× Dovydas Kiauleikis

Už giluminius mitologinio pasaulėvaizdžio tyrimus, prigimtinės kultūros įprasminimą, puoselėjimą ir sklaidą mitologei, tautosakininkei dr. Daivai Vaitkevičienei šiemet paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Pokalbis su laureate, kaip etninė kultūra padeda nepasiklysti šiuolaikybėje.

 

Daiva Vaitkevičienė. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka

 

 

Ar mūsų kultūra stipri?

Sakyčiau, kiekviena kultūra yra stipri, kitaip negalėtų ilgai išsilaikyti. Lietuvių kultūroje turime daug senų kultūrinių reiškinių. Pvz., sutartinės, lietuvių senosios religijos giesmės, išliko šimtmečius, daugiau kaip 600 metų po Lietuvos krikšto. Visgi iššūkių kultūrai labai daug. Šiandien ji trapi, nes mūsų kultūrinė tapatybė buvo giliai sužeista – dėl Lietuvos christianizacijos ir lenkiškos kultūros įtakos praradome lietuvių kalbą diduomenės kultūroje. Todėl dabar apie lietuvių kultūrą dažnai galvojame tik kaip apie valstietišką, atmesdami tai, kas išliko per dvarus, miesto tradicijas, politines institucijas. Toks susiaurintas suvokimas ir įsitikinimas, kad mūsų kultūra apsiriboja kaimu, – didžiausias pavojus jai išlikti, nes veikia mūsų savivertę. Reikia atsiminti, kad tai, kas iki XIX a. buvo išsaugota valstiečių, – senosios prigimtinės kultūros palikimas.

Kitas didelis pavojus – priešinimasis kultūros kaitai, jos plėtotei naujomis formomis. Mūsų stiprybė – kūrybinė galia. Kai matau senas tradicijas, naujai atgimstančias šiuolaikinėje kūryboje, vertinu tai kaip kultūros stiprybę. Pastebiu, kad ypač jaunoji karta, kuri nebuvo užgniaužta sovietmetyje, yra drąsi, jauni žmonės nebegalvoja, kad tai, kas atsinešta iš tradicijos – senelių, prosenelių, kažkuo prasčiau už šiuolaikinius dalykus. Ir tai leidžia jai atgimti moderniomis formomis mene, literatūroje, muzikoje. Tokiu būdu, per šiuolaikines menines formas, atstatome tradicinės kultūros socialinę vertę. Tai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Tarkime, Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ yra modernus muzikinis kūrinys, perteikiantis sakralų sutartinių skambesį šiuolaikinėje koncertų salėje. Kūrinys turi ne tik meninę vertę, bet ir grąžina suvokimą, kad tai, kas ateina iš tradicijos, iš prigimtinės kultūros, yra prasminga, kilnu. Iš jo sklinda žinia, kad lietuviai iki krikšto turėjo savo religinę muziką, kuria išreiškė dievų ir gamtos šventybę.

 

Mūsų kultūra trapi, bet mes stiprėjame ar silpnėjame žvelgiant į ateitį?

Sunkus klausimas, nes to niekas nežino. (Šypsosi.) Labai džiaugiuosi, kad atsiranda naujų kultūrinių formų. Deja, stipriai stengiamasi išlaikyti nekintančias formas, tokias kokios buvo XIX amžiuje. Mano galva, tai klaida. Šie dalykai neturėtų priešinti žmonių tarpusavyje, o dabar susidariusi situacija, kad vieni nori sustingdyti tradiciją ir neleisti kultūrai bei kalbai kisti, o kiti stengiasi atverti vartus, kad kūrybiškumas, perkūra, prisitaikymas taptų galimybe kultūrą išlaikyti, stiprinti naujomis formomis. Aš žiūrėčiau viltingai. Manau, turime labai stiprų potencialą.

 

Kas yra prigimtinė kultūra, už kurios įprasminimą, puoselėjimą bei sklaidą ir pelnėte Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją?

Prigimtinė kultūra yra mūsų vietinė kultūra. Gimtoji – kurioje gimstame ir augame. Plačiąja prasme tai Lietuvoje susiformavusi ir šiandien tebegyvuojanti kultūra. Formos keičiasi, tačiau daug kas išlieka. Nepriklausomai, ar gyvename kaime, ar mieste, ar esame žemdirbiai, ar mokytojai, ar gydytojai, iš tėvų, senelių, prosenelių paveldėjome kultūrinę, mumyse besireiškiančią tradiciją. Tai gali būti vertybės (pvz., ryšys su gamta ar darbštumas) ir pasaulėjauta, mąstysena, kalbėsena, elgsena ar jausena... Pvz., polinkis „įbesti“ rankas į žemę (ką nors sodinti, auginti), kalbėjimasis su darželio ar kambarinėmis gėlėmis, vaikų vardai su kraštovaizdžio elementais (pvz., Smiltė, Eglė, Upė, Vėjas, Audra, Miglė). Taip pat – skausmas dėl kertamo medžio. Mažybiniai kreipiniai. Kaimo sodybos turėjimas. Žvakutės mirusiesiems. Ir dar daug dalykų, kurių sąrašo niekas nėra sudaręs. Pridedant, žinoma, tai, ką visi žinome: švenčių tradicijas (ypač maistą), tautosaką, muziką, šokius, tautodailę. Bet šitie dalykai aiškūs ir be įvardijimo.

Kaip suprasti, kad reiškinys – prigimtinės kultūros dalis? Kaip ją suvokti šiandien?

Žmogus, gyvenantis savoje kultūroje, suvokia ją ne kaip kažką atskiro, o kaip tikrovę, gyvenimą. Niekas nesvarsto kasdieniniame gyvenime, ką paveldėjo iš šeimos ar perėmė iš artimosios aplinkos. Kultūra mus formuoja, bet apie ją nesusimąstome. Pastebime tik tai, kas skiria mus nuo kitų. Pvz., maistas – juoda duona, šaltibarščiai, cepelinai... Maistas – bene ilgiausiai išliekantis tapatybės dėmuo. Etnologė Elena Bradūnaitė yra pastebėjusi, kad Amerikoje lietuviai migrantai ilgiausiai buvo išlaikę kulinarines tradicijas, netgi ilgiau už gimtąją kalbą.

Norint suvokti, kiek daug esame paveldėję iš protėvių tradicijos, tektų tuo specialiai domėtis. Štai, mums šiandien kalbantis, atėjo žinia, kad lietuvių šiaudiniai sodai ką tik įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Dabar kiekvienas gali nedvejodamas pasakyti, kad jeigu moka rišti sodą, tai turi kažką lietuviško. Tačiau dar prieš 20 metų, kol sodų rišimo tradicija buvo labai mažai žinoma miestuose, retas būtų sugalvojęs, kad per šiaudinį sodą gali identifikuotis su lietuviškumu. Juo labiau kad sodus riša ir latviai, estai, švedai…

Iš lietuviškų dalykų kaip labai svarbų bruožą išskirčiau vietiškumą, įsišaknijimą, įsirašymą į kraštovaizdį. Tai tikrai nereiškia, kad kiekvienas tautietis kreipia į jį dėmesį arba persikėlęs kitur gyventi, užmezga artimą ryšį su aplinka. Tačiau daug žmonių yra prisirišę prie gyvenamosios aplinkos, savo tėviškių, tėvų ir senelių tėviškių. Lietuviams skausminga parduoti senelių, juo labiau tėvų namus. Ryšį su gimtine rodo ir smulkmenos. Prieš keletą metų su Jonu Ohmanu kalbėjomės apie knygas. Jis atsivertęs ketvirtą viršelį stebėjosi, kad lietuviai knygos autorių pristato pradėdami nuo to, kurioje vietoje šis gimė. Jam tai atrodė keista ir nesuprantama. O mums netgi labai įdomu, iš kokios vietovės kilęs autorius. Vietiškumas – svarbus lietuvių prigimtinės kultūros bruožas, nepaisant to, kad daug keliaujame ir esame veikiami globalizacijos procesų.

 

Labai daug lietuvių gyvena užsienyje. Kaip vietiškumo jausmas dera su naująja emigracijos banga, kuri vyksta jau 20 metų?

Kalbu ne tik apie tai, kad mums sunku nuo savo vietos atsiskirti. Norime jausti vietą ten, kur būname. Vieta – ne tiktai taškas erdvėje, bet ir kraštovaizdis. Išaugome aplinkoje, kurioje palyginus mažai žmonių ir daug kraštovaizdžio, todėl tai mums reikšmingas veiksnys. Kiek­vienas kraštovaizdžio objektas turi savo gyvybę. Dėl to mums tokie svarbūs medžiai, upės, šaltiniai. Kai kalbame apie prigimtinės kultūros bruožus, jie visi tarpusavyje susisieja: ir gamtiškumas, ir vietiškumas, ir bend­ruomeniškumas. Pastarasis irgi svarbus bruožas, kadangi didelė dalis šiandieninių miestiečių senelių ir prosenelių gyveno kaimiškose vietovėse ar mažuose miesteliuose, kur bendruomenės labai daug reiškia. Deja, sovietmetis bendruomeniškus santykius labai suardė, daug ką šiandien reikia atkurti iš naujo.

 

Teisingai suprantu, kad bendruomeniškumas, kaip vertybė, mums svarbus dėl prigimtinės kultūros paveldo, tačiau šiandien jį visai naujai perkuriame, kaip jis reiškiasi?

Taip. Pasikeitė bendruomenės pobūdis. Jei gyveni mažame miestelyje, bendruomenė apibrėžta vietovės, tu pažįsti visus žmones. O dabar bendruomenės formuojasi pagal interesų sritis, jas reikia formuoti iš naujo, nes viskas keičiasi. Tačiau noras priklausyti bendruomenei lieka.

 

Ar tikrai čia lietuviškas bruožas? Juk urbanizacija vyksta visame pasaulyje. Ar čia lietuviška, ar bendracivilizaciška?

Nereikėtų galvoti, kad lietuvių prigimtinė kultūra susideda tik iš specifinių, vien jai būdingų bruožų. Yra daug elementų, kurie būdingi platesniems kultūriniams arealams. Nemažai bendrumo turime su latviais dar iš pačių seniausių baltų laikų – mitologinį paveldą, tuos pačius senųjų dievų vardus, labai panašią kalbą ir pasaulėvaizdį. Yra bendrumo ir su lenkais, ypač nuo XIX amžiaus (pvz., daugelis šiandien mėgstamų tautinių šokių yra atėję iš Lenkijos ar per lenkų kultūrą). Nemažai bendro turime su gudais. Pvz., lietuvių liaudies dainų poetika ir melodika panašesnė su gudais, o ne su latviais. Bet ir lietuviai, ir latviai, ir gudai labai ilgai išlaikė mirusiųjų gerbimo tradicijas. Kapų lankymas – apeiginis dalykas, vienas iki šiol išlikusių ritualų iš senų laikų. Baltarusijoje iki šių dienų dar išlikęs paprotys nešti maisto ant kapų, per mirusiems pagerbti skirtas dienas daryti šeimos susibūrimus ir vaišes kapinėse. Kapinėse netgi įrengti stalai tokioms vaišėms. Iš XVI a. šaltinių matome, kad tuo metu tokie pat papročiai buvo būdingi ir lietuviams bei latviams. Katalikybė ir liuteronų bažnyčia šį paprotį sunaikino, o stačiatikiai išlaikė, integravo į savo liaudišką krikščionybę. Taigi ypatingas dėmesys mirusiems būdingas plačiam kultūriniam arealui, tai nėra tik lietuviams būdingas bruožas, tačiau jis, be abejonės, yra mūsų prigimtinės kultūros dalis. Ir tai ne tik ryšys su mirusiaisiais, bet ir su šaknimis, protėviais, jų prisiminimu. 

Kultūra yra sudėtinis fenomenas, jos savitumą lemia ne vien išskirtinės savybės, bet ir saviti kultūrinių elementų deriniai ar ypatingas atskirų bruožų sureikšminimas. Tarkim, ryšys su gamta mūsų kultūroje turėjo ypatingą reikšmę, kuri išliko iki mūsų dienų. Palyginimui – Vakarų Europoje tai seniai nebebuvo laikoma vertybe, tačiau šiandien vėl atsigręžiama į gamtą dėl klimato kaitos iššūkių. Mūsų prigimtinė kultūra yra tinkama šiuolaikybei. Ir tai svarbu.

 

Mitus kuriame iki šiol, viename interviu kaip pavyzdį pateikėte tarpukariu sukurtą Dariaus ir Girėno mitą. Kokie mitai kuriami šiandien?

Vos prieš keletą metų iškilo Adolfo Ramanausko-Vanago mitas. Iki tol apskritai neturėjome partizanų mito, nes mitams reikia ne tik idėjos, ideologijos, bet ir figūratyvinės raiškos, siužeto, herojaus. Be to, ir tinkamų aplinkybių – karas Ukrainoje aktualizavo laisvės ir Tėvynės idėjas. Ramanausko-Vanago palaikų suradimas leido atlikti viešą laidojimo ritualą, kapas (perlaidojimo vieta) tapo kulto vietos steiginiu. Tad turime ir šiuolaikinį mitą, ir kulto vietą, ir ritualą. Rastume ir daugiau politinių mitų, nors daugelis yra trumpalaikiai, susiję su rinkimų idėjomis ir herojais. Mitas, kaip literatūrinis žanras, niekada neišseks, nes atlieka svarbų vaidmenį – sutelkia į bendruomenę, leidžia pajausti idėjų prasmę.

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.