Turkiška kava ir armėniški triufeliai Teherane

Teheranas – milžiniškas, permainingas autostradų, gatvelių, kvartalų labirintas, sukantis nuo aikštės prie aikštės, atkartojantis pastoges užkariavusių kregždžių skraidymo trajektorijas prieš saulėlydį ir beveik niekada neateinantį lietų. Vos juntama tirpstančio kalnų sniego atnešama vėsuma geriasi į lemputėmis iškaišiotas gyvatvores. Už jų – kavinės senų namų verandose, jaukiuose miesto užkampių ir prabangių rajonų kiemeliuose. Užuovėjos byrančio dykumos smėlio tvirtovėje. Su mėlynais fontanėliais ir auksinėmis žuvelėmis. Su vakarietiška muzika ir pritemdytomis šviesomis. Senos ir naujos. Visokios. Kaip daugtaškiai miesto legendų paskutiniuose sakiniuose. Išsimėčiusios, bet susijungiančios į įvairiausių gyvenimo pavidalų linijas. Iš išorės mažai pastebimos, o iš vidaus tokios kontrastingos monotoniškai gaudžiančiam miestui. Jos jaukesnės už parkus, intymesnės už namų svetaines. Ten ant mažų staliukų gulinčiuose meniu dera ir tradiciniai šafrano šerbetai, ir nealkoholiniai mochitai, ir latė.

 

Esfahanas, Naqsh-e Jahan aikštė, vieta, kur atsidarė vienos pirmųjų kavinių Irane

 

Prieš gerą dešimtmetį tokių kavinių, kokias esame įpratę matyti, Teherane beveik nebuvo. Karaliavo kaljanų rūkyklos, tradiciškai vadinamos čaichana – arbatos namais. Kartais jos pavadinamos ir kavos namais, nors kavos ten nebūna, tik rimti ir vyriški veidai skęsta dūmuose. Tada kava Irane gyvavo, su retokomis išimtimis, tirpiu „Nescafé“ pavidalu, tinkančiu prie saldaus lipšnumo, švelnumo įpratusiam, nepatogumų vengiančiam dažnam iraniečiui, gyvam arbata su gabaliniu cukrumi. Pasididžiuodama aiškindavau, kad „Nescafé“ – tai visai ne kava, ir siūlydavau pabandyti lietuvišku metodu ruošiamos karčios kavos. Tikrai nemanau, kad nors kiek prisidėjau prie kavos kultūros skleidimo Irane, bet kavinių skaičiui nuolat sparčiai augant sakoma, kad dabartinis kavos vartojimo atgimimas yra reeksportas iš Vakarų. Atgimimas todėl, kad pirmosios iranietiškos kavinės ar kavos namai su tikra kava, o ne vien kaljanais, įkvėptos Osmanų imperijos aplink Isfahano centrinę Naqsh-e Jahan aikštę atsidarė XVII a., anksčiau nei jos iš Rytų paplito Europoje. O reeksportas, kadangi dabar kavinės Irane dažnai pavadinamos ne persišku atitikmeniu, bet tiesiog anglišku coffee shop ar prancūzišku café. O bet kokios rūšies stambiau malta kava dar apibendrinama viena faransavi (prancūziškos) kavos kategorija, taip ji atskiriama nuo smulkios tork (turkiškos) kavos.

Dabartiniai Teherano coffee shopai daug labiau primena mūsiškas kavines nei veikusias senojoje sostinėje. Ano meto keliautojų, apsilankiusių Isfahane, užrašai atskleidžia, kad iraniečių kavinės buvo itin bendruomeniškos erdvės. Užėmė tarpinę poziciją tarp mečetės ir lošimų bei kitokių pasilinksminimų namų. Kavinėse skaitomos poezijos, dervišų ir mulų paskaitų fone sėdėdami ant ratu išdėstytų kilimuotų pakylų vyrai prie kavos puodelio kartu spręsdavo kasdienius reikalus ir ilsėdavosi. Laikui bėgant kavą nukonkuravo arbata. Dabar kava pamažu grįžta, tik jau į pasikeitusias erdves. Šiandienėse kavinėse poeziją ir dvasingumo ugdytojus pakeitė muzika ar stand-up komikai. Skiriasi jos ir atskirai išdėstytais staliukais. O svarbiausia, kad į kavines įžengia moterys ir šia erdve ima dalytis su vyrais. Tik dėl to iranietiškos kavinės nebūtinai tampa vakarietiškų kavinių kopijomis. Žinoma, iraniečiai mėgsta skirtingas kultūras, įvairovę, todėl kai kurios kavinės ir bando atkartoti vakarietiškąsias. Bet galbūt ir staigus kavinių skaičiaus didėjimas rodo miesto žmonių poreikį keisti tarpusavio santykį. Jo norima asmeniškesnio, atviresnio. Atitinkančio tą erdvę, kurią kavinė gali pasiūlyti, – pusiau privačią ir pusiau viešą.

 

Hafezas ant kavinės staliukų – paskaityti ir išsiburti

 

Teko skaityti analizių, kad renkantis tokį naują gyvenimo būdą be tiesioginės konfrontacijos atmetamos ne tik senos tradicijos, atskiriančios vyrus ir moteris, bet ir dabartinė valdžia. Kavinės tarsi tampa pasyvaus pasipriešinimo erdvėmis. Kita vertus, vietinis islamiškosios kultūros tyrėjas, atsakydamas tiek besibaiminantiems, kad viena po kitos dygstančios kavinės naikina vietinę kultūrą ir veda iš kelio jaunimą, tiek vakarietiškai spaudai, pristatančiai Irano merginų ir vaikinų pasimatymus kavinėse kaip pasipriešinimą režimui, teigia, kad vis dėlto kavinės yra daugiau mažiau sukontroliuota erdvė, kurioje žmonės retai pažeidžia rašytus ir nerašytus elgesio kanonus. Taip pat jos naudingos ne tik ekonomiškai, bet ir pasiūlo galimybių plačiau skleisti savo ideologiją tarp tų, kurių kitais būdais nepavyksta pasiekti. Kad ir per renginius kavinėse ar jų interjerą, įpinant religinių bei politinių poteksčių. Pavyzdžiui, mieste žuvusių karių ar religinių figūrų atvaizdai grafičiais išpiešiami ant pastatų sienų. Tik ši peršama tematika patiems iraniečiams jau taip įgrisusi, kad net nebematoma, ji traukia vien atvykėlių akį. O jei ką panašaus valdžia bandytų primesti kavinėms, tada, manau, jos tikrai taptų pasipriešinimo erdvėmis ir tokio kišimosi nepriimtų. Nebent religinis apipavidalinimas būtų skatinimas mokesčių mažinimais ir pan. Tokios kavinės įmanomos, bet kažin ar būtų gausiai lankomos.

Girdėjau apie kavinę, kurioje išskiriamos atskiros zonos vaikinams, merginoms ir poroms. Taip pat egzistuoja ir pavadintoji „Palmių sodu“. Palmė iraniečiams asocijuojasi su Irano pietumis, ten, kur vyko daugiausia susirėmimų karo su Iraku metais. Laiba, bet visais metų laikais žaliuojanti palmė tapo ištvermingumo simboliu, o sodas simbolizuoja amžinojo gyvenimo šaltinį. Ši kavinė tarsi ir yra skirta kare pasiaukojusiems atminti: įrengta memuarų apie karą biblioteka, žuvusių karių nuotraukos panardintos fontano baseinėlyje su žuvelėmis. Išskyrus šiuos atvejus, lankantis kavinėse politinio pasipriešinimo nuotaikų ar kokios nors ideologijos skleidimo tiesiogiai pajusti neteko. Tik vieną kartą vegetariškoje kavinėje iš savininko sulaukėm pastabos dėl per daug nuslinkusios nuo galvos skarelės. Tiesa, jis teisinosi bijantis, kad kavinę „užplombuos“ moralės policija, bet vis tiek tai buvo trumpas ir paskutinis pasisėdėjimas ten.

Mažų pasipriešinimo ar nepasitenkinimo apraiškų gali kilti spontaniškai, ir nebūtinai kavinėse. Kartais jų erdve gali tapti ir namų stogai Islamo revoliucijos įvykių minėjimo naktį: vieni nuo jų sušunka „Allahu Akbar“, kiti ragina užsičiaupti, o galiausiai tarpusavyje susiginčija, kurie dabar turėtų labiau bijoti Dievo. Visa tai danguje pokšint fejerverkams.

 

Kavinė „Orient“. Autorės nuotraukos

 

Iš tikrųjų lankydamasi Teherano kavinėse jaučiuosi ne tokia svetima šitam miestui. Kažin kas egzistuoja jų kuriamoje atmosferoje ir atsikartoja viso pasaulio kavinėse. Palengvėjimą suteikiantis atsitraukimas, žvilgsnis į viską iš šono, galbūt ir nostalgija praeinančiai akimirkai. Iraniečiai šito jausmo ieško lankydami ir senąsias Teherano kavines, įkurtas prieš beveik šimtą metų, kai miestas ėmė pamažu įgauti dabartinį pavidalą, ir ne mažiau populiarias nei naujosios. Ten dar gali užsisakyti barščių ir kisieliaus, pristatomo kaip populiaraus deserto Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Jos tarsi sudaro atskirą kavinių kultūros dalį, spėju, iraniečiams reiškiančią daugiau nei vien pažaidimą praeities egzotika. Išoriškai beveik nepakitusios šios erdvės susisiekia pro naujus miesto sluoksnius ir sukuria maršrutus, kuriais vaikšto nostalgijos kavinėtojai. Vienas toks veda pro seną armėnų kvartalą, nebeišsiskiriantį jokiais ženklais, gal tik nedidelėmis bažnyčių smailėmis. Jame dar veikia retro kavinukė „Orient“. Ant sienos, šalia įprasto Chomeini’o ir Chamenėjaus dueto, kabo bendra Chomeini’o ir Ardako Manoukiano, to meto Teherano armėnų arkivyskupo, nuotrauka. Raudona iškabos šviesa krenta ant languotomis staltiesėmis užklotų staliukų. Visi užimti. Kas dirba, kas klega armėniškai ar persiškai, kas tyli. Armėniška „Orient“ garsėja geriausiai mieste ruošiama turkiška kava.

Už kelių sausakimšų sankryžų – armėnų saldumynų krautuvėlė ir kavinukė prancūzišku pavadinimu „Mignion“, kurioje galima rasti ne tik rankų darbo triufelių, bet ir irisų su barbarisais. Dvi minutės pėstute į priešingą pusę, ir jau matyti senos medinės Sadegho Hedayato namų durys. To, kuris nepritapo Irane ir Prancūzijoje, o Indijoje pabaigė geriausią savo ir garsiausią Irano šiuolaikinės literatūros kūrinį – romaną „Akla pelėda“ – proza, iki tol persiškai beveik neegzistavusią poeziją aukštinančioje kultūroje. Buvo drąsus, kritiškas, kartais įspraustas į kampą, liūdnas. Toks, kokiais dar pasijaučia iraniečiai, matantys S. Hedayatą kaip artimą, net kultiniu virtusį literatūros ir kavinių veidą, kurio dar prisibijo siauresnių pažiūrų valdžios atstovai. Gal todėl vienišo gatvės žibinto apšviestoje atminimo lentoje aprašyta tik paties namo architektūra ir nė žodžiu neužsiminta apie jame gyvenusį rašytoją. Pro užrakintų durų plyšį matyti, o gal tik pasivaidena, tamsumos sklidinas fontanėlis. Dar keliomis sankryžomis giliau į miesto vidurius – pro Berlyno gat­velę, pro Didžiosios Britanijos ambasadą – pasiekiama kita armėniška „Naderi“ kavinė, kurioje ir lankydavosi S. Hedayatas kartu su to meto rašytojais. Rinkdavosi būti imigrantų gausioje aplinkoje, o šie armėnų, rusų, britų, vokiečių, prancūzų veikėjų pavidalais vis pasirodydavo rašytojų kūriniuose. Pasitelkdami juos imdavo geriau pažinti patys save. Ir šis procesas, ko gero, buvo abipusis. Iki šiol nuo S. Hedayato mėgto staliuko, pažymėto dvidešimtu numeriu, prie lango į vidinį kiemą niekada nenuimama „Reserved“ kortelė.

Tokios, kavinių stotelėmis nužymėtos Teherano istorijos. Sumišusios, be aiškios pradžios ir pabaigos. Trinančios ribas, suartinančios atpažįstamomis smulk­menomis. Savaime tekančios ratais besisukančiame mieste, kur pavasarį ant šaligatvių krentančioms šilk­medžių uogoms sugaudyti dar ištiesiamos gėlėtos čad­ros, plevendamos akinančiame vidurdienyje, jos atrodo beribės, mačiusios daugiau, nei galėtų atskleisti.