Jau ne vieną dešimtmetį pasaulyje mažėja profesionalių botanikų. Didžioji išsilavinusios visuomenės dalis taip pat nebegeba pažinti dažniausių savo krašto augalų. Ar dėl to turime kaltinti netinkamus valstybių švietimo sistemos pasirinkimus? Viso pasaulio universitetuose mažėja botaninių kursų ir studijų programų, veiklą nutraukia herbariumai, mokslo draugijos, stabdoma mokslinių žurnalų leidyba. Botanikai skiriama vis mažiau valstybinių lėšų. Kodėl? Juk dėl šių tendencijų pirmiausia nukenčia visuomenės ir tautos mokslinis raštingumas.

1913 m. visuotiniame Lietuvių mokslų draugijos susirinkime Kazys Grinius perskaitė pranešimą „Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminiją“, kurio įžangoje atsiprašė už nuobodų, sausą skaitymą, bet kartu aiškiai suformulavo, kad botanikos plėtra reikalinga ne tik lituanistikai, agronomijai ar farmacijai vystytis. „Kas yra Lietuvos augalijos pažinimui padaryta? (...) atlikta labai nedaug ir tai daugių daugiausiai svetimomis rankomis ir svetimomis kalbomis. (...) Ar nekoktu turi lietuviui darytis matant, kad mūsų šalies turtai taip mažai yra mūsų ištirti? Argi ir tasai jausmas neturėtų mus kreipte kreipti prie savo šalies moksliškųjų tyrinėjimų?“ – klausė K. Grinius. Praėjus daugiau nei 100 metų galime savęs paklausti to paties.

 

 

JAV mokslininkai jau susigriebė, kad beveik nebeturi tyrėjų, galinčių spręsti ekosistemų pusiausvyros problemas dėl naujų invazinių rūšių plitimo. O kur dar stygius fundamentinių žinių, kurių nesukaupsi be profesionalių lyderių... 2019 m. JAV Senate turėtų būti pradėtas svarstyti Botanikos mokslo ir vietinių augalų tyrimo, atkūrimo ir skatinimo aktas (Botanical Sciences and Native Plant Materials Research, Restoration, and Promotion Act). Šis dokumentas leistų skirti papildomą finansavimą augalų mokslų plėtrai, garantuotų tyrėjų ruošimą ir darbo vietas jiems ateityje.

 

 

Sakysite – botanika nyksta, nes yra atgyvenusi, neperspektyvi mokslo šaka. Praėjusio tūkstantmečio užsiėmimas. Visi botanikai žvelgia į mus iš senų ir neįdomių knygų puslapių. Žmonės sėdi prie senovinių drožinėtų stalų apsikrovę knygomis ir kažką apžiūrinėja suherbarizuotame augale per didinamąjį stiklą. Labai akademiška, tyli aplinka. Atrodo, net girdi, kaip skaptukas graužiasi išėjimą iš vienos to medinio stalo kojos. Įsiklausykime, gal atspėsime – kurios? „Taurėlapiai – trumpesni už vainiklapius bent 1/3, taip? O kaip lapamakštės? Ar matote tris plaukelių eiles? Taip ir maniau... Tikriausiai bus hibridas...“ – nuaidi griežtas moteriškas balsas.

 

 

Noriu jus nustebinti – šiuolaikiniai botanikai yra tikri herojai, jų gyvenimai gausūs netikėtumų ir nuotykių. Jie – kaip Aragornas iš „Žiedų valdovo“, kaip Angas, paskutinis oro valdytojas, ar Klarisė Starling iš „Avinėlių tylėjimo“. Norint būti botaniku reikia ne tik užsispyrimo, aštraus proto, bet ir gero fizinio pasirengimo. Pamėginkite iš Titnago gatvės Vilniuje tiesiu taikymu pakilti į Gariūnų akligatvį ir suprasite, ką turiu omenyje. Socialiniuose tinkluose daugėja trisdešimt­mečių tyrėjų, kurie savo pasirinkimą būti #iamabotanist nešioja kaip ordiną, su pasididžiavimu. Jie noriai dalijasi savo darbų kasdienybe: brenda per pelkes, kopia į kalnus, šliuožia nuo šlaitų prasidėjus tropinei audrai ir nuolat pasakoja vis apie kitą keistą organizmą – augalą ar grybą, – dėl kurio žygis organizuojamas. Tobulėjant molekulinių tyrimų metodams vis daugiau sužinome apie augalų elgseną, jų bendravimą. Dabar yra pats geriausias laikas botanikos mokslo istorijoje. Ir ten, kitoje Atlanto vandenyno pusėje, ir čia, Lietuvoje, botaninių atradimų kelionės džiugina keistuolius. Tik tos įgytos žinios ir patirtis atrodo nereikšminga Lietuvos SMART specia­lizacijų fone.

Dauguma žmonių užauga ir visą gyvenimą išlieka zoošovinistais – savo aplinkoje pastebi ir sutelkia dėmesį į gyvūnus, jiems priskiria žmogiškas savybes: gyvūnai dažnai yra knygų, filmų veikėjai, sporto komandų simboliai. Augalus esame įpratę rodyti vaikams kaip maistą arba statiškos aplinkos komponentus: žolę, krūmus ir medžius. Galbūt taip yra būtent todėl, kad mums trūksta botaninių žinių? Juk ne vieną dešimtmetį pagrindiniuose biologijos vadovėliuose visame pasaulyje botaninės temos praleidžiamos pro pirštus, o gamtinė atranka ar evoliucija iliustruojama gyvūniniais pavyzdžiais. Daugėjant tyrimų duomenų panašu, jog tai nėra sąmoningas pasirinkimas. Numatytoji mūsų smegenų sąlyga (angl. default condition) lemia, kad paprasčiau stebėti ir tirti gyvūnus.

 

 

Prinstono universiteto profesorius emeritas Danielis Kahnemanas knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (liet. k. – 2016, vertėjas Leonas R. Tamošiūnas) aprašė mūsų smegenų veiklos nulemtą suvokimo kognityvinių iškraipymų (angl. cognitive bias) sąvoką: yra tik tai, ką matai (angl. what you see is all there is, WYSIATI). Anot profesoriaus, žmogaus mąstymą paprastumo dėlei galime suskirstyti į dvi sistemas: „Sistemai 1“ būdingas greitas, automatinis, emocijomis ir nuojauta grįstas atsakas; „Sistemai 2“ būdinga lėtesnė, sąmoninga analizė. Augalai auga arti vienas kito, yra panašios spalvos, todėl „Sistema 1“ automatiškai šią informaciją nurašo kaip nereikšmingą. Išskirti augalus iš žalių nepavojingų daiktų masės sudėtinga, tai priklauso nuo edukacinių ir kultūrinių asmens patirčių.

 

Dianos Sinkevičiūtės piešiniai.

 

Šiandien man atrodo, jog dėstyti botaniką ir ja sudominti studentus – įmanoma misija. Ko reikėtų, kad ji būtų lengviau įgyvendinama? Ugdyti botaninį raštingumą mokyklose, darželiuose, šeimose. Kiekvienas iš mūsų gali pažinti bent 100 dažniausių vietinių augalų rūšių Lietuvoje. Augalų identifikavimo įgūdžiai – svarbi kultūros dalis.

Daugelis pasakytų, jog botanika neįdomi ir per sudėtinga dėl techniško dėstymo. Tiek daug terminų, tiek daug pavadinimų. Kasdienis žodynas turi plėstis: sporogonas, sporinė ir sporangė. Sporogenezė? Trys skirtingos struktūros, (beveik) tos pačios funkcijos. Sėdi pirmakursis kolokviume, žiūri į tą nelemtą gyvenimo ciklą ir galvoja, kad lyg ir archegonės, o gal... endoplazma? Na, kažkoks stulpelis šiaip jau lyg ir primena vadovėlyje matytą pjūvį per žiedą, gal čia... mezginė? Taip ir prabėgame paviršiumi neužkliudydami kojomis gilesnio supratimo, pajautimo. Juk kalbame apie organizmus, kurie suformavo sausumos ekosistemas gerokai (bent prieš 350 mln. m.) iki žmogaus atsiradimo ir bus čia, Žemėje, dar daugelį milijonų metų.

 

VU GMC Biomokslų institutas