Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai ir Irano Vakarai (III)

 

Poezija Irano kasdienybėje

Lipu Teheraną supančių kalnų keliuku. Virš galvos girdžiu, kaip kažkas deklamuoja apie sniege dingusias ašaras. Dangaus mėlynėje boluoja viršukalnės. Prasilenkiu su dviem vyriškiais. Pasisveikina ir nueidami antrina vienas kitam naujomis eilutėmis. Kalnai, dangus tikrai įkvepia. Deja, mano smegenų vingiuose poezija neįsirėžusi, tad tyliai nuryju keistą ir džiugų graudulį. Bet ir nebestebina, kai iraniečiai kartais kasdienius dalykus pakomentuoja eilėraščiais. Kai kurių atmintyje nusėdusios persų poetų įtaigiausios eilutės. Pasitaikius momentui, pažeria jų kaip brangakmenių, nuskaidrinančių nerimo persmelktą kasdienybę. Šimtmečių senumo, bet iraniečių vis dar kartojamose Hafezo eilutėse užrašyta, kad sunkias dienas reikia švęsti, nes tik taip būties alchemija elgetas paverčia karaliais. Būties alchemija tikrai reiškiasi ir per poeziją.

Man visada atrodė, kad Irano visuomenė labai rafinuota, jai pačiai to nejaučiant, išlaikiusi kai kuriuos rūmų kultūros bruožus. Poezijos šlovės atspindžiai vis dar blyksteli skirtinguose iraniečių gyvenimuose. Teherano gatvėse daug kur pamatysi vaikus (didžiulį niekaip neišsprendžiamą visuomenės skaudulį), ką nors įkyriai pardavinėjančius. Dažnai jų rankose ir pluoštas plonyčių, blankių spalvų popierėlių su atspausdintais Hafezo eilėraščiais ir paaiškinimais, ką šis numatė dabar jį skaitančiajam. Tokie perskaityti ir mesti burtai kaip neišsipildę horoskopai nukloja vandens kanalus, metro perėjas, parko suoliukus. Sudūla jie ir nuolat skubančių praeivių kišenėse kaip sąžinės priekaištas, kaip jau pasenęs priminimas. Tačiau senoji poezija, kaupiama aukštuomenės galvose, tampa jų erudicijos ženklu. Valdantieji siekia jos kaip spindinčios auros. Kartais bando diktuoti, kokia poezija turėtų būti dabar. Kartais jos padedami bando užmegzti ryšį su „savo“ žmonėmis.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai  ir Irano Vakarai (III)
Vaikai, pardavinėjantys Hafezo burtus. Nuotrauka iš www.yjc.ir

 

Aukščiausias islamo respublikos autoritetas imamas Chomeini buvo poetas mėgėjas. Žinoma, tai paaiškėjo tik po jo mirties. Vėliau susibūrę keli gabūs Islamo revoliucijos laikotarpio poetai iš jo likusių raštų išrinko ir sudarė poezijos rinktinę – imamo divaną. Eilės kokybe labai netolygios. Geriausi eilėraščiai tokie, kad kartais suabejojama, ar žmogus, skyręs didžiąją dalį savo laiko kitiems dalykams, tik­rai galėjo juos parašyti. Apskritai Chomeini’ui priskiriama per 60 įvairios tematikos veikalų. Taip jam pritaikomas tradicinis hakim – išminčiaus – archetipas. Islamo respublikos ideologijos formuotojai, ieškoję ir iranietiškos tapatybės elementų, poezijos apeiti negalėjo. Atmesdami valdant Pahlavi dinastijai skatintą, kaip tada manyta, pažangesnę, „vakarietiškesnę“ poezijos formą – baltąsias eiles, šie grįžo prie nuvertintos griežto metro, bet išskirtinai persiškos gazelės. Gazelės atgimimą atspindėjo ir imamo divanas.

Literatūros kritikai, tarp jų ir rytietiško dvasingumo ieškoję vakariečiai, gazelę lygindami su kita panegirinio ar edukacinio pobūdžio literatūra išskiria kaip formą, kuria būdavo išreiškiamos asmeniškesnės emocijos. Anot jų, dalis gazelių yra užšifruoti sufistiniai tekstai, kuriuose fiziniam grožiui, vynui, meilei ir t. t. priskiriamos mistinės reikšmės. Jose dažnai kritikuojamas valdančiųjų sluoksnių, tarp jų ir dvasininkų, veidmainiškumas, atmetamos jų dogmos. Ironiška, bet dabar į šį apibrėžimą galima taikyti ir Chomeini’o eilėms. Vienoje garsiausių jo gazelių, nuolat besisukančioje Irano žiniasklaidoje, kalbama apie mylimosios grožį, dėl kurio eilėraščio subjektas nebepakenčia mečečių ir religinių mokyklų, nusimeta veidmainio asketo drabužius, praveria smuklės duris ir taip įgyja tikrąjį pažinimą. Tai visiškai stereotipiniai, bent jau 700 m. senumo vaizdiniai. Vis dėlto jie pasitarnauja atskleidžiant ar kuriant mistiškąją Chomeinio asmenybės pusę. Kartu per Chomeinį išlaikoma ir senosios persų poezijos tradicijos tąsa. Ji net kuriam laikui tapo besiformuojančiai valdymo sistemai palankia, saugia erdve, kur vyrauja griežta forma, dažnai su savimi atsinešanti nuspėjamą, per amžius nusistovėjusį turinį. Prasidėjus Irano ir Irako karui, kai reikėjo ritmiškai, įkvepiančiai ir aiškiai perduodamos žinios, ji dar labiau suklestėjo.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai  ir Irano Vakarai (III)
Persiška miniatiūra, vaizduojanti karališkąjį pasibuvimą su muzika, šokiais ir turbūt poezija. Iš McGillio bibliotekos archyvo

 

Dabar ši poezijos erdvė apčiuopiama – kartą per metus, Ramadano mėnesį, vyksta poezijos skaitymai kuklioje dabartinio šalies vado Ali Chamenėjaus rezidencijoje, kuri yra skurdesnėje, pietinėje, Teherano dalyje. Sakoma, tai vienas retų atvejų, kai lyderis nuotraukose užfiksuojamas besišypsantis. Chamenėjus nuo jaunystės mėgo poeziją, nuolat lankėsi poetų susibūrimuose, bandė ir pats rašyti, bet pripažinimo nesulaukė. Vos apie 20 jo parašytų gazelių dabar sklando tik internete. Vieni interpretuoja, kad savo rengiamais poezijos skaitymais Chamenėjus bando kompensuoti seną neišsipildžiusios svajonės tapti poetu traumą, o galbūt taip prisiima minėtą išminčiaus ir geros poezijos standartų žinovo statusą. Kad ir kaip būtų, šis renginys sulaukia daug smalsuolių, norinčių iš arčiau pamatyti Chamenėjų, dėmesio. Kasmet vyksta sudėtingi dalyvių atrankos procesai ir tik keletui iš jų nusišypso laimė savo eiles perskaityti jo akivaizdoje. Stengiamasi, kad šis renginys neprimintų senų poe­zijos skaitymo rūmuose tradicijų. Chamenėjus iškart pertraukia tuos, kurie bando skaityti ką nors panašaus į panegirikas. Viešai poetai jokių privilegijų neįgauna ir atlygio už perskaitytus eilėraščius nėra. Bet vien tai, jog į tokias detales atkreipiamas dėmesys, rodo, kad paralelių su rūmų tradicijomis būtų galima rasti.

Apie Irano rūmų poetinę kultūrą sakoma: ji buvo vienas lemiamų faktorių, kuriančių literatūrinę aplinką, kurioje buvo parašyti aukščiausio lygio kūriniai. Islamo respublika, grįžusi prie vieno iš rūmų kultūros atributo – gazelės, ją vėl sustiprinusi ir įsitvirtinusi pati, pastaruoju metu ėmė atlaidžiau, laisviau žiūrėti ir į kitokias formas, taip pat ir į baltąsias eiles ar postmodernius ieškojimus. Suprantama, kad reikia ne tik išsaugoti poezijos tradicijas, bet ir skatinti tolesnį jos tobulėjimą, įvairovę. Svarbesniuose šalies literatūriniuose konkursuose, tokiuose kaip „Fadžr“, ieškoma talentų. Nesiorientuojama, kad jų poezija būtinai atitiktų propagandos turinį. Tam egzistuoja atskiri religinėms figūroms, karo aukoms paminėti, hidžabo naudai, vietinės produkcijos vartojimui skatinti ir pan. skirti konkursai. Įkurta nemažai įvairių asociacijų, centrų, kur stengiamasi sutelkti ir skatinti poeziją rašančius vaikus ir jaunuolius. Ten organizuojami poezijos aptarimai tarp jaunesniųjų ir jau pripažintų poetų per karantiną tapo virtualūs ir prieinami plačiajai vi­suomenei. Veikia ir nemokamos platformos, kur galima įkelti savo eilėraščius ir sulaukti profesionalių kritikų įvertinimo raštu. Įdomu, kad vienoje tokių, įkurtoje Kultūros ministerijos, publikuojami net tekstai, kurie kritikuoja valdžią. Tik autorių tikrieji vardai pakeisti slapyvardžiais. Baiminamasi juos pagarsinti, net jei ir būtų to verti.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai  ir Irano Vakarai (III)
Vaikai, pardavinėjantys Hafezo burtus. Nuotrauka iš shahraranews.ir

 

Poezijos sureikšminimas turi ir tamsesniąją pusę. Poetų, sulaukusių didesnio visuomenės susidomėjimo, bet atvirai priešiškų islamo respublikos sistemai, neva grėsmingi kūrybiniai impulsai tardymais ir grasinimais užgniaužiami. Daugelis jų uždaryti kalėjimuose, priversti emigruoti. Turbūt nemažai gerų rašytojų islamo respublikos istorijoje bus tiesiog prarasta. Kita vertus, politinė poezija su skambiais šūkiais, net jei parašyta opozicijos, retai bus sėkminga ir ilgalaikė. Irane egzistuoja tarsi atskiras kultūrinis burbulas šiuolaikinių poetų, kurie nei viešai palaiko oficialią valdžią, nei atvirai su ja konfrontuoja. Nepaisant to, jų kūryba atliepia skaitytojų lūkesčius, įgyja visuomenės pasitikėjimą. Vienas tokių – Shafiei Kadkani, literatūros kritikas, mokslininkas, vertėjas, poetas, turintis ir islamo dvasininko išsilavinimą, stažavęsis Amerikoje. Aplink Sh. Kadkani besisukantis jo ugdytų literatūros mokslininkų, rašytojų ratas nesigviešia politinės įtakos, bet pamažu kelia literatūros ir mokslo standartus.

Kalbant apie Iraną, poezija vis įpainiojama į politinį kontekstą, kuriame valdžios proteguojama nevertinga kūryba atskiriama nuo tarsi pogrindyje atsidūrusių tikrųjų rašytojų. Šią nuolat pabrėžiamą perskyrą girdžiu ir iš vietinių. Iš esmės, perskyra galioja diskutuojant apie bet ką. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ji nėra tas visraktis, kuris paaiškintų iš daugybės dedamųjų susipynusią realybę. Islamo respublika nėra izoliuotas homogeniškas darinys, besilaikantis nekintančios, nuolatos vienodai interpretuojamos ir taikomos cenzūravimo strategijos. Čia vieni rašytojai turi daugiau laisvės, kiti kontroliuojami labiau. Tokį skirtumą gali lemti skirtingi estetiniai polinkiai, gal ir asmeninės priežastys, gal net ir iš pačios visuomenės, o ne tik valdžios struktūrų kylantys tabu. Egzistuojant tokiai, primestai valdymo formai kaip islamo respublika, linkstama nusimesti atsakomybę, visas problemas nurašyti val­džios neadekvatumui.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai  ir Irano Vakarai (III)
Shafiei Kadkani eilėraštis ant Leideno miesto sienų

 

Klasikinė poezija, užgožianti šiuolaikinę kūrybą, Irane iškeliama visų, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Hafezas ir Saadi yra vieni pirmųjų dalykų, iraniečiams ateinančių į galvą, dėl kurių jie didžiuojasi savo šalimi. Jie tiki, kad persų kalba parašoma daug geresnė poezija nei kitomis kalbomis. Irano miestuose ant sienų gali pamatyti ne tik grafičių, bet ir išpurkštų poezijos eilučių. Jų, virtusių patarlėmis, išgirsi ir kasdienėje kalboje. Klasikinės poezijos gausu muzikoje. Hafezo divanas pakuojamas į vieną rinkinį kartu su Koranu. Čia madinga lankyti Šahnamė skaitymo kursus, o ieškantys dvasingumo skaito Rumį, sulaukusį dar didesnio populiarumo po to, kai plačiai išgarsėjo Vakaruose. Visa tai tarsi sakytų, jog klasikinė poezija Irano kasdienybėje vis dar gyva. Tačiau knygynai, pilni kaligrafiškai išrašytų, miniatiūromis papuoštų, ant brangaus popieriaus atspausdintų divanų, tampančių veikiau prabangiomis dekoro detalėmis nei pa­skai­to­mo­mis knygomis, užversti niekučiais, skaromis, suvenyrais su atspausdintomis poezijos klasikų eilutėmis, perša ir kitokių minčių.

Klasikinę poeziją be išankstinio susipažinimo su to meto, kai ji buvo parašyta, kalba, be pakankamų religinių, istorinių žinių, gali būti sunku įsivaizduoti kaip laisvalaikio skaitinį. Įgavusi ir komercinį atspalvį, ji vis labiau subanalinama, nuvalkiojama, tampa sustabarėjusia ir nebeveiksnia tapatybės fikcija. Šiuolaikinė poezija, paskatinta tos pačios klasikinės poezijos aukštinimo tradicijos, rašoma gausiai ir tarsi galėtų sugyvinti per poeziją kuriamą iraniečių identitetą. Bėda ta, kad ji didesnio visuomenės dėmesio nesulaukia. Leidėjai skundžiasi mažais pardavimais ir net tuo, kad per mažai skiriama dėmesio sukontroliuoti nebevaldomam poezijos knygų spausdinimui, kai bet kas užsinorėjęs asmeninėmis lėšomis gali išleisti savąją. Tokioje gausoje kokybišką poeziją atsekti sunku. Ji tinkamai nereklamuojama, o ir skaitytojas nebėra ugdomas ją suprasti. Be skaitytojo tikroji poezija, gydanti ir auginanti tiek kūrėją, tiek jo auditoriją, nebeveikia. Skaitytoją surasti – tai dar vienas galvosūkis alchemikams.

 

Daina Bušeckaitė. Mūsų iranai  ir Irano Vakarai (III)
Shafiei Kadkani eilėraštis ant Leideno miesto sienų. Nuotrauka iš autorės archyvo