1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Žiniasklaidos teptukas, pamirkytas į visokius glamūrinius ar pripudruotų pramogų dažus, manęs neužkliudo, prašiaušia pro šalį. Nors ir ten kokią įdomybę galima atrasti ar iš to kokią įdomybę sukurti. Tai jau XX a. viduryje puikiausiai savo darbais įrodė popmeno asai R. Rauschenbergas, R. Hamiltonas ar tas pats visiems gerai žinomas A. Warholas. O net ir mūsų poezijoje įdomiai visokiais popkultūros elementais žaidžia A. Spraunius. Tiesa, anksčiau visai mielai pirkdavau rusiškus „Playboy" – ten ne tik dailiosios nuogybės, o ir nuostabūs interviu su tokiais įdomiais bičais, kaip V. Sorokinas ar S. Šnurovas. Deja, pasenau, dabar tenkinuosi „Iliust­ruotuoju mokslu". Tokia populiarioji žiniasklaida man labai patinka, duokdie, kad gyvuotų ir toliau. Televizorių turim, bet jis paprastai miega. Jau kurį laiką neatnaujinam sutarties su tiekėju. Beje, anksčiau mielai sekmadieniais žiūrėdavau muzikinį pramoginį šou „X faktorius". Žiūrėdavau ne vien dėl to, kad jaunimas atlieka smagius pop/rock gabalus, bet ir dėl to, kad susikurdavau sąlygas, su šeimyna pramogaujant priešais žydrąjį ekraną, palipdyti iš molio ar papjė mašė. Man tai puiki terapija. Dar viena teliko įtaka: nusižiūrėjusi iš TV3, dukra pasiūlė penktadieniais visiems drauge rengti kino seansą à la „Didysis penktadienio filmas". Taigi, penktadieniais šventai, leisdami per projektorių ant ekrano, visi drauge spoksom kokį animacinį filmą – smagi pramoga, puiki proga susipažinti su šiuolaikine animacija! O apie politiką gal nereikia...

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Nelygu koks kolega. Bet šiaip – visai šauniai. Konkuruoti – reikštų stumdytis, lipti per galvas. Verčiau tegu tai daro kokie imtynininkai. Maloniau draugiškai paspausti ranką ir smagiai pasišnekučiuoti. Maloniau ne pargriauti, o pakelti, jei reikia. Nors visokios velniavos esu ir pats prikrėtęs... Bet kuriuo atveju didžiausią konkurenciją jaučiu su savo paties kūrybiniu ribotumu, neurozėmis ir rutina. Va, šitoj arenoj daugiausia ir galynėjuos. O savo kūrybos specialiai tikrai nepropaguoju, net nerengiu publikacijų, nors reikėtų retkarčiais... Kiti, matau, propaguoja savo kūrybą feisbuke, ir gerai daro. Reikia skinti dieną. Kartais pagalvoju, kas mūsų, lietuvių, literatūrą beskaitys po šimto, kelių šimtų metų, kai taip gražiai nykstam, tirpstam, ar netapsim dar viena lotynų kalba, kurią supras tik specialistai? Ar neliksime tik vertimuose į didžiąsias kalbas, jei ir toliau bus toks ryškus minusas mūsų demografinėje kreivėje...

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Nors neperiodiškai, bet skaitau. Daugiausia „Literatūrą ir meną" bei „Šiaurės Atėnus". Iš esmės tik popieriuje. Mano akys ir taip išvarvėjusios nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio kone kasdien verčiant grožinės ar negrožinės literatūros tekstus, tad jei kultūrinė spauda persikeltų į internetą, tiesiog jau žliumbčiau didelėmis, greičiau tikromis nei krokodilo ašaromis. O prigulti kokią sekmadienio popietę į lovą ir ramiai paskaitinėti, kas ką pamintijo, parašė – tikras malonumas. Kartais mėgstu užmesti akį į kokią pastraipėlę, kai vaikams kepu blynus. Ne, ne, neprisvyla. Suderinu. O kur dar malonumas skaitinėti sėdint nykštukų užeigoj. Tai koks dar ten internetas! Neskubėkim, neemigruokim ten dar, gerai?

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Paprastai renginių baidausi, ypač tų, kurie atliekami rimta, akademine mina. Nors imk ir lok. Užtai patinka toji atmosfera, – gyva, sąmojinga, kupina šėlsmo, – kurią sukuria slemo atstovai. Užtai patinka netradicinės, skirtingas meno sritis jungiančios formos, kurios dominuoja audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp". Smagu su „Poe­zijos pavasariu" prasilėkti per Lietuvą, kūrybingai „paturistauti" ir namo parsivežti maišą įspūdžių. Visada buvau ir „Kino pavasario" gerbėjas, tik bijau, kad jie nesugalvotų dar labiau pūstis į kiekybę, nes visai bus šakės, nebeužteks ir pusdienio norint išsirinkti vieną kitą filmą. Mielai lankausi festivaly „Naujasis Baltijos šokis". Žiauriai mėgstu šiuolaikinį šokį.

O kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra, manau, viską reikėtų kardinaliai keisti švietimo sistemoje, pirmiausia mokyklose – iš standartizuoto vadovėlinio mokymo pereiti prie kūrybinio, laisvesnio mąstymo. Dabar juk dominuoja programos, standartai, žodžiu, gardai gyvuliukams. Reikėtų puikių mokytojų, kurie per kūrybos ir atradimų džiaugsmą išugdytų daugiau jautraus jaunimo, kuriam savaime profesionalioji kūryba būtų prie širdies. Padidėtų tokių žmonių gretos, vadinas, būtų galima kalbėti ir apie konkurenciją... Nors šiaip jau tai velniškai bjaurus žodis...

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Gaila, bet Kultūros taryba, kad ir kokia geranoriška ji būtų, tėra sraigtelis visoje vyriausybinėje pinigų skirstymo mašinoje. O ta mašina vis grėsmingesnė darosi. Vadinasi, kultūros ministras turėtų būti tikras kultūros boksininkas, kad šiai galėtų išmušti daugiau pinigų. Frazė „kultūros politika" dažnai nuskamba kaip kalambūras. Bet kuriuo atveju linkiu Kultūros tarybai laikyti savo frontą, kad ir kiek tų galimybių turėtų. Vis dėlto jų yra.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Išpūtęs akis neseniai apžiūrinėjau iš Olandijos atvežtą visokiausių marginalų, keistuolių ir pamišėlių neprofesionaliojo meno, Art brut, kūrinių parodą. Tiesa, Pary­žiuje. Buvau apstulbintas vaizduotės jėgos, laisvės ir išraiškos galimybių, nesekant jokiomis dailės tradicijomis. Ta proga, grįžęs į Vilnių, dar kartelį peržiūrėjau K. Krauze's filmą „Mano Nikiforas", pasakojantį apie žymų lenkų tapytoją primityvistą Nikiforą Krynickį. Vertas, beje, dėmesio ir M. Provosto filmas „Serafina" apie dramatišką prancūzų naiviojo meno atstovės likimą. Kalbėdamas apie juos iškart prisimenu „Akademijos" galerijoje matytą mūsiškės primityvistės Elenos Kniūkštaitės paro­dą. Sodri, kitoniška, uždeganti. Dar kalbant apie dailę, šįkart profesionaliąją, – prieš keletą metų atradimu tapo Vytautas Kasiulis su savo stebėtinai suderinta koloristika ir Žilvinas Kempinas su ore šokančiomis audiojuostelėmis pagal ventiliatorių „dūdelę" bei kitomis išmonėmis. Nuolat atgaivina ir stebina parodos ekspozicijų salėje „Titanikas". Šviežiausiai matytasis – Mikalojus Vilutis –­ fantastika, nereikia nė Paryžiaus! Didžiausias muzikinis įvykis man buvo eksperimentinės muzikos grupės „Nurse with Wound" lyderio Steveno Stepletono elektroninės muzikos koncertas su Andrew Lilesu ir kt. tos srities korifėjais. Ir visa tai vyko Anykščių kultūros rūmuose! Taip pat džiaugiuosi dėl lietuvio projekto „Ten Walls" gabalo „Walking with Elephants", pakliuvusio į BBC Radio 1 grojamiausių kūrinių dešimtuką. Iš poezijos iškart į galvą šauna Fernando Pessoa poezijos rinktinė (vertė N. S. Pukinskaitė) bei Alleno Ginsbergo „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai" (vertė M. Burokas ir K. Pocius). Malonu paminėti maloniai nuostabiajam Latvijos pajūry skaitytą E. Drungytės verstą ir sudarytą latvių poezijos rinktinę „Pavasaris bus kaip visuomet". Iš prozos šviežiausias ir gaiviausias įspū­dis –­ M. Yourcenar „Rytietiškos novelės" (vertė L. Rybelis) bei kvebekietės M. Gray subtilių erotinių novelių knyga „Histoires à faire rougir" („Raudonuoti verčiančios istorijos"). Ilgą laiką buvau neskaitęs lietuviškos prozos. Dabar mėginu atsigriebti. Gėda prieš save ir kolegas. Tikrai užkabino U. Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai" – labai intelektuali, konceptuali ir aktuali knyga. Vis dėlto negaliu nepaminėti kaip reikiant driokstelėjusios K. Sabaliauskaitės „Silva rerum". Skaičiau tik pirmą dalį – pasiutusiai įtraukė. Kas ten toliau, nežinau, bet pirmoji dalis tikrai sužavėjo –­ autorė puikiai valdo medžiagą ir ilgus barokiškus sakinius.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Ne, tokios dienotvarkės neturiu. Burtažodžių nekalbu, žvakių nedegioju, kambarių nesmilkau. Deja, pirmiausiai tenka atlikti būtiną darbą. Galiu tik pasakyti, kad mano rašomasis stalas – lova. Beveik visus eilėraščius parašau drybsodamas ant jos. Kartais gulėdamas ant grindų. Nekalbu apie frazes, kurių laukiu specialiai susikurtoje snūduro būsenoje gulėdamas ant pilvo. Kartais į sielą įspiria muzika – nesvarbu, klasikinė ar visiškas eksperimentas. Šiaip daugiausia nuveikiu – kažką parašau ar pasiredaguoju – ištrūkęs iš kasdienybės ir nulėkęs kokiam trejetui dienų į sodybą Maskoliškėse. Tada visiškoje vienatvėje ir atskirtyje atsidaro juškos. Toji troba –­ mano tikrieji kūrybos namai. Kai gimė sūnus, praradau bet kokį norą ilgesniam laikui išvykti į rašytojų namus užsieny. Jau penkeri metai tokio noro neatsiranda. Tad manuoju Visbiu su Baltijos jūra tapo Maskoliškės su Širvintos upe. Gaila, kad retokai ten vienas nuvykstu. O norėtųsi dažniau pabendrauti su pelėm, žiurkėm, kiaunėm, kėkštais, krankliais bei visokiom kirvarpom, įsigraužiančiom į vidų, kad pro tą angelę galų gale vėl išlįstų koks eilėraštis.