Dovilė Daveluy. Paryžietiškas dienoraštis (5)

Vasarotojai Luvro šešėlyje

Autorės nuotrauka

Beprasidedąs ruduo sugrąžina gyvenimą Paryžiuje į įprastines vėžes. Vasarą Paryžiaus tempas sulėtėja, miestas suskamba neprancūziškomis šnekomis ir švyti pary­žiečiams nebūdingomis šypsenomis. Sostinės gyventojams išsivažinėjus atos­togauti į užmiesčio kurortus, prie ežerų, jūrų ar į kalnus, mieste lieka šurmuliuoti turistų minios, ilgomis eilėmis kasdien nusidriekiančios Eifelio bokšto papėdėje, šturmuojančios blizgančias Eliziejaus laukų parduotuves ir fotoaparato blykstėmis be perstojo stulbinančios amžiams sustingusią Moną Lizą. Bet ir užkietėjusiems paryžiečiams, nepasprukusiems į provincijos platumas, vasarą sostinėje yra ką veikti. Nuo užteršto ir neretai dusinančiai karšto didmiesčio oro gelbsti ir gaivina vasariškų renginių įvairovė. Nesmagu pripažinti, bet šią vasarą daugelį paryžietiškų pramogų pražiopsojau, tad šįkart papasakosiu tik apie vieną, pačią vasariškiausią paryžietišką tradiciją, kurios šiukštu nevalia praleisti, jei kada vidurvasarį atsidursite Prancūzijos sostinėje.

Vasariško poilsio neįsivaizduojate be paplūdimio? Paryžiečiai taip pat ne. Šią vasarą jau tryliktą kartą liepą ir rugpjūtį Senos krantines ir savivaldybės aikštę buvo okupavęs „Pary­žiaus pliažas". Automobilius pakeitė smėlis, mėlyni skėčiai ir paplūdimio kėdės, palmės ir baseinai; kostiumus ir aukštakulnius – šortai, bikiniai ir paplūdimio šlepetės. Ant penkių tonų smėlio paryžiečiai ir turistai deginosi, šnekučiavosi, skaitė, statė smėlio pilis ir mojavo Sena kursuojantiems turistų perpildytiems laivams. Kad neužsimirštumėte, jog vartaliojatės ne Palangoje, o Paryžiuje, horizonte visuomet boluoja Eifelio bokštas, o šiemet pliažą puošė ir jo replika. Ši trylikos metrų aukščio Eifelio bokšto versija iš 324 raudonų metalinių kėdžių sukonstruota 125-osioms tikrojo bokšto pastatymo metinėms paminėti.

Kita šiemetė pliažo naujiena –­ Luv­ro galerija, kurią puošė prancūzų dailininkų, tokių kaip Jeano Antoine'o Watteau, Jeano Auguste'o Dominique'o Ingreso, Jeano Honoré Fragonard'o, François Boucher ir kt., paveikslų apie maudynes reprodukcijos. Čia puikavosi Venera, Diana ir kitos mitologinės maudynes mėgstančios būtybės, tarsi magiškai išsiveržusios iš netoliese dunksančio Luvro muziejaus ir nusileidusios į Senos pakrantę. Kasdien suaugusiesiems ir vaikams buvo organizuojami žaismingi užsiėmimai, o šalia įsikūrusioje mini bibliotekoje kiekvienas norintis asmens tapatybės dokumentą pusvalandžiui ar pusdieniui galėjo išmainyti į puikiausią meno albumą. Populiariausio pasaulyje muziejaus spaudos pranešime teigiama, kad šia novatoriška iniciatyva Luvro darbuotojai siekė įgyvendinti visiems atviro ir pasiekiamo muziejaus viziją. Tai ypač aktualu turint omenyje, kad daugumą Paryžiaus muziejų lankytojų sudaro turistai, o ne prancūzai*.

Prakalbus apie maudynes, vertėtų prisiminti, jog ilgą laiką paryžiečiai iš tiesų pliuškenosi ir gaivinosi Senos vandenyse. Tik 1923-aisiais oficialiai uždrausta joje maudytis dėl vandens užterštumo, nors teigiama, kad upėje besipliuškenančių buvo galima išvysti iki pat 1960-ųjų. Šias dienas mena Balzaco muziejuje eksponuojama menininko Honoré Daumier lito­grafijų ir paveikslų paroda „Paryžiečiai prie Senos vakar ir šiandien". Parodos tiks­las – atskleisti Senos vaidmenį pary­žietiškame gyvenime ir palyginti šiandienį „Paryžiaus pliažą" su senesniųjų laikų versijomis. XIX a., Honoré de Balzaco laikais, Sena buvo ypač mėgstama paryžiečių susirinkimų ir pramogų vieta. Iki XIX a. vidurio, Senos upė išliko ganėtinai švari ir gyvybinga, pats Balzacas yra užsiminęs apie šimtus žuvų, puldavusių įmestus prancūziško batono trupinius. Taigi nuo seno paryžiečiai Senoje maudėsi, buriavo, žvejojo. Daugiau nei penkiasdešimtyje eksponuojamų Daumier kūrinių skleidžiasi satyriškas menininko žvilgsnis, apnuoginantis ir suvulgarinantis elegancijos legendomis apipintus paryžiečius. Kūriniuose rikiuojasi „stori pilvai, trumpos kojos, plonos rankos ir neaprėpiamos talijos, groteskiškos pozos, debiutantai plaukikai ir vagų plakami laiveliūkščiai", –­ taikliai rašoma parodos spaudos pranešime. Ir nors daug kas pasikeitė per porą šimtmečių, šiandieniame Pary­žiaus pliaže vis dar galima sutikti lyg iš Daumier iliustracijų išlipusių vasarotojų.

Nors kiekvieną vasarą Paryžiaus pliaže apsilanko apie 3 milijonus žmonių, kol vieni mėgaujasi urbanistinio paplūdimio malonumais, kiti atkakliai kritikuoja paryžietišką snobizmą. Ekologiškai nusiteikę prancūzai burba dėl gamtos išteklių švaistymo, o kai kurie vietiniai – dėl triukšmo ir eismo nepatogumo, uždarius Senos krantines. Žinoma, prancūzai garsėja savąja bambekliška reputacija... Štai kad ir dabar, kai paryžietiškas paplūdimys – jau tik prabėgusios vasaros prisiminimas, atkakliai imta burbėti ir piktintis perpildytais metro vagonais, kalnais darbų, pikčiurnomis kolegomis ir t. t. Taip, Paryžiuje jau tikrai ruduo.

* 2012 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad net 25 % prancūzų atsisako muziejų dėl bilietų kainų. Prancūzijos žiniasklaidoje nuolat vyksta debatai, kaip į muziejus pritraukti jaunimą ar žemesnių socialinių klasių atstovus.

Draugai