Paulina Pukytė. BEDALIS IR LABDARYS, ‒ Vilnius: Apostrofa, 2013.

„Bedalis ir labdarys“, Paulinos Pukytės knyga, jau trečioji autorės bibliografijoje. Visas tris jungia tas pats teminis stuburas – emigracija. Rodos, šią gyvenimo liniją P. Pukytė jaučia jautriausiai – trečiąsyk imtis ir vėl kalbėti apie tai liudija, kad išsakyta viskas dar nebuvo. Bet, kita vertus, ar įmanoma viena knyga išsakyti gyvenimą? Šimtus gyvenimų, pasirinkimų, charakterių, motyvų? Turbūt ne. Turbūt todėl ši tema ir dilgina. Beje, dilgina ne tik ją. Šia tema lietuvių literatūroje turime ištisą tradiciją. Bet šiame daugiabalsiame chore įdomiai suskamba ir P. Pukytės balsas. Nesileisiu kartotis, ką jau aptarė recenzijose kiti literatūrologai (taip, ši knyga gausiai recenzuota ir recenzuojama), bet pamėginsiu išskirti akcentus, kurie dilgina, šneka garsiau ir apie kuriuos norisi plačiau pakalbėti, pasidalinti.

P. Pukytės „Bedalis ir labdarys“, pretenduojanti ir į Metų knygos titulą, vaikšto pačiomis kalbos nervo prasmių briaunomis. Ką turiu galvoje? Ši knyga galėtų tapti įdomi visiems, kurie bent kiek domisi psicholingvistikos mokslu arba išskirtinai vien sociolingvistika ir iš kalbos bando nustatyti, kokie dėsniai valdo nuo socialinių aplinkybių priklausomą kalbos variantų pasirinkimą, kalbos pokyčius. P. Pukytė tam domesiui patenkinti išdėlioja labai daug medžiagos, užduočių ir klausimų, imdamasi skirtingų grožinės literatūros žanrų (poemos, pjesės, eilėraščio, trumposios prozos). Įdomu, kad net ir poetinės mokyklos tradicijos galėtų reprezentuoti nesusikalbėjimo temą: kaip jūs vertintumėt vienoje knygoje ir hegzametrą, ir postmoderniąsias eiles? Aš – neblogai. Įdomu. Postmodernu. Šiuolaikiška. Mozaikiška, kinematografiška knygos struktūra, o vietoj kultūrinių intertekstų (gausių citatų, perpasakojimų ir t. t.) naudojamas kitas kultūrins palikimas – tekstų konstravimo galimybės. Taigi savotiškais intertekstais tampa žanrų tradicija. Tačiau tai ‒ tik rūbas šitie skyriai. Kur kas aktualesni ir įdomesni vaizduojami personažai – emigrantai, ryškūs jų charakteriai, būdas jiems atskleisti, kitaip tariant, toji „nesusikalbėjimo kronika“ (p. 159), kaip kad apie šios autorės tekstus Laima Kreivytė parašė. Sakytinė kalbos raiška dažniausiai būna tik intarpai grožinėse knygose, o čia tampa motyvuotu josios pagrindu ir veiksniu, stumiančiu personažus siužetu pirmyn. Rašytinė kalba bemaž visiškai išstumta. Tad nors perteikimo forma yra grafinė, tačiau garsiai skaitant ji lengvai transformuojasi į šnekamąją: trumpi sakiniai, jokių barokinių įmantrybių, žargonas, keiksmažodžiai, mintys, išprovokuotos problemos, vykstančios laike, o ne taisyklingai sudėliotos, įdėmiai apgalvojant struktūrą, ir, deja, dažnas nesusikalbėjimas dėl nuolatinės cirkuliuojančios prasmių kaitos. Tačiau tai, kas sakoma, kas atrodo lyg minčių srautas, žodžių tėkmė laike, techniškai, matyti, yra labai gerai apgalvota ir motyvuota, nes skaitant bemat įtraukia sakytinės formos prasminis turinys.

Skaitydama P. Pukytę, atsiminiau seniai žinomus romėnų rašytojo Publijaus Siro žodžius: „Kalba ‒ sielos veidrodis. Kaip žmogus kalba, toks jis ir yra.“ Nereikia pamiršti, kad ji perduodama ir formuojasi veikiama aplinkos, tad beraščiu galima tapti tik tarp beraščių būnant. Turbūt čia ir pats P. Pukytės vaizduojamų charakterių nervas – šnekamoji kalba – vidinės ir kartu išorinės kultūros, aplinkos atspindys. Išskaityti monologuose gyvenimai, sakyčiau, aštrūs, dažnai atsiranda kalbinis perteklius: pertarai, įspraudai, minties šuoliai, pasitaisymai, kartojimaisi, bet tai nestebina žinant, kad šnekamojoje kalboje paprastai mąstoma ir kalbama vienu metu. Taigi „Bedalyje ir labdaryje“ nuolat jaučiama judesio tėkmė ir buvimas „čia ir dabar“, o skaitant nereikia taip įdėmiai sekti kaip įmantraus barokinio, perpildyto metaforomis, metonimijomis ir kitomis retorikos figūromis teksto. Čia viskas paprasta, be to, mintis pakartojama, pabrėžiama tuo pačiu minties šuoliu pasinaudojant kaip tramplinu šoktelėti atgal prie esmės. Minties šuolis, kuris paprastai yra vertinamas brūkšneliu sąsiuvinio kampe rašant rašinėlį mokykloje, čia tampa motyvuotas.

Nesusikalbėjimas – tema, kurią atskleidžia P. Pukytės vaizduojami charakteriai. Iš pirmo žvilgsnio gana dviprasmiška: kalbos daug, žodžių daug, srauto – taip pat, bet vyrauja monologai. Tie monologai nėra liūdesio gėlės ar tragiškos sielos verksminga paskutinioji kalba, kuria siekiama emocinio paveikumo. Paradoksas, tačiau P. Pukytės personažų monologai yra gana dialogiškos struktūros. Sakytinė vieno veikėjo kalba byra it kapojami žirniai. Būtent per tai išryškėja charakterio tragika – personažas ieško pašnekovo, nori būti išgirstas, suprastas, pažintas ir rasti savo nišą visuomenėje. Monologai tampa pokalbiais, vienišais pokalbiais, kurie neturi klausytojo, bet tas, kuris sako monologą, tikisi, kad jo pa(si)aiškinimą supras.

O štai „Bedalio ir labdario“ dialogai dėl kultūros skirtumų virsta dviejų pašnekovų monologais. Jie atsiskleidžia to paties pavadinimo, kaip ir knyga, skyriuje. Bedalis – tai imigrantas svetimoje socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje terpėje, labdarys – dažnai socialinė institucija, skirta suteikti pagalbą žmogui. Labdariais tekste tampa valstybės tarnautojai, pareigūnai. Užsimezgę dialogai su labdariu dažnai būna bedalio nelaimės pasekmė ir virsta dar didesne katastrofa, kuri galėtų būti apibrėžiama nesusikalbėjimo, svetimumo ir vienišumo globalioje visuomenėje apraiškomis. Dialogai turi absurdo teatro elementų – parodijuojama nieko nebegalinti pranešti kalba, žaidžiama ne vaizdais, bet hiperbolinėmis konstrukcijomis. Dialoguose formuojamas chaotiškas, absurdiškas ir žmogiškosios egzistencijos ir visuomeninės santvarkos ‒ labdarių ‒ paveikslas. Ir šnekamoji kalba tam, sakyčiau, net labai tinka. Aišku, nenuginčijamas P. Pukytės jautrumas žodžių žaismui, prasmių kismui, sąvokų deformacijoms, kultūriniams kodams kalboje, sąskambiams kaskart priverčia krūpčioti: „Juk tikrai! Būtent šitaip! Tikrai, tikrai!“ Šitie sodrūs absurdo poetikos dialogai turėtų kelti juoką, bet nori nenori skatina susimąstyti. Kalbėtis yra ne juokai.

Labiausiai intriguojantis skyrius yra „Raudona ir juoda“ arba tekstas „Ji per toli“ ‒ neilgos apimties, sudėliotas iš paskirų citatų. Jos sklaidosi lyg minčių burbulai ir tampa savotiškomis įvykio versijomis. Faktas – vienas. Tačiau skirtingi žmonės, gyvenimo bendrakeleiviai, bando atkurti įvykio chronologiją iki personažo sprendimo. Ne detektyvas čia. Ir ne kriminalinė kronika. Lyg trumputė ataskaita. Ir tie pasakojimai kelia graudulį. Ne dėlto, kad įvykiui atkurti reikia visumos, bet todėl, kad šalia personažo nebuvo nė vieno artimo žmogaus, kuris žinotų viską nuo pradžių iki galo, būtų supratęs jo motyvus, nors nepasakysi, kad jis nesikalbėjo. Jie, tie sutiktieji, lyg stotelės traukiniui ‒ statiški, vertinantys, bet tikrojo motyvo, neišgirdę:

PUSBROLIS: „Daviau jam telefoną vieno pažįstamo žmogaus, kuris žadėjo surasti darbo Anglijoje.“

PAŽĮSTAMAS ŽMOGUS: „Pats buvau dirbęs tame fabrike. Bet žmonės ten ilgai neištverdavo. Aš tenai nebegrįšiu. Bet kitiems parekomenduoti galiu. Ten visada yra darbo.“

ŽMONA: „Išvažiavo uždirbti šeimai pinigų, nors ir labai nenorėjo palikti dukros. Baisiai ją mylėjo. Dėl jos bet ką galėjo padaryti. Bet džiaugėsi gavęs darbo.“

ŽMOGUS IŠ FABRIKO: „Darbas sunkus. Dirbdavom viršvalandžius, taip pat ir šeštadieniais. Dirbom apsirengę tokiais guminiais kostiumais, po kuriais permirkdavom prakaitu. Kas valandą turėdavom tuos kostiumus trumpam nusivilkti, nes ilgiau juose neištverdavom.“

ŽMONA: „Jo sveikata gera, nerūko, sportuoja, važinėja dviračiu.“ (...)

SUKVEŽIMIO VAIRUOTOJAS: „Stovėjom aikštelėje Anglijos šiaurėje – turėjom ilsėtis dvidešimt keturias valandas. Buvo priėjęs toks lietuvis, klausė, ar mes į Lietuvą, tai gal pavežtume. (...) (p. 121‒122)

Aišku, paskui ir Mažojo Princo „manymai“, kurie surašyti talentingo rašytojo Antoine de Saint-Exupéry, ir policijos ataskaitos, ir Lietuvos laikraščio antraštė, ir, žinoma, viską žinantieji komentatoriai. Iš citatų suklijuota vieno žmogaus gyvenimo etapo istorija skleidžiasi, susigūžia įvertinta, ir atsakymas vis tiek neaiškus, nes svarbiausias vis dėlto lieka faktas.

Ši knyga neglosto lietuvių savimeilės. Tačiau P. Pukytės pasirinktas būdas kalbėti apie emigraciją ‒ įtaigus, suveikia kaip apnuoginantis fotoblyksnis. Prisipažinsiu, yra tekę ir man susidurti su vos angliškai švebeldžiuojančiu, ką tik emigravusiu lietuviu, kuris sakosi per metelius lietuviškai pamiršęs. Yra tekę sutikti ir tokių, kurie, atsidūrę svetimoje kultūroje, sunkiai ją priima, tačiau ‒ paradoksas! ‒ praranda ir lietuvišką tapatybę. Atsiduria lyg tarpe tarp dviejų kultūrų: kultūringas lietuvis jo nesupranta, bet ir kultūringas anglas gūžčioja pečiais sutrikęs. O apibendrinant pamąstymus apie P. Pukytės knygą ‒ tai ji priverčia susimąstyti, kad kalbėtis irgi reikia gebėti: žodžiai turi nemažai kultūrinių referencijų, patirčių, kurios kalbančiajam savaime suvokiamos, o klausančiajam – ne.