutuokė apie vykdomą prievartą, 72 vyrų buvo išprievartauta 92 kartus, o jos sutuoktinis smurtą dokumentavo filmuodamas. Nusikaltimai išaiškėjo tik 2020 m. rugsėjį, kai D. Pélicot buvo suimtas už fotografavimą po moterų sijonais prekybos centre, o policija aptiko tūkstančius prievartavimo nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuos šis vyras saugojo savo kompiuteryje. Jis taip pat kaltinamas mokęs Jeaną-Pierre’ą Maréchalą apsvaiginti narkotikais ir prievartauti savo žmoną. D. Pélicot ir 50 kitų vyrų, kaltinamų išžaginimais, teismas Avinjone prasidėjo 2024 m. rugsėjo 2 d. ir planuojamas baigti gruodžio viduryje.

 

× Claire Legros

Pasak istorikės Christine Bard, išžaginimų Mazane byla tapo vienu reikšmingiausių teismo procesų, paženklinusių feminizmo istoriją. Dienraščiui „Le Monde“ duotame interviu ji apžvelgia kovų etapus, atskleidusius sisteminį seksualinio smurto ir smurto dėl lyties pobūdį.

Ch. Bard dėsto šiuolaikinę istoriją Anžė universitete, yra Prancūzijos akademinio instituto vyresnioji narė, labiausiai domisi moterų istorijos, ypač feminizmo ir antifeminizmo, studijomis. Ji parašė tokias knygas kaip „Mon genre d’histoire“ („Moterų istorija mano akimis“, 2021, leid. „PUF“) ir „Féminismes. 150 ans d’idées reçues“ („Feminizmai. 150 klaidingų įsitikinimų metų“, 2023, leid. „Le Cavalier bleu“).

Išžaginimų Mazane (Vokliūzo departamente) byla dažnai lyginama su garsiais teismo procesais, tapusiais svarbia kovų už moterų teises istorijos dalimi. Ką apie tai manote?

 

Teisminė erdvė jau seniai yra svarbi kovos su smurtu prieš moteris arena. Kai kurie teismo procesai paliko ryškų pėdsaką istorijoje dėl nagrinėtų bylų simbolinės reikšmės ir tapo katalizatoriais, paspartinusiais visuomenės sąmoningumo bei teisinių pokyčių raidą.

Vienas iš pavyzdžių – šiandien jau kiek primiršta Bacų poros byla (jų istoriją aprašė Danièle Voldman ir Annette Wieviorka 2019 m. išleistoje knygoje „Nelaimingi nėštumai“), kurioje darbininkų klasei priklausę sutuoktiniai 1954–1955 m. buvo teisiami už tai, kad nesuteikė pakankamos priežiūros savo ketvirtam vaikui ir šis mirė. Jiems skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tąkart privertusi visuomenę susimąstyti apie nepageidaujamo nėštumo problemą, tapo viena iš priežasčių, Prancūzijoje paskatinusių šeimos planavimo judėjimą ir kontracepcijos legalizavimą 1967 m.

1972 m. Bobinji byla suvaidino lemiamą vaidmenį teisėkūros procese ir lėmė abortų liberalizavimą. Gisèle Halimi, gindama Marie-Claire (šešiolikmetę, pastojusią nuo ją išžaginusio ir vėliau policijai įdavusio vaikino) ir moteris, padėjusias merginai pasidaryti abortą, atskleidė nelegalių abortų realybę. Be jokios abejonės, dėl savo reikšmės ir poveikio išžaginimų Mazane byla jau dabar įsirašo į svarbiausių teismo procesų, ženklinančių feminizmo istoriją nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, gretas.

 

Kokių paralelių galima įžvelgti su Provanso Ekso (Ronos deltos departamentas) teismo procesu, kuriam pasibaigus buvo priimtas įstatymas, iš naujo apibrėžęs išžaginimą kaip nusikaltimą?

 

1978 m. Provanso Ekse trys vyrai buvo teisiami už dviejų moterų išžaginimą Marselio įlankoje. Tais laikais išžaginimai buvo laikomi nesunkiais nusikaltimais ir dažnai baigdavosi gana švelniomis bausmėmis. Šis teismo procesas padėjo panaikinti išžaginimo tabu, atskleidė, kokią gilią traumą sukelia toks nusikaltimas, ir paskatino įstatymų pokyčius.

Gretinti šias dvi bylas, be abejo, leidžia nusikaltimų sunkumas ir jų sukelta reakcija, taip pat tai, ką jie atskleidžia apie mūsų visuomenėje vyraujančią prievartavimo kultūrą. Gisèle Pélicot, visai kaip per viešą Provanso Ekso teismo procesą, kai aukos aktyviai įsitraukė į feministinį judėjimą, šiandien irgi rodo didžiulę drąsą nepabūgusi viešo bylos svarstymo Avinjono teisme. Per teismo posėdžius paaiškėja, kad kaltinamieji – paprasti žmonės, nuolat dalyvaujantys visuomenės gyvenime.

Tai gerokai kertasi su ilgai gyvavusiu ir žmonių sąmonėje vis dar gaju stereotipu, kad prievartautojas yra nuo bendruomenės atsiskyręs „monstras“. Šis tipinis prievartautojo portretas, neretai rasistinis, daug kam padėjo išvengti atsakomybės ir sulaukti atlaidumo. Jis nukreipė dėmesį ir apsaugojo daugybę nusikaltėlių, vilkinčių darbo drabužiais, pasidabinusių kaklaraiščiais ar sutanomis.

Avinjono teismo procesas, visai kaip ir Provanso Ekso atveju, atskleidžia prieš auką nukreiptą smurtą, įžūlius ir netaktiškus kaltinamojo advokatų klausimus, kuriais šie stengiasi sumenkinti faktus, apkaltinti auką, o kaltinamąjį paversti auka. Avinjono byla patvirtina būtinybę priimti išsamų įstatymą dėl seksualinės prievartos, kurio reikalauja daugelis feministinių organizacijų.

 

Nuo pat teismo proceso pradžios nuolat skamba seksualinės prievartos kultūros sąvoka. Ką ji apibrėžia?

 

Mazano bylos atveju paprasti vyrai naudojosi gyvybės ženklų nerodančios moters kūnu kaip kokiu daiktu – jie taip elgėsi todėl, kad norėjo ir jautėsi galintys. Šiaip ar taip, kaip teigė vienas iš prievartautojų, vyras su savo žmona gali daryti, ką tik nori.

Kalbėdami apie seksualinės prievartos kultūrą, atsisakome vertinti lyčių galios santykius kaip prigimtinę neišvengiamybę ir siekiame suprasti, kas mūsų visuomenėje leidžia taip mąstyti ir elgtis. Feministės jau pusę amžiaus tvirtina, kad seksualinė prievarta yra ne tiek lyčių problema, kiek galios aktas, kurį skatina visuomenėje vyraujanti nelygybė ir mizoginiška kultūra.

 

Kada Prancūzijoje imta smerkti seksualinės prievartos kultūrą?

 

Prireikė laiko, kad požiūris pasikeistų. Per pirmąją feminizmo bangą iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio išžaginimas vis dar buvo tabu, apie jį kalbėta tik netiesiogiai, pavyzdžiui, skelbiant kampanijas prieš alkoholį. Daugeliui aukų buvo atimtas balsas, moterys negalėjo kalbėti dėl jaučiamos gėdos ir baimės, kad jomis nebus patikėta. Tokia smurto forma tapdavo viešų diskusijų tema tik išskirtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, vykstant karams, tačiau dažniausiai tik norint pabrėžti priešų žiaurumą.

Kaip knygoje „Histoire du viol“ („Seksualinės prievartos istorija“, 1998, leid. „Seuil“) rašo istorikas Georges’as Vigarello, moterys skundus teikdavo retai, nes niekas nesitikėjo, kad juos patenkins. Svarstydavo tik nekaltų arba labai sunkius sužalojimus patyrusių moterų išžaginimų atvejus, mat būdavo fizinių įrodymų. Teisminė aplinka išliko patriarchalinė: iki 1900 m. nebuvo nė vienos advokatės, o iki 1946 m. – nė vienos teisėjos.

Politinis diskursas pradėjo formuotis tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Nors JAV atsiradusi „seksualinės prievartos kultūros“ sąvoka tuo metu dar nebuvo vartojama, – Prancūzijoje ją perims tik XXI a. pirmajame dešimtmetyje, – feministės aktyviai ginčijo su išžaginimu susijusias išankstines nuostatas ir siekė amžiams išlaisvinti aukas nuo baimės kalbėti.

 

Kaip įsitvirtina šis pasikeitęs požiūris?

 

Feminizmo istorijoje įprasta, kad pokytis tampa realybe tada, kai prigyja kolektyviniame mąstyme. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradedami versti tekstai, parašyti JAV (Kate Millett, kuri didelį dėmesį skyrė patriarchato „seksualinei politikai“, Susan Brownmiller ir t. t.), spausdinamos esė (1978 m. išėjusi Leïlos Sebbar knyga „On tue les petites filles“ („Žudyti mergaites“), kurią neseniai perleido Anne Schneider leidykloje „Le Manuscrit“), kuriami filmai (Yannick Bellon „L’Amour violé“ („Išprievartauta meilė“), pasirodęs 1978 m.). Vis daugiau žmonių ima dalytis asmeniniais pasakojimais grupinėse terapijose.

Taip susiformuoja sąmoningumas lyčių klausimais, apimantis ir seksualinės prievartos traumos problemą. 1976 m. dienraštis „Libération“ ir kraštutinių kairiųjų žurnalas „Alternatives“ išspausdina Moterų išsilaisvinimo judėjimo aktyvistės straipsnį – ši išžaginimą įvardija kaip „karą“, kurį vyrai vykdo prieš moteris. Straipsnis, savaime suprantama, sukėlė priešišką reakciją.

Išsakytų minčių ir patirčių visuma padėjo atskleisti didžiulį nematomą reiškinį, kuris liečia visą visuomenę ir nėra vien „monstrų“ darbas. Priešingai, aukos seksualinę prievartą patirdavo įprastomis aplinkybėmis, artimoje aplinkoje, kai buvo skriaudžiamos šeimos narių, tėvų, vyrų, brolių, kolegų, draugų ir pan. Pradedama kalbėti apie kraujomaišą ir išžaginimą santuokoje, tokie atvejai keliami į šviesą, tačiau tuo metu už juos baudžiama dar nebuvo. Kasacinis teismas išžaginimą santuokoje pripažins nusikaltimu tik 1990 m.

 

Kada išžaginimas tampa politinio diskurso tema?

 

Išžaginimas į politinių diskusijų akiratį pakliūva 1970 m., atsiradus Moterų išsilaisvinimo judėjimui. Jau per pirmąsias demonstracijas skamba įvairūs šūkiai. 1972 m. šis judėjimas ima rengti „nusikaltimų prieš moteris viešinimo dienas“, per kurias moterys kviečiamos liudyti apie „teisėtus, kasdienius, nematomus nusikaltimus“. Tačiau tuo metu politinio dėmesio centre atsiduria kova už abortus. Priėmus „Veil įstatymą“ („loi Veil“) pradedama aktyviai reikalauti, kad išžaginimas prisiekusiųjų teisme būtų laikomas nusikaltimu ir būtų taikomos griežtesnės bausmės, kol 1980 m. teisės aktai galiausiai pakeičiami. Pasak feminisčių, išžaginimo nebegalima laikyti „paprasta naujiena“, tai – socialinė, politinė problema.

 

Judėjimas #metoo išžaginimų demaskavimo istorijoje žymi lūžio tašką. Kokį vaidmenį šis judėjimas atlieka šiandien, kai kalbame apie Mazano bylą?

 

Šio judėjimo vaidmuo yra labai svarbus, nes #metoo sustiprino trečiąją feministinių kovų bangą, kuri svarbiausia problema laiko seksualinę prievartą. Aukų pasakojimai keičia žmonių sąmoningumą taip, kaip niekada anksčiau. Išgyvename sukrečiantį laikotarpį, kai kiekvienos moters, – kaip ir vyrų, kurie vaikystėje ar suaugę tapo prievartautojų aukomis, – išgyventa patirtis yra nušviečiama iš naujo. Pasipylę liudijimai sukūrė didelę kolektyvinę jėgą, kuri pasireiškia gausiais padėkos ir palaikymo ženklais nukentėjusiajai G. Pélicot.

 

Vis dėlto kai kurie žmonės neigia, kad seksualinės prievartos kultūra liečia visą visuomenę, taigi ir vyrus. Kaip aiškintumėte tokią reakciją?

 

Teiginys, kad išžaginimai vyksta įprastoje aplinkoje, nuolat sulaukdavo pasipriešinimo. Provanso Ekse buvo užpulta G. Halimi, feministės nuolat užgauliojamos. Moterų išsilaisvinimo judėjimo aktyvistės, siekusios griežtesnio teisinio atsako į išžaginimą, buvo kritikuojamos kitų judėjimo narių – šios kaltino jas teisingumo sistemos, grįstos buržuazinėmis vertybėmis ir rasizmu, palaikymu, smerkė kaip padedančias įsitvirtinti kalėjimų sistemai.

Šiandien visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusios išankstinės nuostatos apie išžaginimą ir apie tai, kas yra prievartautojas. Feminisčių pasiūlytas naujas požiūris į tokio pobūdžio smurtą iki šiol kelia ginčų. Švietimo sistemoje šiam požiūriui irgi neatsirado vietos. Mokykloje nėra aiškinama apie smurtą lyties pagrindu ar feministines kovas.

Universitetuose per pastaruosius penkiasdešimt metų šia tema buvo atlikta daugybė mokslinių tyrimų, tačiau lyčių studijų tyrėjų darbai sulaukia daug priešiškumo, ypač už universiteto ribų. Tokia žinių stoka mane liūdina. Svarstau, ar gali būti, kad visuomenė sunkiai priima šiuos tyrimus dėl to, jog jie demaskuoja joje egzistuojančius galios santykius? Kaip matome, pasiekta pažanga dar nėra rimtai įsitvirtinusi.

 

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad Mazano byla yra vyriškumo teismas? 

 

Mintis, kad Mazano byloje teisiamus vyrus galėtume laikyti atstovaujančiais visai vyrų populiacijai, neišvengiamai kelia nerimą. Kita vertus, naujienose vis dažniau nuskambantys pranešimai apie seksualinę prievartą verčia pripažinti, kad tokios smurto formos nėra išimtinės. „Šis žmogus yra prievartautojas, šis žmogus yra vyras“, – tokį šūkį buvo galima pamatyti ant Moterų išsilaisvinimo judėjimo plakato aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Anuomet šis šūkis sukėlė polemiką net tarp feminisčių.

Sisteminis seksualinio smurto ir smurto dėl lyties pobūdis pastaruoju metu vėl tapo pagrindiniu diskusijų objektu. Neigimas – svarbus šiuolaikinio antifeminizmo bruožas.

 

„Le Monde“,  2024 m. spalio 2 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė

 

 

Christine Bard. Laurence Prat nuotr.