1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Negaliu matyti viso to LT meno vaizdo, bet lūkesčius bado ir akis erzina vis dar pasitaikantis to meno provincialumas. Toks patogus tūnojimas lietuviškame rezervate. Žinomos beveik visos orbitos. Dispečeriai retkarčiais vis pastebi naujų objektų ir įrašo į žurnalus. Yra visose srityse po keletą išskirtinių, kuriuos ypač pastebim, nes juos jau PASTEBĖJO užsienyje. Nors laikai pasikeitė – prieinama visa informacija. Matau daug tokių copy-paste principu sukurptų dalykų, mados, sekimo, bet taip buvo visais laikais. Seniau ta informacija per geležinę uždangą atkeliaudavo kontrabanda, soclagerio žurnaluose prasibraudavo keisčiausiais būdais, prietemoj buvo keičiamasi meno albumais ir savilaidos knygomis, gaudoma per traškančias užsienio radijo stotis, sunkdavosi per senamiesčių sienas ir galiausiai iškrisdavo tyra lietuviška ašara...

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Sukrėtė OKT „Žuvėdra“ ir „Dugne“, poezijoj – K. Navakas reiškiasi kaip brandusstilistas (be tarpo), visada skaitau, ką parašo S. Parulskis.

O laukiu – netikėtumų. Yra daug menininkų, kurie gali iššaut ne tik fejerverku ar pistoletu...

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Niekada jokia valdžia nevertino ir neatlygino menininkams teisingai. Istorijoje žinome tik retus atvejus. Valdžia nebent mokėjo už propagandą, bet tada – tie yra kas?

Daug kas susiranda vieteles mokymo įstaigose, redakcijose, kitur. Ir laikosi įsitvėrę, nes rinkos nėra ir iš kūrybos nepragyvensi. Beje, už paskutines dvi eilėraščių publikacijas pernai man taip ir nesumokėjo. Net simboliškai. Kodėl?

Skurdas buityje virsta skurdu galvose.

Ir tuomet daug sumanymų, vilčių ir iliuzijų skęsta kažkokioje užmaršties baloje, stebint abejingiems gelbėtojams su raudonom trumpikėm.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Grubūs tie santykiai. Menininkas turi elgtis kaip prostitutė. Ir elgiasi. Arba turi Figaro geną, kurį būtų galima pavadinti vadybininkiškumu.

O tie, kurie pinigus skirsto, valdžiažmogiai ir į komisijas priimti menininkai (dažnai – priverstiniai konformistai) nebūna Saliamonai. Net ne proto bokštai. Nėra nei laiko, nei noro suprasti, ką tas menininkas kuria – ar utilitarinį, ar autentišką meną. Laimi gerai parašytas projektas. Bet „gerai“ ne savo esme, o pagal atitikimą su įvairiomis ES direktyvomis ir užduotėlėmis. Ir padalija tuos pinigus pagal kažkur kažkokiam kažkieno kabinete nustatytus kažkokius prioritetus ir punktus, kuriuos kažkodėl kažkas patvirtino.

Abejoju, ar bent vienas tikras menininkas sugeba (dar ir) projektus tinkamai rašyti.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina – esam (jau) pasauly, o ne už geležinės uždangos, jauni kalba užsienio kalbom, mokosi kur nori ir važinėja po pasaulį. Ir niekam nereikia aiškinti, kam mums buvo reikalinga laisvė. Gali išleisti knygą, surengti koncertą, atidaryti parodą...

O neramina, kad lygiuojamės į kažkokį menamą euro­standartą, pasidarom formatą, su kuriuo galima važiuoti bet kur, jį supranta bet kas. Taip unifikuojamės ir... prapuolam.

Dėl Gombrowicziaus. Tai ir yra kūrybos variklis – išplėšti iš ateities vaizdus, žodžius, garsus, kurių dar nėra, bet jie pradeda ryškėti tavo galvoje ir nevalingai gimsta iš pirštų...

* * *

Papildysiu. Kad klausimas „kodėl?“ nenuskambėtų kaip tuščia retorika, pamėginsiu jį nušviesti ir pašvitinti.

Juk tie, kurie sėdi redakcijose, yra kaip ir kolegos, žino, ką reiškia parašyti eilėraštį. Ne taip, kaip kai kurie ekonomistai, galintys suskaičiuoti, kad tam tereikia minimalių sąnaudų – tušinuko ir popieriaus lapo. Bet jie skundžiasi, kad juos mažai remia ir išvis tuoj uždarys. Bet nemokėdami honorarų, jie nejučia persistumia į VALDŽIAŽMOGIŲ pusę. Aniems reikia „renginukų“, „kultūros leidinukų“, „dainelių švenčių“ ir kuo pigiau. Kad galėtų pasidėti sau kryžiuką ir ramiu veidu atsiimti SAVO kad ir kuklią (ar ne) algą. O kur tada žmogiškas santykis, supratimas, atjauta kolegai? Kaip Šventasis Raštas, kur, beje, parašyta: net ir už menką darbą turi būti atlyginta teisingai?

Ir dar excursus praeitin: prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, regis, iš „Pergalės“ gavau 96 rublių honorarą. Tuomet beveik alga. Jaunam žmogui dideli pinigai, galima buvo visaip išleisti. Bet už visus nusipirkau ilgą juodą paltą – tokį, kokį turėtų nešioti poetas. Ir labai ilgai nešiojau. Paltą už eilėraščius.

Ir buvau.

Tebesu.