Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai ir Irano Vakarai (II)

Ką atskleidė studijos Teherano universitete

Pro žalius metalinių tvorų virbus matyti gelsvos sienos. Jei ne garsieji išraiškingos formos – tarsi skrydžiui pasiruošusio paukščio sparnai – pagrindiniai vartai į Teherano universiteto miestelį, nė neįtartum čia jį esant. Prie pat Enqelab-e eslami (Islamo revoliucijos, buvusios Šacho Rezos) gatvės – ją iš abiejų pusių įrėmina vos ne vienas ant kito suvirtę tokios pat pilkšvo smėlio spalvos pastatai – įsikūrę mažai besiskiriantys knygynėliai ir jaukios kavinukės. Gatvė sklidina skubančiųjų, spūstyse įstrigusiųjų įtampos ir nebeišsisklaidančių eismo dūmų. Viskas susilieja į vieną gaudžiantį debesį, kuriame lengva prarasti orientaciją. Bet skrendančios vartų arkos rodo, kad atsidūriau ten, kur reikia.

Prieš beveik 100 metų, kai Irano aukštuomenė kartu su prancūzų architektais nusprendė šioje vietoje pastatyti pirmąjį universitetą, čia dar augo sodai. Buvo pats Teherano pakraštys. Miestas per šimtmetį išsiplėtė taip, kad universitetas atsidūrė pačioje jo šerdyje. Tai gan simboliška. Ieškodama jau netrukus savu virsiančio fakulteto žengiu pro kur ne kur išsimėčiusius rožynus, aukštus kiparisus, senas magnolijas ir kitus nepažįstamus buvusio sodo pėdsakus. Literatūros ir humanitarinių mokslų fakultetas iš išorės jaukesnis nei iš vidaus. Viduje pastatas prisigėręs prieblandos ir freskos, vaizduojančios „Šahnamė“ epo scenas, skęsta fojė sienų tamsoje. Kadaise buvęs modernus pastatas dabar dvelkia praėjusiu amžiumi. Lipu į ketvirtąjį aukštą, tada – ilgu koridoriumi iki pat paskutinio kabineto. Iš skubėjimo ir jaudulio muša širdis.

Tarpduryje susiduriu su Persų kalbos ir literatūros studijų katedros vadovu. Jam ir turėjau pateikti savo dokumentus dėl priėmimo. Nesismulkino, iš karto klausė, kokia mano būsimos disertacijos tema. Atrodė dar tik vakar persų kalbos pamokose asmenavome veiksmažodžius, o dabar... Kol nesėkmingai bandžiau artikuliuoti labai sunkiai persiškai besidėliojančias mintis, direktorius zujo iš vieno kabineto į kitą, sveikinosi su kolegomis, pasirašinėjo popierius, dalijo nurodymus administracijai. Tik retkarčiais užmesdamas akį į mane, vos spėjančią iš paskos, juokdamasis, išsisukinėdamas nuo tiesaus atsakymo, versdamas ilgai laukti ramstant sienas. Būtent tada atsivėrė akys, kaip gali stigti šiai avantiūrai persų kalbos žinių ir kaip buvau pripratusi prie visad palankaus iraniečių dėmesio. Visgi magėjo pabandyti.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai ir Irano Vakarai (II)

 

Dauguma iraniečių norėtų studijuoti, jei ne užsienyje, tai bent jau seniausiame ir prestižiškiausiame Teherano universitete. Dėl didelės konkurencijos šis noras išsipildo tik geriausiems. Tačiau studentų iš užsienio čia pasitaiko tikrai skirtingo lygio, todėl dažniausiai su iraniečiais kolegomis nespėja. Nežinau visų užsieniečių priėmimo subtilybių, bet, spėju, priimant vadovaujamasi savomis strategijomis bei sutartimis ir tai daro Švietimo ministerija, o pats universitetas tiesiog vykdo. Tikriausiai orientuojamasi ir į pajamas. Todėl susidaro labai didelis atotrūkis tarp vietinių, savo šalies literatūrą gimtąja kalba studijuojančiųjų, ir studentų, atvykstančių iš užsienio, kur nėra stiprios persų literatūros studijų tradicijos. Kodėl taip yra pirmiausia reikėtų susimąstyti patiems iraniečių švietimo politikos formuotojams. Užtat tokiems kaip aš, neįgijusiems didelio išankstinio pasirengimo, pralaidi sistema padovanojo galimybę studijuoti persų literatūrą pačiame Irane.

Nebuvo labai lengva. Kai dėstytojai neaiškią eilėraščio vietą aiškindavo eilutėmis iš kito eilėraščio, o paskui lyg užburti jų grožio imdavo iš atminties deklamuoti visą ilgiausią poemą, tada dar vieną ir dar kitą. Šioji sukeldavo kažin kokius prisiminimus iš asmeninio gyvenimo, ir jais taip pat pasidalydavo. Tokių improvizacijų telefoninius įrašus fakulteto pusrūsio bufetuose ar visada sausakimšose bibliotekose perklausydavau ne po vieną kartą. Kartais apimdavo neviltis, kad šio pasaulio niekada nesuprasiu, o kai atrodydavo, kad imu geriau gaudytis, dėstytojai ir vėl nuleisdavo ant žemės. Egzaminus perlaikydavau ne po vieną kartą, lankydavau papildomas paskaitas, atmintinai mokiausi eilėraščius, nes bet kada susitikus fakulteto koridoriuose galėjo paprašyti padeklamuoti ką nors nauja išmokta.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai ir Irano Vakarai (II)
Autorės nuotraukos

 

Labiausiai nepatikdavo primygtiniai siūlymai lankyti arabų kalbos paskaitas. Visiškai jos nemokėjau, bet klasikinė persų literatūra kupina arabiškų frazių, nuorodų į Koraną ir kitus religinius tekstus. Kitose paskaitose tų nuorodų net nesikonspektuodavau, jas praleisdavau kaip sau neaktualias. Juk teksto grožis bei prasmė be jų nenukenčia. Kaip vėliau supratau, daug kas Vakaruose mano taip pat. Amerikoje perkamiausio poeto Rumi vertimuose iš persų kalbos religinės citatos dažnai perfrazuojamos taip, kad netektų religinio krūvio, ar tiesiog praleidžiamos. Pats poetas irgi pristatomas kaip mistikas, neminint, kad buvo musulmonas ir garsus islamo mokslininkas. Užtat jo eilių fragmentų, paverstų motyvuojančiais aforizmais, pilnas internetas. Poeto tekstų vertimais savo kūryboje naudojasi „Coldplay“ bei kitos žvaigždės. Juos sau perinterpretuoja ir Naujojo amžiaus judėjimas. Kartais mokslininkai tokią praktiką vadina dvasiniu kolonializmu ar kultūrine apropriacija. Apie tai daugiau 2017 m. Rozinos Ali knygoje „Islamo trynimas iš Rumi poezijos“ („The Erasure of Islam from the Poetry of Rumi“).

Suprantu, dėstytojai, akcentuodami arabų kalbos ir religinių žinių reikalingumą, norėjo parodyti platesnį persų poezijos kontekstą. Ir kodėl kartais studentus iš musulmoniškų kraštų vertino kaip labiau pajėgius perskaityti klasikinę persų literatūrą. Anuomet tai laikiau diskriminacija savo atžvilgiu. Apskritai studijuodama iš nuogirdų, įvairių replikų jusdavau (gal įsivaizduojamą) įtampą. Iš iraniečių studentų – dėl nelygių galimybių patenkant į universitetą ir akį rėžiančio žinių neatitikimo. Iš dėstytojų – dėl to, kad kartais prašalaičiai iš užsienio pernelyg lengvai įgalinami analizuoti iraniečių kultūrinės tapatybės šventovę, visų menų karūną – poeziją, ir daryti ne visada realybę atitinkančias išvadas. Todėl kiek įmanoma stengdavosi nukreipti, jų manymu, tinkamesne linkme...

Paprastai tarptautiniams studentams siūloma atlikti lyginamąsias savo šalies ir Irano šiuolaikinių romanų ar poezijos analizes ir panašiai. Buvau nusiteikusi, kad ir man reikės imtis kažko tokio, tačiau darbo vadovas netikėtai pasiūlė antram gyvenimui prikelti vieną XV a. Indijoje sudarytą persų kalbos žodyną. Tam reikėjo ištaisyti rankraščių perrašinėtojų padarytas klaidas, paruošti paaiškinimus, aprašyti kontekstą. Trumpai tariant, parengti moksliškai redaguotą žodyno variantą. Tai tekstologijos praktika, kuri sudaro didelę dalį persų literatūros akademinių tyrimų lauko. Labai džiaugiausi, nes, atrodė, galėsiu prisiliesti prie tikrai egzistuojančio tyrimų objekto – dailyraščiu prirašytų senoviško popieriaus lapų su pasakiškomis iliustracijomis – ir rasti ką nors svarbaus. Dauguma romantiškų lūkesčių neišsipildė, bet, besidomėdama žodynų rašymo istorija, sužinojau, kad vakariečiai orientalistai neretai vietinių mokslininkų įžvalgas tiesiog pasisavindavo. Jas išspausdinę savo vardu ir savo kalbomis išgarsėdavo kaip naujų mokslo erdvių užkariautojai ar pradininkai.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai ir Irano Vakarai (II)
Vienas seniausių Rumi „Masnavi“ rankraščių, kuris saugomas Astan Quds Razavi bibliotekoje, Irane.

 

Pavyzdžiui, vienas Indijoje gausiai kompiliuotų persų kalbos žodynų autorių Sirajas ad-Din Ali Khanas Arzu, sudarydamas savąjį pastebėjo, kad kai kurie persiški žodžiai labai panašūs į sanskrito žodžius, tad pradėjo kalbėti apie šių dviejų kalbų giminystę. Vos po kelerių metų seras Williamas Jonesas, neminėdamas Arzu, nors yra tekstinių įrodymų, kad su jo darbais buvo susipažinęs, taip pat tai paskelbė ir iki šiol laikomas vienu iš lyginamosios lingvistikos pradininkų. O Arzu su savo darbais liko pamirštas. Tai ne vienintelis tokios praktikos pavyzdys. Daugiau šia tema rašė Mohamadas Tavakoli-Targhi 2001 m. knygoje „Perkuriant Iraną: orientalizmas, oksidentalizmas ir istoriografija“ („Refashioning Iran: Orientalism, Occidentalism and Historiography“). Galbūt dar ir dėl to Irane kartais nepatikliai žiūrima į užsieniečius studentus ar mokslininkus, nes, akivaizdu, be vietinių pagalbos jie išsiversti negali. Ir kartais ne visada aišku, kur toji pagalba baigiasi ir jau prasideda bendrų žinių bei gabumų sinergija.

Kyla klausimas, kiek mokslo rezultatai gali būti laikomi tik vieno žmogaus asmeniniu pasiekimu. Mes, deja, taip įpratę sukonstruoti iškilų herojų ir visus nuopelnus priskirti jam. Nors už jo dažnai – bent kelių žmonių bendros pastangos, kartais dingstančios universitetų koridorių šešėliuose. Vieni nuo kitų esame priklausomi tiek moksle, tiek ir visur kitur, gyvenime. Kaip praėjusiais amžiais, taip ir dabar.

Draugai