Dailininkas Raimondas Gailiūnas: „Laukiu tokių darbų, kuriuos matydamas galėčiau pasakyti: taip, būtent taip ir yra“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Rymanto Penkausko nuotrauka

Lietuvoje daug visokiausio meno. Dalis jo ‒ artimas mano požiūriui, ir aš tokiu menu domiuosi. Kita dalis ‒ visai man neįdomus menas, bet man netrukdo, o kažkam jis dar ir patinka. Kiek menininkų ‒ tiek tikrovių, ir jos nebūtinai turi sutapti su manuoju tikrovės matymu. Kiek žiūrovų ‒­­ tiek suvokimų, taip pat nebūtinai sutampančių su tuo, ką menininkas norėjo pasakyti savo kūryba.

Vertinti meną pagal savo lūkesčius reikštų tikėti, kad menas gali išspręsti kažkokias gyvenimo problemas. Vienintelė menininko problema – pažinti tai, ką mato, ir išreikšti tai savo kūryboje. Pažindamas ir kurdamas savo tikrovę, kvestionuodamas savo požiūrį, menininkas gali tik tikėtis, kad kažkas tą tikrovę suvoks labai panašiai kaip jis. Pakeisti pasaulio savo menu menininkas negali, tačiau gali pareikšti savo poziciją.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Sukrėsti gali tik gyvenimas ir jame vykstantys pozityvūs bei negatyvūs įvykiai. Įtaigus, paveikus meno kūrinys gali sukelti nepatogumų, priversti sustoti, susimąstyti. Vargu ar būtų įmanoma klausytis Mozarto, kai kaimynystėje kaimynas gręžia sieną. Bet kai kartą įsijungiau grupės „Swans“ „No Words No Thoughts“ – pasiteisino. Gręžimas nutilo. (Apsimelavau sakydamas, kad menas nesprendžia problemų ‒ pasirodo, tam tikrais atvejais kai kurias problemas menas gali išspręsti.)

Meno kūrinius lyginu su gyvenimu. Jeigu nutapytoje gėlių pievoje nėra nė užuominos, kad tarp tų gražumynų vabalas vabalą graužia, toks menas ‒ vienpusiškas ir atitrūkęs nuo gyvenimo. Viskas taip laikina: pievoje gėlės nuvyto, vabalas vabalą sugraužė, besikapstydama pievoje višta vabalą prarijo... Kažkur, visai netoli, su įjungtomis sirenomis pralėkė greitosios pagalbos automobilis... Visa tai – gyvenimas.

Laukiu tokių darbų, kuriuos matydamas galėčiau pasakyti: taip, būtent taip ir yra.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kultūros renginių yra visokiausiems skoniams. Eikite ir vartokite. Norite gražių reginių? Prašom: fejerverkų fiestos, įvairios mugės, galerijos su visokiausiais menais. Pasirinkimas – platus.

Menininko kūryba yra sąmoningas apsisprendimas, kaip reikšti savo poziciją. Jeigu jis apsisprendęs ir niekam nepataikaudamas atvirai kalba apie tai, ką mato ir kaip suvokia, dejonės tampa nesuprantamos. Jeigu dėl to „mūsų nevertina“ jaučiamas nepasitenkinimas, vadinasi, gera proga permąstyti savo kūrybos strategijas ir taktikas.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Manau, kad mano kartos menininkai iš valstybinių institucijų itin daug nesitiki. Čia kaip ir su tais lūkesčiais dėl meno, tikintis, kad jis išspręs kažkokias problemas. Labiau liūdina, kai kartais išgirsti pačius menininkus, siūlančius valstybinėms institucijoms atrinkti meną, kažkaip jį surūšiuoti į tinkamą vartoti ir blogąjį, darantį žalą visuomenei. Yra dabar labai daug išmanančių, vienintelių žinančių, kokiu keliu ir kas turi eiti.

Patogus, imitacinis, negyvas menas labiau priklauso nuo vidinio apsisprendimo, nuo menininko nugarkaulio silpnumo, nei nuo santykių su valstybinėmis institucijomis.

Visi ieško prieglobsčio, tik skirtingą jį renkasi.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Žmogus yra formuojamas pačių įvairiausių situacijų. Sąmonė ‒ kaip baltas popieriaus lapas, kuriame atsispaudžia pozityvūs ir negatyvūs gyvenimo įvykiai, įvairios patirtys. Sąmonė ‒­ atvira įvairiausiems manipuliavimams, nuolatos besikeičiančios plūstančios informacijos srautams, nesuteikiantiems tikro žinojimo, tik skatinantiems įvairiausias fantazijas. Fantazijos ir vaizduotė nėra patikimi bendrakeleiviai ir juos geriau priimti kaip žaidimą, nes tikrovė yra už viso to. Nepaisant visų tų „juodulių“, žmogus apdovanotas ne tik griaunamąja, bet ir kūrybine galia. Žmogus-kūrėjas gali ne tik suprasti save sujungdamas du priešingus polius. Per kūrybą žmogus gali pakoreguoti savo santykius su jį supančia aplinka.

Matant tikrovę ir realų gyvenimą reikia išmokti paleisti viską tekėti sava linkme ir iš nuolatos atsitinkančių gyvenime įvykių kurti savo paralelinio pasaulio vaizdus, džiaugiantis tuo, kad vis kas nors atsitinka...

Raimondas Gailiūnas. „ZZ topai paneigia Euroviziją“

Draugai