„Man Iranas pirmiausia buvo kalba“

Man Iranas pirmiausia buvo kalba. Iš įvairiausio plauko vadovėlių surankioti persiški raktažodžiai, turėję susidėlioti į žemėlapį, vedantį už pažinimo horizonto laukiančių istorijų link. Tiesa, galiausiai atsidūrusi ten supratau, kad dažnai tie stropiai atmintyje gludinti žodžiai skamba kitaip ir reiškia truputį ką kita, kartais klaidina ir jų pritrūkus mane pameta vidury sakinio. Sutikti iraniečiai, nebeturėdami kantrybės sulaukti jo pabaigos, o gal ieškodami retai pasitaikančios progos pasipraktikuoti už klasės durų, į pokalbius, kuriuos stengiausi palaikyti persiškai, įsiterpdavo angliškai. Vis dėlto toji kalba buvo svetima tiek man, tiek jiems ir ne tik nepridėdavo aiškumo, bet jaučiau, kad ja iš tikrųjų brėžiamos ribos ir vėl atsiduriu už linijos, skiriančios „Rytus“ ir „Vakarus“. Tada ėmiau suprasti: jei kada ir pasakosiu savo istoriją apie Iraną, ji nebus vien apie tą kraštą ar apie mane, o labiau apie santykį, grindžiamą šiomis realiai neegzistuojančiomis, bet taip stipriai abiejose pusėse įsitvirtinusiomis kategorijomis.

Iraniečiai, supratę, kad aš užsienietė, Rytų ir Vakarų distanciją bandydavo išlaikyti ne tik staigiai persijungdami į anglų kalbą, bet kartais ir drastiškiau, pavyzdžiui: pakvietę susipažinimo vakarienės iš per didelio svetingumo mane valgyti sodindavo ant kėdės, nors visa šeima susėsdavo prie patiestos staltiesės ant kilimo, o prie lėkštės ryžių padėdavo šakutę su peiliu, nors patys juos patogiai kabindavo šaukštu. Kartais tai jausdavosi iš subtilių priminimų, kiek mes Vakaruose turim laisvės, pinigų, tvarkos, ir sutrikimo, ar sakyti man ta’arof mandagumo frazes, ar ne, nes Vakaruose labiau vertinamas tiesmukumas. Taip pat, kai netiesiogiai teisindamiesi dėl amžinojo iranietiškojo „atsilikimo“ vesdavosi mane į moderniausio interjero kavines ir į pribloškiančios prabangos vakarėlius, kur man tarsi turėjo būti saviau, tačiau ten aš, atvykusi ieškoti susigalvoto autentiško Irano, jaučiausi švaistanti laiką.

Visa tai jausdavau iš išskirtinio dėmesio, palankumo, dovanų, gaudavau net tam tikrų privilegijų. Kartą patekau į spektaklį, nors visi bilietai jau buvo išpirkti. Užteko tik pasisukioti aplink bilietų kasas, paklausti, kaip iš anksto įsigyti tuos bilietus, ir jau darbuotojo buvau palydėta į teatro salės pirmąją eilę. Profesorius Audrius Beinorius kadaise buvo teigęs, kad pasitikėjimą savimi praradęs baltasis vyras, atvykęs į Indiją, gali tą pasitikėjimą susigrąžinti su kaupu dėl vietinių jam kuriamo išskirtinio, išaukštinto, vos ne sudievinto statuso. Tai, man regis, galioja ir Irane, tik gal išskyrus dievinimą. Būtų galima tokį dėmesingumą palaikyti svetingumu, šiluma, kurios jie nevengia rodyti ir vieni kitiems, jei ne faktas, kad Irane gyvenantys pakistaniečiai, sirai, kinai ir ypač afganistaniečiai tokia patirtimi greičiausiai nepasidalintų.

Bet tokia tik viena išskirtinio dėmesio vakarietiškai figūrai pusė. Nors Iranas netikėtai ir paradoksaliai suteikė laisvę pabėgti nuo įprastos kasdienybės, mūsiškų bendravimo bei kitų taisyklių ir pabandyti išmokti ko nors nauja, bet tik tol, kol nejutau paslėptų lūkesčių atitikti tą iranietiškai įsivaizduojamą vakarietį, t. y. pateisinti man suteiktą, ne savo noru prisiimtą statusą. O vakarietis – tai ne tik laisvas, linksmas, atsipalaidavęs, rūpesčių neslegiamas žmogus, bet ir gelbėtojas, tarsi iraniečių bilietas į tą laisvą materialaus gėrio pasaulį. Vis dėlto „nemokėdama“ būti nei iraniete, nei tikra vakariete bandžiau pateisinti lūkesčius bent imituodama vakarietiškas manieras, kurias mačiau tuose pačiuose Holivudo filmuose, kuriuos greičiausiai matė ir jie. Daugeliu atvejų man nepavyko ar – dar blogiau – idealizuotas iliuzijas sugriaudavau.

 

Įvaizdžiai, kolonializmas, stereotipai

Kolonializmo, postkolonializmo ir dabar jau neokolonializmo teoretikai panašias temas jau yra gerai išnagrinėję. Kaip kurdami ir įvairiausiomis formomis įtvirtindami atsilikusių Rytų įvaizdį vakarietiškos minties formuotojai grindė savo pasaulinį pranašumą, kaip tie įvaizdžiai buvo ir tebėra internalizuojami vietinių iš tų šalių, kurias tiesiogiai ir netiesiogiai galima pavadinti kolonijomis. Buvo nauja tai, kad tie įvaizdžiai, veidrodiniu principu sugrįžę mums patiems, atrodo tikrai dirbtini, pernelyg apibendrinti, nutolę nuo realybės. Mano, kaip lietuvės, atveju dar gali veikti „nevisiško“ vakariečio kompleksai, kuriuos ėmiau labiau pastebėti būtent atsidūrusi Irane. Tačiau net ir patiems tikriausiems vakariečiams iraniečių rodomas išskirtinis dėmesys ne visada turėtų būtų patogus. Panašūs dviprasmiški jausmai apima ir iraniečius, kai šie susiduria su dar intensyviau formuojama nuomone apie juos Vakaruose.

 

Autorės nuotrauka.

 

Ilgai iraniečiai vienaip ar kitaip susidurdavo su tradiciniais orientalistiniais stereotipais. Po Islamo revoliucijos jie paprastai buvo pateikiami kaip barzdoti, galvas turbanais pridengę dvasininkai antivakarietiškai nusiteikusios, gal net teroristinių nuotaikų minios fone. Pastaruoju metu Vakarų žiniasklaida atranda kitą Irano pusę, kurią skiria nuo valdžios elito, net skatina ją ir giria. Tai pasiturinčiųjų kvartaluose, šiaurės Teherane, gyvuojančios jaunimo urbanistinės subkultūros: riedlentininkai, parkūrininkai, metalistai, reperiai ir kitos. Atrodytų, empatiškai juos vaizduojant imama tolti nuo senųjų stereotipų, randama bendrų interesų. Kita vertus, šios subkultūros pristatomos kaip būtent vakarietiškas priešnuodis islamo respublikai. Pačių subkultūrų atstovų pasisakymai, jog mažai domisi politika ir tiesiog ieško saviraiškos būdų, nustumiami į antrą planą.

Dažnai norint patraukliau pristatyti Iraną dėmesys kreipiamas į žmones, kurie, nepaisydami suvaržymų, tarsi propaguoja vakarietišką gyvenimo būdą – madingai rengiasi, vaikšto į pasimatymus, dalyvauja vakarėliuose, kuriuose vartojamas alkoholis, narkotikai ir t. t. Daro visa tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesutampa su islamo respublikos įvaizdžiu. Slydimas kitų gyvenimų paviršiais nepretenduoja tapti gilia analize, tačiau tokių detalių, kitaip tariant, jaunimo kultūros klišių, užtenka įvardyti progreso, modernaus seksualinio išsilaisvinimo, politinio pasipriešinimo ir demokratinių galimybių ženklus Irano aplinkoje. Šalies modernumas matuojamas būtent tokiomis istorijomis, ir kuo jų daugiau, tuo labiau Iranas darosi suprantamesnis, savesnis, perskaitomesnis. Tai laikoma tikrąja jo pažanga, kurios šaltiniu vėl egocentriškai tampa Vakarai.

Neretai tokius palyginamuosius žurnalistinius tyrimus atlieka iraniečių diasporos atstovai, kurių nuomonė priimama kaip autoritetingesnė, nors ir jie yra veikiami tų pačių Vakaruose gimusių kultūrinių stereotipų. Tai matyti net knygų pavadinimuose, tokiuose kaip „Džihadas lūpdažiu: vaikystės prisiminimai augant iraniete Amerikoje ir amerikiete Irane“ („Lipstick Jihad: a Memoir of Growing Up Iranian in America and American in Iran“) (Azadeh Moaveni), „Melo miestas: meilė, seksas, mirtis ir tiesos paieškos Teherane“ („City of Lies: Love, Sex, Death and the Search for Truth in Tehran“) (Ramita Navai), „Perskaityti „Lolitą“ Teherane“ („Reading Lolita in Tehran“) (Azar Nafisi), kuriuose nuo pat pradžių koduojama tam tikra dviejų kultūrinių klodų priešprieša. Tiesa, dalis knygose pateikiamų pasakojimų skirti parodyti, kaip asmeniniame gyvenime iraniečiai dažnai pamina islamiškas normas ir tarsi peržengia skirtingų kultūrų ribas. Tai pačių veikėjų ar autorių vėlgi įvardijama kaip maištas. Maištas, paminantis išorinę gyvenimo sferą, kontroliuojamą islamo respublikos, energiją įgaunantis iš vakarietiškų vertybių. Jos pateikiamos kaip paveikesnės, tikresnės, artimesnės patiems iraniečiams. Įdomu, kad kartais net ir tos vakarietiškam suvokimui artimos asmeninio gyvenimo istorijos, sudurstytos iš miesto legendų, nuogirdų, kelių skirtingų veikėjų patirčių, suegzotinamos taip, kad kritikai šiuos pasakojimus vertina kaip vertus Holivudo filmo scenarijų, kuriuose susimaišoma realybė, fikcija bei fantazijos. Tokia ir yra visų iki šiol parašytų orientalistinių pasakojimų esmė, kuriais piešiamos autentiškos ir egzotiškos erdvės, charakteriai, kartu tikintis, kad jie atitiks vakarietiško modernumo pažangos standartus arba bus vertinami pagal juos.

 

Naujas žiūros taškas?

Samo Fayyazo ir Roozbeho Shirazi’o straipsnyje „Geras iranietis, blogas iranietis: Irano ir iraniečių vaizdavimas leidiniuose „Time“ ir „Newsweek“  (1998–2009)“ („Good Iranian, Bad Iranian: Representations of Iran and Iranians in Time and News­week (1998–2009)“ parodoma, kad naujasis pažangaus Irano jaunimo priešpriešinamo politiniam elitui diskursas, nors ir suteikia erdvės teigiamai kalbėti apie Iraną neteisinant režimo, iš tiesų nepaneigia orientalistinių stereotipų apie fundamentaliai antimodernius, negebančius siekti politinės, kultūrinės ir ekonominės pažangos be Vakarų įsikišimo rytiečius. Jis tik pasiūlo naują žiūros tašką, naują įsivaizdavimą, kad taip vadinamas civilizacijų konfliktas dabar vyksta pačių kolonijų viduje, kai pačios visuomenės savo sprendimu siekia išsilaisvinti iš antivakarietiškai nusiteikusios valdžios jungo. Nors Vakarai šiuo atveju užima veikiau stebėtojo vaidmenį, vis dėlto savo pozicijos, kaip tokių judėjimų įkvėpimo šaltinio, nepraranda. Būtent šia pozicija gali būti grindžiama militaristinė retorika arba pateisinami intervenciniai veiksmai naudojantis pretekstu gelbėti visuomenes iš jas įkaitais laikančių ekstremistų ir tradicionalistų. Šis naujas žiūros taškas tokiai intervencijai suteikia visuomenių leidimą.

Per šiuos tik iš pirmo žvilgsnio nekenksmingus Rytų ir Vakarų atskirtimi grįstus mąstymo modelius nebematyti, kad siekis įsisąmoninti ir įgyvendinti individo teises ir laisves nėra tas pats kaip tapti vakarietiškam. Nematyti, kad individo teisės ir laisvės nėra išskirtinai vakarietiškos civilizacijos kūrinys, savo nuožiūra, kartais net naudojant agresiją, perduodamas kitiems. Kita vertus, įtikėjus gelbėjimo misija nenorima matyti, kaip teigia minėti autoriai, kad islamo respublikos režimas, nors savo ideologiją ištransliuoja nemokšiškai ir neadekvačiai, vis dėlto ieško racionalių ir pragmatiškų strategijų įgyvendinti nacionalinius interesus. Todėl vakariečių idealizuojamas Teherano jaunimo gyvenimo būdas, kol neskatina aktyvesnio politinio įsitraukimo formų, pačios islamo respublikos sistemos nėra atmetamas, o priimamas kaip tam tikras vartotojiškumas, padedantis išlaikyti status quo ir malšinti maištingas nuotaikas visuomenėje. Juo labiau kad net ir maištingas nuotaikas įprasta pateikti ne kaip pačios sistemos kritiką, o kaip tuo metu valdančio parlamento ar prezidento kritiką.

Tokie mąstymo modeliai labai supaprastina Irano visuomenės kompleksiškumą. Žinoma, viso jo aprėpti ir neįmanoma. Tiesa ta, kad iranų yra daug ir įvairių. Kiekvienas iranietis pasakoja savo istoriją, ir kiekvienas čia apsilankęs pasakoja savo. Kartais tos istorijos į vieną vaizdą negula, kad ir kaip būtume įpratę jį susikonstruoti. Galime kalbėti apie fragmentus, tačiau tik iki tol, kol jų neįstatome į schemas, keliančias susipriešinimą, konfliktus ir lemiančias nelygiavertes pozicijas. Jei sugrįžtume prie iraniečių stereotipų apie mus pačius, galiu pasakyti, kad gyvenant Irane ne kartą teko išgirsti, kad rytų europiečių kultūra nuo iraniečių ne taip ir skiriasi. Daug pasakanti išvada. Kokios trapios ar paslankios gali būti mūsų visų brėžiamos ribos. Esu labai dėkinga, kad šitam kely sutikti žmonės pro mano dažną netaktą, nenuovokumą, nejautrumą ir naivumą vis tiek įžvelgė kažką bendra.