Edvinas Grin. „Sūpynių“ hiperrealybė

Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Vasaros muzikos festivalių dozės pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai padidėjo. Paklausos vena jaunatviškai įtempta, pulsuoja pasiūlai uždavus vis aršesnį, vis naują ritmą. O pasiūla plati: nuo neišrankias, „alkoturizmą" propaguojančias mases sutraukiančių pramoginių, gal net „pramoninių" populiariosios muzikos fiestų (kuriose groja, rodos, visi, kas tik netingi ar „Facebook" paskyroje yra surinkę proporcingai didelį „like'ų" skaičių) iki nišinių, tam tikrų žanrų muzika ir estetika sąmoningai apsiribojančių festivalių. Rodos, sudarytos visos sąlygos perdozuoti. Ypač jei nebūsi ganėtinai sąmoningas ir išrankus. Kita vertus, kaip gera nustoti dejuoti ir pagaliau turėti iš ko rinktis!

Šiemet minimalistinės elektroninės muzikos renginių organizatoriai minimal.lt Aukštaitijos nacionaliniame parke, Pakretuonės draustinyje, ir vėl susmaigstė baltas festivalio „Sūpynės" vėliavėles. Teliko sekti ir būti susektiems. Muzikos. Ir įstabios gamtos. Atrodytų, kad gautum leidimą organizuoti muzikos festivalį tokioje vietoje kaip ši, turėtum sudaryti sandorį su pačiu velniu arba, priešingai, kažkuo mažiau materialiu. Gamta čia atsiveria ir atveria savitą pasakojimą. Aidintį įgarsintais mėlynių šlaitais, bučiuojantį gotišku jų lūpdažiu, apgaubiantį paparčių mostais, sakingais spygliuočių prisilietimais, slaptingu ežero rūku ir meldų žaismais. Tačiau šis pasakojimas kai kam pasibaigia net neįsisūpavęs, vos atsimerkus, riedant šiukšlėmis ir tuščiais alkoholio buteliais nuklotais keliais ar vienkartinių alaus bokalų kruša paryčiais. Vienintelis pa(si)teisinimas – aklumo negalia. Kitu atveju išties sunku nepastebėti šiukšliadėžių ir konteinerių visoje teritorijoje. Žmonių nesąmoningumas ir nejautra gamtai šių metų festivalyje pasiekė nedovanotiną lygį.

„Sūpynės" – konceptualus festivalis, deramai pristatantis techno, minimal, idm, dub, ambient, experimental elektroninės muzikos kryptis. Pagal aukštus ir žemus garso dažnius ar „mažesnį" ir „didesnį" muzikos turinį festivalis tradiciškai pasidalija į keturias – More / Daugiau, Less / Mažiau, High / Aukščiau, Low / Žemiau – scenas. Tad net ir tokiame nišiniame renginyje apstu erdvės kiekvienam pasirinkti. Aš renkuosi mažiau. „Less is more" / „Mažiau yra daugiau", –­ turbūt ne be reikalo kasmet primena festivalio organizatoriai. Scenoje „Mažiau", rodos, atsiskleidžia festivalio esmė. Todėl galbūt neatsitiktinai ši scena įkurta jaukiausioje festivalio vietoje – ant kalno, prie ežero, pušų apsupty. Čia tarp mėlynių pasiklojęs palapinę ir supausi.

Tiesa, penktadienio vakarą neoniniu teleportu, tilteliu per upelį, trumpam persikėliau į sceną „Žemiau", kur savo naują programą „Piurė Futuré" pristatė slemo poezijos ir alternatyvaus hiphopo scenoje puikiai pažįstamas MC Mesijus, šįkart pasirodęs su naujo projekto partneriu Münpauzn. Ironiškais tekstais ir įtaigiais, skvarbiais ritmais duetas levitavo gaiviame ore tarp buities ir būties, tarp kiemo vagių, išsuktų lempų, pamirštų iq, id ir miestų ir tarp tų, kuriems juose nebelieka vietos. MC Mesijaus kuriamas hiphopo žodis neišsitenka lietuviškame žanro kontekste, išstoja į kategorijos paribį ir taip persikelia į kitą dimensiją. Tokią dimensiją, kurioje ir aš, šiam žanrui kiek priekabus ir svetimas, klausausi hiphopo. Palaiminti tie vaikai, kurie išsiugdys Mesijaus skonio receptorius dar ankstyvoje paauglystėje – blemba, visai gali būti, kad jie (ne)išsukinės laiptinių lempas.

Festivalio atlikėjų sąrašo viršuje – Laurel Halo, tituluojama viena įdomesnių figūrų šiandienos eksperimentinės elektronikos ir techno scenoje. Daugelis tik ir laukė lakštingalos sučiulbant ir stebėjosi neišgirdę nė žodžio, tačiau manęs (iš anksto informuoto) neverbalinės kompozicijos pasirinkimas nestebino ir nepiktino. Priešingai. Iš šios atlikėjos tikėjausi techno inteligencijos, tą ir gavau. Savo pasirodymą Laurel apžaidė subtiliai, viena kitą neriančiomis garsų tekstūromis, ir taip įrodė esanti dramaturgė. Net jei galiausiai ir giljotinavo savo ilgai kurptą naratyvą, reikia tikėtis, tai padarė sąmoningai. Po to sekęs Dominyko Daunio ir Gedimino Jakubkos duetas „Flesh Flash" gitaros ir elektronikos dygsniais supančiojo publiką į vieną klampų siūbuojantį kūną ir taip dar sykį įtvirtino save tarp geidžiamiausių Lietuvos grupių.

„Easter“

Sveikintina tai, jog „Sūpynės" suteikia erdvę skirtingiems promoteriams pristatyti savo muzikos kryptis ir patiki kuruoti po dalį programos. Šeštadienį „Mažiau" sceną dalijosi alternatyvios muzikos renginių organizatoriai Vaidotas Ambrozaitis (Sha:TRI:Ah) ir Armantas Gečiauskas (Agharta). Vakaras, prasidėjęs puikiu, maloniai nuteikiančiu ir daug žadančiu lietuvišku didžėjų (Paulius Ilius, Aerobica, Analoginis Polivokas, VDTS) desantu, vedė link man laukiamiausio festivalio momento – grupės „Easter" pasirodymo. Tiesa, šioje vietoje norėtųsi at(si)imti grupės titulą ir pavadinti tai reiškiniu, kuriuo gėriuosi jau antrus metus. Vokietis Maxas Bossas ir norvegė Stine Omar įgalina save audiovizualios kultūros, nuorodų ir simbolių hiperrealybėje. Norint geriau tai apibūdinti, rodos, nepavyksta išvengti madingojo priešdėlio post-. Post­repas, postpoezija, postlytiškumas, post­internetas... „Easter" apima visus šiuos laukus ir tarsi sukeičia įprastas kategorijas vietomis nė nesiekdami maištauti. O jei tai maištas, tai atsainus, tarsi be pastangų. Tai žavi labiausiai. Savita ir aktuali kūrybos estetika hipnotizuoja. Dainų tekstai kalba tiek absurdo (apie ateivių kūdikius, grybus, gimstančius iš krevečių), tiek socialinėmis (seksualumo, lytiškumo, socialinių santykių) temomis. Nepai­sant visų asmeninių simpatijų šiam duetui, buvau gan skeptiškai nusiteikęs jų gyvo pasirodymo atžvilgiu. Vis dėlto laikau juos (laikinu) reiškiniu, realybės simuliakru, išeinančiu už muzikos ir scenos ribų. Todėl atrodo, kad geriausia vieta tokiems projektams simuliuoti – internetas. Tačiau tai buvo turbūt viena estetiškiausiai save scenoje pristatančių grupių, kurias mačiau gyvai. Likau sužavėtas pasirodymo sterilumo, estetiškumo, performatyvaus, teatrališko, bet itin minimalaus judesio. Pasirodo, „Easter" kuria hiperrealybę ne tik internete, bet ir scenoje – tingiai rikiuojasi mizanscenomis, sinchroniškai ge­ria redbulį, dabinasi pajauta ir žiūri KIEKVIENAM į akis.

„Cutthroats“. Laimos Stasiulionytės nuotraukos

Išsisklaidžius „velykiniam" svaiguliui, duetą keitė duetas. „Keluar" intrigavo jau vien dėl to, kad tai jungtinis dviejų mėgstamų grupių „Schwefelgelb" ir „Linea Aspera" narių projektas. Pradžioje pagavę tonusą ir sužadinę judesio alkį, šokdino siūlydami visai įdomius, nors gal kiek ir netobulus minimal wave ir synth pop junginių derinius. Tačiau net kaip reikiant nepasivaikius minimalių bangų nei nepačiuožinėjus sintezatorių keteromis, dainų struktūros pasirodė per daug panašios, tarsi sumautos ant vieno kurpalio, ir šokti nebesinorėjo. Ir tik nakčiai įsisupus prisiminiau, kaip dar galima šokti. Metafiziškai šokdino naujas trijų žinomų lietuviškos muzikos pogrindžio personų (Vlado Dieninio, Gedimino Jakubkos ir Ginto Rožės) projektas „Cutthroats". Viename interviu jie pasakė, kad „gerklę galima perpjauti ir švelniai", ir buvo visiškai teisūs.
„Sūpynės" yra vienas tų retų festivalių Lietuvoje, kurie išlaiko per ilgus metus iškeltą kokybės kartelę ir pasiūlo žanrų įvairovę, sykiu bando nepasiduoti masių įgeidžiams ir išsaugoti atitinkamą žmonių segmentą. Tačiau festivalis sparčiai plečiasi ir, rodos, persipildo. Todėl dėmenys „Less is more" lygtyje gali lengvai susikeisti vietomis. Linkiu, kad to nenutiktų.