Pirmieji jaunimo literatūros skaitymai suorganizuoti taip tykiai, kad mažai kas teišgirdo. Lapkričio 26–27 dienomis Šiauliuose, Panevėžyje ir Anykščiuose vyko festivalis „Jaunimo literatūros dienos Šiaurės Lietuvoje". O juk apie gerus dalykus reikia kalbėti garsiai.

Renginį organizavo Markas Roduneris, žinomas vertėjas ir kalbininkas, jau aštuonerius metus Šiauliuose su­buriantis rašytojus į „Europos literatūros dienas". Pasak jo, visoje Europoje jau seniai vyksta ir jaunimo literatūros festivaliai, tačiau Lietuvoje tokių renginių vis dar nėra, nors poreikis kasmet tik auga: pernai „Metų knygos" rinkimams komisija atrinko vos dvi paaugliams skirtas knygas, šiemet apskritai neatsirado vertų kūrinių. Jaunųjų skaitymai paprastai išsiskiria glaudžiu ryšiu su mokyklomis, nors ir apsunkinančiu renginio organizavimą, mat rašytojai išsibarsto po įvairių miestų mokyklas.

Savo kelionę pradėjau ankstyvu pasivaikščiojimu po Vilniaus autobusų stotį. Man buvo patikėta užduotis: prie įėjimo susitikti su lenkų rašytoja Magdalena ir kartu su ja pasiekti Šiaulius. Porą kartų nesėkmingai pakalbinau moteriškosios giminės atstoves, kol pagaliau susiradau bendrakeleivę ir išriedėjome į šiaurės Lietuvą. Ji – pirmą kartą Lietuvoje, aš – pirmą kartą tokiame festivalyje.

Kartu su Magdalena Witkiewicz festivalyje viešėjo dar dvi rašytojos iš užsienio: Hrund Þórsdóttir iš Islandijos ir Ieva Melgalvė iš Latvijos. Lietuvių rašytojų gretos buvo šiek tiek gausesnės: be manęs, renginyje dalyvavo Vytautas V. Landsbergis, Renata Šerelytė, Gintarė Adomaitytė, Lina Žutautė ir Tomas S. Butkus. Vienus teko matyti dažniau, kitus rečiau, bet įdomių pokalbių tikrai netrūko. Kaip galima spręsti iš pavardžių, festivalis taip pat kentėjo nuo rašytojų paaugliams (ypač vyresniems) trūkumo. Į šią kategoriją patekau tik aš ir Ieva iš Latvijos.

I. Melgalvė neseniai išleido romaną „Mirusieji neatleidžia" („Mirušie nepiedod") apie žmonių protus valdančius magus ir kitokias magiškas būtybes, priskiriamas fantasy žanrui. Knyga, panašu, labai populiari kaimyninėje šalyje ir jau laukiama jos tęsinio. Festivalio metu diskutavome apie fantasy žanrą ir tokių knygų nebuvimą Lietuvoje. Ieva teigė, kad Latvijoje yra bent penkios jaunos autorės, rašančios šio žanro knygas. Tokį pakilimą paskatino viena didelė leidykla, surengusi konkursą jauniems rašytojams sukurti fantastinę nuotykių knygą. Gerų kūrinių buvo tiek daug, kad galiausiai apsispręsta leisti ne vieną, o visą seriją. Panašų eksperimentą bandė ir „Alma littera", prieš keletą metų subūrusi „Mergaičių lygą": trijų rašytojų knygų seriją paauglėms. Jau keleri metai kaip serija nutrūkusi, o apie kitas neteko girdėti. Ar šie žanrai vertingi, galima diskutuoti atskirai, bet tiek fantasy, tiek school story gali pasiūlyti gerų knygų, jei tik patenka į talentingų rašytojų rankas.

Festivalyje sudomino ir Hrund iš Islandijos knyga, skirta 10+ skaitytojams, kurios vertimas turėtų šiemet pasirodyti ir Lietuvoje. „Pažadas" nagrinėja opią problemą: mergaitės susitaikymą su draugės žūtimi. Turbūt išties vykusiai, nes knyga buvo apdovanota kaip geriausia knyga vaikams Islandijoje 2007 metais. Autorė knygą parašė tarsi atsisveikinimą, netekusi savo pačios jaunesnės sesutės. Po renginio autorė man prisipažino, kad dabar vėl panoro rašyti, nors po pirmosios knygos buvo padėjusi plunksną į šalį.

Bene daugiausiai teko bendrauti su lenke Magdalena. Autorė yra labai populiari savoje šalyje, tačiau jos vertimai dar neatkeliavo į Lietuvą. Vos prieš keletą mėnesių ji pirmą kartą metė kitus darbus ir nusprendė rašymą paversti savo tikrąja profesija –­ net 13 kartų daugiau gyventojų už Lietuvą turinčioje šalyje tai irgi nėra lengvas sprendimas, nors jos knygos ir pardavinėjamos septyniolikos tūkstančių egzempliorių tiražu. Autorė labiausiai žinoma kaip rašytoja, rašanti knygas moterims („Neištikimosios pasakojimas", „Žmonų mokykla" – jau pavadinimai daug pasako), tačiau į šį festivalį atkeliavo su savo knyga vaikams.

Kaip ir lietuvių autoriai, kurių dauguma rašo tik vaikams. Tad šį festivalį kitais metais – o tikėkimės, kad tie kiti metai bus! – galbūt reikėtų pavadinti „Vaikų ir jaunimo literatūros dienomis", tik svarbu nepamesti jaunimo dalies, nes ji ir taip vos laikosi. Perfrazuodamas Ulfą Starką, vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba neseniai pasakė, kad iki vaikų literatūros dar reikia užaugti. Lietuvoje, panašu, sunkiausia augti iki paauglių literatūros.

Jau keliaudami Vilniaus link kalbėjomės ir apie dar vieną prob­lemą –­­ reklamą ir populiarumą. Užsienio autoriai stebėjosi, kad Lietuvoje gerai perkami autoriai iškart priskiriami populiariajai, pras­tesnei literatūrai. I. Melgalvė kaip pavyzdį minėjo Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, išverstą ir į latvių kalbą –­ šios autorės romanų ji niekada nepavadintų populistiniais, nors autorė ir yra populiari. Ne vienas rašytojas vėliau kalbėjo ir apie tai, kad kartais pasijunta kaip aktorius ar atlikėjas, turintis paruošti pasirodymą. Tai kartu ir įdomu, ir gąsdina – šiuolaikinėje kultūroje rašytojas turi vis dažniau išlįsti iš už knygos puslapių. Kad kas nors skųstųsi susitikimais su skaitytojais, tikrai neteko girdėti, tačiau knygos pristatymo procesas kur kas slidesnis ir sunkesnis, priverčiantis ne vieną autorių ieškoti jį tenkinančios ribos tarp privalomo savęs gyrimo ir nenoro būti reklamos veidu. Aš tos ribos dar ieškau. Panašu, ieško ir kiti.