× Virginija Cibarauskė
Dainą Opolskaitę (g. 1979) drąsiai galima vadinti ryškiausia nūdienos kartos noveliste – antroji prozos knyga „Dienų piramidės“ apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija, pateko į Metų knygos rinkimų prozos penketuką. Skaitytojų bei kritikų pripažinimo sulaukė ir D. Opolskaitės romanai paaugliams. Kalbamės apie šiandienos novelę bei leidybos situaciją Lietuvoje, iš literatūros lauko eliminuojančią smulkiosios prozos atstovus, apie tradicionalistus ir kanono laužytojus, atskirtį nuo savosios kartos kūrėjų, premijas bei ribas tarp „rimtosios“ ir paauglių literatūros.
Daina Opolskaitė. Ugnės Žilytės piešinys
Antrasis tavo novelių rinkinys „Dienų piramidės“ pasirodė po 18 metų pertraukos ir sulaukė ypatingos sėkmės – Europos Sąjungos literatūros premija, vieta Metų knygos rinkimų prozos penketuke. Dar iki rinkinio pasirodymo, 2018 m., novelė „Grotos“ pelnė lietuviškosios novelės Nobeliu vadinamą Antano Vaičiulaičio premiją, o „Ateik per ledą“ apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija. Ką tau reiškia apdovanojimai? Ir kodėl taip ilgai teko laukti antrosios knygos?
Tikrai džiaugiuosi šia knyga, džiaugiuosi, kad galų gale ją išleido ir viskas, ką rašiau daugybę metų, virto apčiuopiamu daiktu, kurį galiu paimti į rankas, vartyti. Galbūt naivu, tačiau parašyti šią knygą prireikė daugybės metų, todėl ji man brangi ir labai laukta. Suvokiu, jog tikriausiai jokia kita knyga labiau nedžiugins negu ši. Ir premijos bei apdovanojimai čia niekuo dėti. Tiesiog joje esu aš pati, išdistiliuotas ir išgrynintas mano pasaulio matymas, labai svarbios patirtys.
Kita vertus, ši knyga man leido pažinti ir patirti Lietuvos leidybinę rinką. Supratau, kad mažiau žinomam, provincijoje, o ne Vilniuje gyvenančiam rašytojui labai sunku atkreipti į save leidėjų dėmesį. Reikia būti matomai, gal net turėti ryškų įvaizdį, reikia gyventi literatūrinėje terpėje. Mano likimas susiklostė kitaip. Debiutavau 2000 m. su pirmąja novelių knyga „Drožlės“, laimėjusia Pirmosios knygos konkursą. Po jos daug kas patarė: rašyk romaną, dabar reikia romano. O aš nenorėjau romano, nesijaučiau galinti jį parašyti. Norėjau rašyti noveles. Be to, gyvenimas susiklostė taip, kad išvažiavau iš Vilniaus, grįžau į savo žemę. Manau, šie du dalykai ir lėmė, kad beveik 15 metų tapau nematoma. Buvo apmaudu ir absurdiška. Leidėjams manęs nereikėjo, nes šioje eroje su savo novelėmis atrodžiau rizikingai, gal net beviltiškai. Kartais pagalvodavau, kad „Dienų piramidės“ niekada neišeis: buvau pavargusi ir nusivylusi, sudėjusi visus ginklus. Tuo metu labai gelbėjo kultūrinė spauda – „Šiaurės Atėnai“, „Metai“, „Literatūra ir menas“. Vien publikacijose mano tekstai galėjo kvėpuoti, gyventi.
Kartais autoriai teigia, jog būsimų kūrinių sėkmę nujautė iš anksto, dar rašydami. O kaip buvo tau – nujautei?
Ko gero, turėjau retą šiais laikais prabangą – įvertinti savo tekstus laike. Kai po 3–4 metų gali grįžti prie kūrinio, daug ką pamatai labai aiškiai. Rašydama tenorėjau išgyventi kūrybos džiaugsmą, atsiduoti jam. Bet į baigtą tekstą žvelgdavau kritiškiau – norėjau įvertinti. Todėl kai sudėliojau rinkinį, kai pamačiau jį nuo pirmo iki paskutinio puslapio, jaučiausi kaip niekad tvirtai – suvokiau, kad drąsiai galiu prisiimti atsakomybę už šią knygą. Žinojau: tai stipri knyga.
Ar nebijai, kad po tokio pripažinimo bus sunku toliau kurti dėl ypatingų lūkesčių? O gal kaip tik atvirkščiai – apdovanojimai kūrėją išlaisvina, skatina pasitikėjimą savo talentu?
Tikrai neišlaisvina. Ir jokio pasitikėjimo nesuteikia, deja. Supratau iš likimo gavusi rimtą iššūkį, su kuriuo turiu susidoroti. Tas iššūkis – gebėjimas nepasiduoti, kaip sakai, ypatingiems ore tvyrantiems lūkesčiams, vidiniam spaudimui greičiau rašyti kitą knygą, leidėjų ir reklamos mygimui. Siekiu išsaugoti save pačią, kad toliau galėčiau rašyti knygas, kokias noriu ir norėsiu. Perfrazuodama Henriką Radauską galėčiau pasakyti: nenoriu statyti namų nei vesti tautos, tiesiog noriu pasėdėt po žydinčia akacija. Man tai reiškia kūrybinio gyvenimo idilę, ramybę.
Kaip manai, ar nuo debiutinės knygos labai pasikeitė tavo kūrinių tematika ir santykis su novelės žanru? Kas tau šiandien yra novelė – tam tikromis taisyklėmis grįstas klasikinis žanras, o gal mąstymo, pasaulio matymo būdas?
Rašydama pirmąją knygą dar tik mokiausi kurti. Tie tekstai netvirti, visų kiek skirtinga kompozicija ir stilistika. Ieškojau savo balso, stengiausi suprasti, koks jis. Tuo metu labai imponavo Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės, dar Bitės Vilimaitės, Romualdo Granausko, Juozo Apučio novelės. Taigi buvo pagrindas po kojom... Šiandien novelė tebežavi mane kaip labai tvarkingas, talpus žanras, grynuolis be priemaišų. Tokį tekstą gali pasverti vos ne kaip tauriojo metalo gabalėlį – kiek jame grynosios vertės. O tą grynąją vertę, mano galva, sukuria du dalykai – kalbos grynumas ir problematikos svoris.
„Dienų piramidžių“ recenzentai beveik vienbalsiai pabrėžia rinkinio artimumą lietuvių literatūros klasikai, lyrinei prozai, tradicinei novelei. Ar tau tai komplimentas? Juk ne vienas rašytojas labiau apsidžiaugtų novatoriaus, tradicijos laužytojo epitetu.
Gal ir turėčiau nusivilti, bet... kažin kas sako: anksčiau ar vėliau tradicijų laužytojai turi jas vėl sutvirtinti, kad turėtų į ką atsiremti. Sutinku, literatūrai, o ypač lietuvių, reikia atsinaujinti, bet kitaip, ko gero, rašyti nemokėsiu. Gal po daugybės metų kas nors apžvelgs jau visiškai atsinaujinusią lietuvių prozą ir nustebs radęs mane – tokią keistą, atstovaujančią mažumai...
Koks tavo santykis su lietuvių prozos kanonu šiandien ir ar jauti bendrumą su savo kartos kūrėjais? O gal kartos sąvoka tau neegzistuoja?
Pastebėjau, kad iš tikrųjų tekstuose kalbuosi su lietuvių prozos klasika. Pavyzdžiui, novelei „Karūnos“ visai neplanuotai ir intuityviai epigrafu pasirinkau Šatrijos Raganos eilutę. Man svarbūs autoriai visada buvo Juozas Baltušis, Antanas Vaičiulaitis, iš poetų – Kazys Bradūnas, H. Radauskas. Šiandieninis prozos laukas, be abejo, įdomus, stengiuosi kiek įmanoma daugiau perskaityti, bet labiausiai įkvepia Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno knygos. Beje, visiems minėtiems autoriams bendra kalbos juvelyrika. O su savo kartos kūrėjais sąlyčio taškų rasti sunkiau. Labiausiai nusiviliu skubotumu, kalbos nešvara, kartais iš tiesų nustembu tarp jų ir savęs jaučiama gana didele atskirtimi.
Skaitant „Dienų piramides“ nustebino gana paradoksali jungtis. Atrodo, visų kūrinių tematika ta pati – kaltė, artumo paieškos, sueižėję šeiminiai ryšiai. Tačiau vienos novelės, pavyzdžiui, „Grotos“ ar „Karūnos“, teikia vilties nuojautą, o kitos, pavyzdžiui, „Skola“, „Tik tvanas“, tarsi sufleruoja, kad susitaikymas su savimi ir pasauliu įmanomas tik per destrukciją. Skiriasi ir jų raiška – vienos labiau orientuotos į vidinį vyksmą, kitose daugiau veiksmo. Ar pritartum šiai interpretacijai? O gal prasminę rinkinio ašį regi visai kitur?
Iš tiesų nesu apie tai svarsčiusi, nes nebandžiau kaip nors novelių sieti ar lyginti. Visas jas kūriau kaip atskirus, savarankiškus tekstus, negalvodama apie galimas jungtis. Kiekvienu tekstu norėjosi pagauti vis kitokią akimirką, siužetą, kaskart leistis užvaldomai kitokios atmainos kūrybinio nerimo. Buvo svarbus tik tuo metu rašomas tekstas. Iš tiesų novelėse esama ir harmonijos, ir destrukcijos. Džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti tokias skirtingas linijas, galbūt nustebinti skaitytoją ir pačią save. Norėjau išsibandyti, suprasti, kiek galiu.
Jurga Tumasonytė, pristatinėdama savo magiškojo realizmo elementų nestokojantį novelių rinkinį „Undinės“ sakė, kad personažų prototipais dažnai tampa realūs atsitiktinai sutikti žmonės. Ar galėtum pasakyti tą patį? O gal tavo kūryba autobiografiška, t. y. labiau įkvepia asmeniniai išgyvenimai?
Be abejo, nutinka ir taip, bet mano prozoje prototipais dažniau tampa ne žmonės, o jų bruožai, poelgiai, savybės. Esu sukūrusi daug personažų-mozaikų, kuriuos sudaro daugybė skirtinguose žmonėse pastebėtų dalykų.
Esi romanų paaugliams („Eksperimentas gyventi“, 2015; „Ir vienąkart, Riči“, 2016) autorė. Kas lėmė, kad nusprendei išbandyti šį žanrą? Ar nebuvo sudėtinga orientuotis šiandienos paauglių pasaulio aktualijose?
Sakyčiau, taip nutiko atsitiktinai. Ne aš paauglių literatūrą pasirinkau, o greičiau ji mane: su nuostaba supratau galinti rašyti ir tokias knygas – man tai buvo atradimas. Galbūt paaugliams rašysiu ir ateityje, bet tikriausiai negreitai. Dabar domina sudėtingesni siužetai, komplikuoti pasakojimo būdai, noriu išbandyti ką nors nauja. Tačiau galbūt nebepavyks atpažinti naujos paauglių kartos, todėl nesugebėsiu jiems nieko aktualaus parašyti. Turi labai gerai jausti, išmanyti šios auditorijos psichologiją.
Paauglystėje skaičiau pasakas ir suaugusiems skirtas knygas – nežinau, gerai tai ar blogai, bet knygos paaugliams man atrodė paviršutiniškos, viską gerokai supaprastinančios. Kokie svarbiausi gero kūrinio paaugliams ypatumai? O gal kūriniai paaugliams savo esme nelabai skiriasi nuo kūrinių suaugusiems?
Tik ne pagal amžių brandus ir į literatūrą linkęs žmogus gali rinktis ne savo amžiaus knygas. Tada paauglių literatūra gal ir atrodo per paprasta. Bet yra daugybė paauglių, norinčių atpažinti knygose save ir savo gyvenimą – tokiems ši literatūra ir skirta, reikalinga, ji padeda augti. Vis dėlto manau, kad rašytojui būtina ambicija paauglišką knygą parašyti ne paprastai, ne lėkštai, o su prasmingu vidiniu pamušalu. Šiuolaikinėje lietuvių paauglių literatūroje mane labiausiai gniuždo specialistų priežiūra, kad knygos būtų teigiamos, šviesios, nesunkios problematikos, būtinai iškeliančios vertybes. Neretai tai atgraso jaunus žmones ne tik tokias knygas skaityti, bet ir rašytojus jas rašyti.
Dažnai rašytojai, paklausti apie kūrybos inspiracijas, mini, jog kurdami bando atsakyti į tam tikrus klausimus, suprasti save bei pasaulį. Ar tau toks požiūris savas? Jei ne – kur glūdi tas stimulas?
Man įdomus žmogus. Įdomu, kaip jis gyvena, ką jaučia, ką gali ir ko ne, kur jo ribos. Kartais būna tokių atradimų, kad negali atsistebėti. Įdomiausia, jog žmogus nenuspėjamas, jis pats apie save daug nežino, todėl įvairios situacijos ir aplinkybės atveria jį ir kaip Pandoros skrynią, ir kaip Didžiųjų Galimybių iždą. Tai ir įkvepia rašyti.