Aurelija Drevel. Kalba ir skaitmeninė tyla

 Turbūt baisiausiu akademinės leksikos žodžiu man tapo „klasteris“: tarsi koks terminologinis (termitologinis?) Kthulhu1 jis vis pasirodo kur nors vidury institucinės kalbos sakinio ir tada jau beveik regi klastingus švietimo globalizatorių dalgius, besikėsinančius užplumpinti lietuvių kalbą lygioje vietoje. Keisčiausia, kad net ir patys suklasteriuotieji dažniausiai gerai nežino, ką šis terminas reiškia: lyg ir kelių kabinetų veiklos sujungimą, lyg ir panašių dalykų akademinį telkinį (spiečių? kekę?), bet ką tiksliai – lieka paslaptis, terminologinė misterija, apie kurią žinome tik tiek, kad ji retkarčiais apsireiškia mokslo šventovių tamsiausiuose koridoriuose. Kaip koks pranašiškas kalbinio laiko pabaigos ženklas.

 

Aurelija Drevel. Kalba ir skaitmeninė tyla

 

Panašus terminologinis siaubas ištinka nebe pirmą kartą. Trečiame bakalauro studijų kurse darbo vadovei pasiūlius rašyti referatą virtualios kultūros tema labai apsidžiaugiau: gavau šį tą apie šiuolaikinį gyvenimą! Tačiau vos pradėjusi dėlioti juodraštį iškart pasijutau kaip „Titanikas“, netikėtai vožęsis į ledkalnį: buvo visai neaišku, kaip vis dėlto reikėtų kalbėti apie virtualųjį pasaulį, kaip jį apibūdinti žmonių kalba. Įprastinio techninių angliškų terminų sulietuvinimo nepakako: dingdavo prasmės, sakiniai tapdavo griozdiški, apaugdavo gausybe išnašų ir nuorodų. Vertimo, kaip pasakojimo strategijos, prasmė buvo taip pat nelabai aiški, tokio teksto nesuprasdavo ne tik internetu nesinaudojanti, bet ir į jį įnikusi karta: pirmieji nepajėgdavo kompensuoti kultūrinės patirties trūkumo ir pamesdavo minties giją maždaug po trečio sakinio, o antrieji tarpusavyje kalbėdavosi pusiau ang­liškų, pusiau lietuviškų terminų mišiniu ir skųsdavosi dėl norminės kalbos netikslumo, išplautų reikšmių. Taip išsivystydavo savotiškas šuniškos lingvistikos kompleksas: empiriškai viską suprasdavau iki smulkmenų, tačiau papasakoti negalėdavau – liežuvis ir gimtoji kalba tarsi sustingdavo gerklėje, sumedėdavo ir nepasiduodavo norima kryptimi. Kartais ištikdavo ir visiška kalbinė katastrofa, tuomet belikdavo suktis etnografiškai: empirinės medžiagos intarpus palikti neredaguotus, taip, kaip kalbėdavo patys pateikėjai, puikiai suprantant, kad be konteksto tokios citatos skaitytojui tikriausiai nieko nesakys.

Norėtųsi pasidžiaugti, jog po 20 metų padėtis gerokai pakito, tačiau... Apie internetą mes vis dar kalbame skurdžiai lyg tebesitikėdami, kad ta „neganda“ ims ir praeis. Apie virtualųjį būvį dabar suprantame šiek tiek daugiau, internetinės veiklos tapo kasdienės rutinos dalimi, bet išreikšti viską žodžiais, kalbėti apie virtualius potyrius, nusakyti, kas vyksta virtualiojoje erdvėje vis dar pritrūksta žodyno, kalbėjimo pavyzdžių, o kartais galbūt ir įsisąmoninimo, kalbinių mąstymo struktūrų. Pamažu tai tampa ne vien akademine problema, bet ir kasdienio gyvenimo dilema – nepajėgiame vaizdžiai nusakyti to, kuo užsiimame didesnę laisvo laiko dalį, nesugebame papasakoti nuotykių, nutinkančių kitapus kompiuterio ekrano, nerandame bendros kalbos su tink­le retai besilankančiaisiais. Susikalbėti tampa sunku ne tik lingvistine, bet ir kultūrine prasme: įsijungusios ir neįsijungusios į tinklą kartos technologinio raštingumo skirties liniją tikriausiai reikėtų brėžti maždaug ties 1980 gimimo metais, tačiau dar didesni, kone tektoniniai lūžiai visuomenę skiria pasaulėvaizdžio prasme. Skiriasi ne tik gebėjimas naudotis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, bet ir komunikacijos, pramogų poreikiai, pasaulio matymo atskaitos taškai, vertybės, gyvenimo organizavimas ir tikrovės samprata, tapatybės paieškos ir savęs realizavimas. Tarp kartų ima vertis didžiulė praraja. Atvirumo akimirką, vienas iš mano pašnekovų pasiguodė: „Vaikai siautėja – vienam 8, kitam tuoj bus 6. Visiški globalistai, šneka angliškai, mėgsta makdonaldus ir visiškai netautiški, kol kas. Aš jau suvokiu, kad vaikų pasaulėvaizdis visai kitoks nei mūsų kartos... Anglų kalba jiems yra žaidimo kalba, kalba ja ištisai, be perstojo, kartais net geriau nei gimtąja – taip paprasčiau, ypač su terminais, kompo žaidimų gi niekas neverčia. O lietuvių kalba jiems tarsi lieka tam kitam, senių gyvenimui.“

Gerklėje liko poapokaliptinis prieskonis. Panaši tendencija, tiesa, būdinga ne tik mums, tas pats vyksta ir visoms kitoms skaitmeninio pasaulio kūrimui nereikšmingoms kalboms. Reiškinys ne naujas: dar 1995 m., atsivėrus platesnėms skaitmeninio gyvenimo internete galimybėms, tokia veikla reikalavo kitokios, unifikuotos, visiems suprantamos kalbos. Kompiuterinė aplinka tokią susikalbėjimo problematiką reflektavo dvejopai: praktiniame lygmenyje skatindama vartotojus kalbėti viena, oficialia (dažniausiai anglų) kalba, o kultūriniame siūlydama bendrinės (common) kalbos idėją. Virsdama vietine bendrinė anglų kalba užpildė atsiradusią nišą, tačiau pati transformavosi įgydama daugybę naujų skait­meninių reikšmių, o lietuviškas internetinis kalbėjimas tapo kažkuo panašiu į Vilniaus krašto pidžiną, susiformavusį iš vienos gramatikos ir įvairialypio tautinio indėlio.

 

Aurelija Drevel. Kalba ir skaitmeninė tyla

 

Panašu, kad negebėjimas kalbėti, apibrėžti kasdienių virtualios erdvės įvykių gimtąja kalba įtempia ir pačią kalbą kaip reiškinį. Europietiškoje kultūroje dauguma tautų raštą, literatūrinę kalbą formavo fonologiniu principu, kalboje koduodamos vartojamus garsus, tačiau globaliame pasaulyje toks rašto pobūdis tampa nebe toks efektyvus, nes pernelyg stipriai priklauso nuo konkrečios kalbos mokėjimo. Logograminiai rašmenys universalesni, juos galima atsieti nuo kalbos, taikyti plačiau: istoriniu pavyzdžiu galėtų būti kinų rašmenų taikymas Japonijoje, Korėjoje. Taip pat gan ironiškai geruoju universalios kalbos pavyzdžiu tampa kurčiųjų ir nebylių gestų kalba, išreiškianti mintis judesiais ir nepriklausanti nuo konkrečios etninės kalbos mokėjimo. Tokios vaizdų kalbos pavyzdžiu internete galėtų būti emocijas koduojantys jaustukai (emotikonai), įvairūs simboliai (pavyzdžiui, prekių krepšelio), paveiksliukai komentarų sekcijose, memai, GIF’ai ir kitokia vaizdinė informacija, kurią perskaitome net nesusimastydami, jog imame kalbėti jau visai kita kalba. Parodyti virtualioje erdvėje tampa paprasčiau nei papasakoti, vaizdas tampa trumpiausiu keliu, greičiausia komunikacijos forma.

Įsigalint internetiniam gyvenimui tenka pastebėti, jog nyksta kalbos verbalumas, šnekos naudojimas. Tokio reiškinio pavyzdžiu galėtų būti jaunosios kartos komunikacijos įpročiai: kone visada pirmiausiai rašomos žinutės ir tik labai reikalui prispyrus skambinama, o daug laiko praleidžiama tylomis, bendraujant raštu, kitomis skaitmeninės komunikacijos formomis. Kinta ir skaitymo įpročiai, gebėjimas suprasti ilgus, neiliust­ruotus tekstus, knygas keičia „Wattpad“ ir panašios mėgėjiško rašymo platformos, didele problema tampa sudėtingų konceptų, pasakojimų perkėlimas į naujas medijos formas, todėl pati kultūra tarsi lėkštėja, įstringa vieno sakinio žanre: jei tekstas netelpa ekrane, jis tampa per ilgas, didėja tikimybė, kad jo niekas neperskaitys. Tada tekstas trupinamas, sulankstomas tarsi origamis, sudėtingesnės jo dalys slepiamos hipersaitų klostėse. Pasaulėvaizdis tarsi išsisluoksniuoja į dvi dimensijas, į dvi realybes ir, ypač augančios kartos kontekste, tampa nebeaišku, kuri iš šių dimensijų laikytina pirmine, tikrąja, kuri yra mąstymo atskaitos taškas, pasaulėvaizdžio žemėlapio centras.

Kokios tokio virtualaus kalbinio aplaidumo pasek­mės? Nevartojama kalba dyla iš atminties: kadaise pramoktos užsienio kalbos prisimiršta, iškyla žodžių prisiminimo problema, t. y. net ir suprantant, kas mums sakoma, patiems jau sunku sukurpti rišlų sakinį. Galbūt, išmaniųjų telefonų eroje verbaliniai kalbos įgūdžiai ilgainiui taip pat ims dilti, kaip nutinka nevartojamoms užsienio kalboms? Iškyla ir dvikalbystės problema, būdinga jau ne tik tautine prasme mišriose šeimose, bet ir visiems, užaugusiems su internetu, nes dvikalbėje aplinkoje augantiems vaikam būdingas siauresnis žodynas, vienos (nebūtinai lietuvių) kalbos dominavimas.

 

Aurelija Drevel. Kalba ir skaitmeninė tyla
Autorės iliustracijos.

 

Kita vertus, internetiniai tekstai savotiškai ima priminti ir egiptietišką demotinį raštą: atskirą rašytinę kalbą, daugiausiai vartotą susirašinėti ir buhalteriniams reikalams, t. y. raštą vulgaris, atsietą tiek nuo šnekamosios, tiek nuo literatūrinės kalbos. Šia prasme internetinė komunikacija laikytina atskira kalbos šaka, trečiuoju kalbos tipu, tik su jam būdingais atributais, veikiančiais kitus du kalbos tipus, panašiai kaip šnekamoji kalba veikia literatūrą ir atvirkščiai. Tokią kalbos raišką nagrinėti vien literatūrinėmis ar tautosakinėmis priemonėmis sunku, kaip ir bandyti ją normalizuoti, pritemti prie oficialios kalbos kanono: skaitmeninėje aplinkoje kalbos formą, stilių visų pirma lemia technologiniai paramet­rai, pavyzdžiui, ženklų limitas tviteryje, arba socialinių medijų algoritmai, pirmenybę teikiantys tam tikriems įrašams, o tai tiesiogiai veikia žmogaus kalbinę raišką, sakinius, mintį. Be to, tokia demotinė skaitmeninė kalba visada turi ir tarptautinį aspektą: kuo lietuviški pagrindinių sąvokų ekvivalentai panašesni, bent jau išoriškai (pirma raide, žodžio ilgiu), į originalą, tuo tekstas tampa suprantamesnis, o gausus tarptautinių žodžių vartojimas specifiniams technologiniams reiškiniams įvardyti dažniausiai tampa neišvengiamas.

Kalbai vizualėjant reikėtų galvoti ir apie vizualinės kalbos atributus, neverbalinę tautos reprezentaciją. Tokios kalbinės raiškos mes iš esmės visai neturime, šį komunikacijos aspektą perleidžiame kitų kultūrų simboliams ir reikšmėms. Neturime ne tik išraiškų, neturime ir vizualiosios kalbos kalbininkų, šio hibridinio demotinio rašto specialistų, galinčių kalbėti ne tik apie verbalinį, bet ir vaizdinį kalbos turinį. Žaidimams, „Youtube“ ir „TikTok“ platformoms tampant svarbiu jaunosios kartos saviraiškos ir ugdymo mechanizmu, tokią kalbą tikriausiai reikėtų analizuoti adaptuotais dailės, kinematografijos terminais, galbūt bandyti ją kreipti kiek elegantiškesne linkme bent jau mokykliniuose, oficialiuose kontekstuose ir formuoti lietuvišką vizualiosios išraiškos stilių. Galų gale vaizdui, kitaip nei fonetinei kalbai, nereikalingas vertimas. Galbūt juo apie mus pasakoti pasauliui būtų daug lengviau nei žodžiais, nes iš tiesų parodyti yra paprasčiau nei pasakyti?

 

* Kthulhu – rašytojo H. P. Lovecrafto išgalvota chaoso dievybė, įkalinta Ramiajame vandenyne nuskendusiame R’lajo mieste ir gebanti užvaldyti žmogaus protą, paskandinti jį siaube.