Baltarusių kalba teliko 20 procentų baltarusių mokyklų...

Spalio 8 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos literatūros vertėjų, Lietuvos rašytojų ir Baltarusijos rašytojų sąjungų atstovų susitikimas. Susitikimo tikslas – atnaujinti baltarusių ir lietuvių rašytojų bei vertėjų ryšius ir aptarti tolesnes bendradarbiavimo galimybes. Jo dalyviai kalbėjo apie lietuvių ir baltarusių literatūros ir vertimų situaciją, baltarusių-lietuvių literatūros vertėjų dirbtuves, diskutavo apie Baltijos rašytojų tarybos (BWC) 2013 metais Vilniuje ir Minske planuojamą rengti tarptautinį simpoziumą „Baltijos susitikimai“ („Baltic Meetings“), kitąmet Minske vyksiantį lietuvių literatūrai skirtą mėnesį.
Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė kalbina Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininką Borisą Petrovičių.


Vlado Braziūno nuotraukaPapasakokite, kuo šiuo metu gyvena Baltarusijos rašytojų sąjunga.
Baltarusijos rašytojų sąjunga –­ seniausia kūrybinė šalies organizacija, šiandien jungianti daugiau nei 430 rašytojų, nepriklausomai nuo to, kokio žanro literatūrą ir kuria kalba jie rašo. Rašytojai nėra pasidaliję pagal veiklas, šalyje nėra atskirų vertėjų arba kritikų organizacijų. Tačiau  egzistuoja dvi rašytojų sąjungos, tik šis skilimas įvyko anaiptol ne dėl kūrybinių paskatų. Lyginant su ankstesniais laikais, dabar Rašytojų sąjunga jau nebegali suteikti kokios nors naudos: buto, automobilio ar kelialapio į kūrybos namus... Šiuo metu narystė mūsų Sąjungoje gali atnešti tik bėdų. Bet, matyt, esama kažkokio aukštesnio motyvo, nusveriančio materialios naudos siekimą. Tai bendri rūpesčiai, interesai, užimama pozicija, tikslai ir –­ skausmas. Prašau rimtai priimti šiuos, atrodytų, banalius ir pernelyg skambius žodžius. Svarbu suprasti, kad „paskutinė Europos diktatūra“ – tai nuosprendis su visomis jo pasekmėmis. Todėl mūsų Sąjungą sudaro bendraminčiai, kuriuos jungia bendra pozicija ir bendras skausmas, siekiantys kartu priešintis cenzūros ir įvairiausių draudimų įvedimui, ginti savo kalbą ir kultūrą.         

Sakote, kad Baltarusijoje yra dvi rašytojų sąjungos. Kodėl taip atsitiko ir kuo jos skiriasi?
Jeigu trumpai – požiūriu į dabartines Baltarusijos valdžios institucijas. Naujoji Rašytojų sąjunga atsirado 2005 metais, į ją perėjo rašytojai, lojalūs prezidento A. Lukašenkos politikai. Mūsų sąjungoje liko tie, kas laikosi demokratinės pozicijos, nepalaiko valdžios siekio susiaurinti baltarusių kalbos ir kultūros vartojimo sritis, pasisako už žodžio ir nuomonės raiškos laisvę.    

Kokia dabartinė baltarusių kalbos ir literatūros padėtis?
Be jokių abejonių, literatūros situacija irgi atspindi tai, kad egzistuoja dvi rašytojų sąjungos. Rašytojams iš A. Lukašenkos režimą palaikančios Sąjungos priklauso valstybiniai spaudos namai ir leidyklos, jie gali leisti ir populiarinti knygas biudžeto lėšomis. Na, o mūsų Sąjungos rašytojų galimybės publikuoti ir garsinti savo kūrinius yra smarkiai apribotos. Maža to, šalyje egzistuoja vadinamieji „juodieji sąrašai“: remiantis jais, draudžiama netgi minėti mūsų Sąjungos rašytojų vardus kritikos straipsniuose, o apie jų kūrinių leidybą neverta nė kalbėti... Mūsų rašytojams draudžiama susitikti su skaitytojais bibliotekose ir mokymo įstaigose. Šitai kontroliuoja rajonų vykdomųjų komitetų ideologijos skyriai. Taip užgniaužiama garsiausių šalies rašytojų kūryba – šitokių dalykų nebuvo net SSRS laikais, o juk mūsų Sąjungai priklauso du Baltarusijos liaudies poetai. Vienintelis mūsų dabartinės padėties privalumas tas, kad išmokome išgyventi baltarusiško „rinkos socializmo“ sąlygomis be valstybės paramos, kliaudamiesi tik savimi ir savo jėgomis, dažniausiai dirbdami visuomeniniais pagrindais, ieškodami rėmėjų lėšų leidybai. Turime savo nepriklausomą žurnalą, laikraštį, yra ir nepriklausomų leidybos įmonių, o bibliotekose ir mokyklose esama žmonių, kurie rizikuoja ir kviečiasi rašytojus į susitikimus. Todėl literatūra gyvuoja ir vystosi, randasi naujų kūrinių, leidžiamos knygos.
Yra manoma, kad baltarusių literatūra dabar viena iš pačių įdomiausių Rytų Europoje, bet tuo pačiu – viena iš mažiausiai žinomų. Bėda ta, kad ji beveik neverčiama į kitas kalbas. Mūsų valstybė, kitaip nei Lenkija ar Vokietija, neskiria tam dėmesio. Nėra struktūros, panašios į  Lenkijos kultūros arba Goethe’s institutus. Apskritai, rašytojų profesijos prestižas šalyje akivaizdžiai smukęs. Sumažėjęs ir  domėjimasis literatūra. Tai aiškiai matyti. Ir ne tik iš tiražų.
Kalbant apie baltarusių kalbos padėtį, ji tiesiog tragiška. Žmonėms iš kitų šalių būna tiesiog sunku patikėti, kad tokie dalykai gali dėtis nepriklausomoje valstybėje, kurioje gyvenančios tautos gimtosios kalbos vardu pati valstybė ir vadinasi. Kasmet mažėja mokyklų, kuriose mokoma baltarusių kalba, dabar jos sudaro mažiau nei 20 procentų visų mokyklų ir daugiausia yra įsikūrusios kaimo vietovėse, o miestuose jų praktiškai nelikę. Taip pat nėra ir nė vieno universiteto, kur būtų dėstoma baltarusių kalba, vadinasi, nebelieka perspektyvų tiems, kas vis dėlto mokosi gimtosios kalbos. Televizija, radijas, laikraščiai išeina daugiausia rusų kalba, pareigūnai taip pat kalba rusiškai. Na, neverta nė kalbėti, nė skųstis: mes gyvename nebe savo nuosavoje šalyje, egzistuojame okupacijos sąlygomis.

Taip, tuo tikrai nelengva patikėti. Nelengva dar ir todėl, kad mūsų nepasiekia didelė dalis informacijos apie tikrąją padėtį Baltarusijoje. Ar jūsų Sąjunga kaip nors prisideda prie šios informacijos skleidimo?   
Nepasakyčiau, kad turime tam dideles galimybes. Bent šalies viduje – jokių. Radijas ir televizija, valstybiniai laikraščiai mūsų rašytojams neprieinami. Telieka internetas... Kalbant apie informacijos sklaidą už šalies ribų, mūsų Sąjunga yra Europos rašytojų ir Baltijos rašytojų tarybų narė. Apie visus apribojimus ir rašytojų teisių suvaržymus mes pranešam savo kolegoms. Tarp kitko, kai prieš metus Kultūros, informacijos ir švietimo ministerija išsiuntinėjo savo agentūrų vadovams raštus su įsakymu pasiūlyti mūsų rašytojams pereiti į režimą palaikančiąją Sąjungą arba išeiti iš darbo, padėjo būtent Europos rašytojų tarybos palaikymas ir jų solidarumas su mumis: raštas buvo atšauktas, mat po rinkimų valdžia nepanorėjo papildomo skandalo dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje. Na, ir žinoma, mes visi kalbame apie savo problemas per susitikimus, interviu... Bet, matyt, to gerokai per mažai, jei net jums, mūsų artimiausiems kaimynams, tuo nelengva patikėti.

Grįžkime prie vertimų situacijos. Ar daug verčiama iš lietuvių į baltarusių kalbą? Kiek vertėjų iš lietuvių kalbos jūsų Sąjungoje?
Deja, verčiama mažai. Ir ne tik iš lietuvių. Anksčiau baltarusių literatūra pasaulyje garsėjo pirmiausia dėl vertimų į rusų kalbą, kūrinių, išspausdintų Maskvos žurnaluose ir leidyklose. Dabar gi nepaisant to, kad tarsi ir sukurta Sąjunginė valstybė, tokių vertimų beveik nėra. Kodėl? Štai kartą kalbėjomės su žurnalu „Дружба народов“ („Tautų draugystė“). Jie norėjo išleisti numerį, skirtą šiuolaikinei baltarusių literatūrai. Kreipėsi pagalbos į ambasadą. Ten jiems pasakė: mes jums padėsim, bet su sąlyga – nespausdinkite kai kurių rašytojų kūrinių. Ir išvardijo: Borodulino, Gilevičiaus, Buravkino, Aleksejevičiaus, Razanovo, Orlovo, Niakliajavo... Visi iš mūsų Sąjungos. Žurnalo atstovai pašiurpo: ką gi tada spausdinti?
Grįžtant prie vertimų iš lietuvių kalbos, viskas remiasi privačia pačių vertėjų iniciatyva ir... tomis pastangomis, kurias rodo lietuvių pusė. Dėl Lietuvos rašytojų sąjungos vykdomos veiklos, bendrų plenerų ir poetinių festivalių, pastaraisiais metais išėjo kelios šiuolaikinių lietuvių ir baltarusių poetų kūrybos rinktinės. Bet tai poezija. O štai prozos vertimų seniai nebuvo išleista. Mes norime pakeisti šią liūdną situaciją. Vertėjų, nors ir nedaug, žinoma, yra. Pirmiausia tai žymus poetas, kelių anksčiau išleistų poezijos knygų vertėjas Alesis Razanovas. Galima paminėti ir Alegą Ablažiejų, Alesį Mikų, Vincuką Viačiorką, Sergejų Šupą, Alegą Minkiną... Be to, auga jaunų vertėjų karta – tų, kurie studijavo Lietuvoje, pavyzdžiui, EHU. Žinoma, labai svarbu gerai mokėti kalbą, iš kurios verti, bet kai kuriais atvejais netgi didesnę reikšmę nei tobulas kalbos mokėjimas turi, tarkim, poeto meistriškumas.  

Papasakokite apie projektą „Lietuvių literatūros mėnuo“, vyksiantį Minske.
Šį renginį mūsų Sąjunga organizuoja kartu su knygynu „Ў“ („I“), kuriame ir vyks susitikimai su rašytojais. Panašių projektų jau esame įgyvendinę, pavyzdžiui, buvo švedų ir lenkų literatūros mėnesiai, taigi turime patirties. Paprastai šiai progai būna parengiama vertimų tos šalies literatūros, kuriai ir skirtas mėnuo, išleidžiama knygų, kviečiamasi tos šalies autorių, vyksta jų susitikimai su skaitytojais. „Lietuvių literatūros mėnesį“ planuojame surengti kitų metų gegužę.