Nebepamenu, kiek man buvo metų, kai išmokau skaityti. Sako, Ingmaras Bergmanas save prisiminė nuo tada, kai tebuvo lopšyje gulintis kūdikis... Deja, tokia originalia patirtimi pasigirti negaliu. Ko gero, pirmasis iš vaikystės likęs prisiminimas – vištos pjovimas. Tiksliau, galvos jai nukirtimas – kaime paukščiams kaip kokiems pavojingiems nusikaltėliams galvos tiesiog nukertamos. Negimiau tai žinodama. Tačiau vieną kartą, kai man buvo visai nedaug metų, mama po kairiąja pažastimi pasikišo kanapėtą vištą, dešine ranka pastvėrė kirvuką... Ir, eidama už kūtės (taip žemaičiai ir šiandien tebevadina tvartą), šūktelėjo, kad palaukčiau jos čia, kieme. Tam, kad nesugalvočiau sekti iš paskos. Tačiau šis įsakymas man kažkodėl visai nepasirodė griežtas. Atvirkščiai – akimirksniu apsisprendžiau pažiūrėti, kas vyks už tos kūtės... Nors, kai pasileidusi paskui mamą atsidūriau prie malkinės, akimirksniu supratau, kad ten eiti tikrai nereikėjo. Kai atėjau, tai jau buvo įvykę – vištai galva buvo nukirsta. Tačiau paukštis, užuot, kaip sakoma, išleidęs dvasią, atsigręžė... Ir puolė prie manęs, stovinčios vos už kelių žingsnių nuo mamos. Pribėgęs, tiksliau, priskridęs, be galvos ir visas kruvinas, paukštis šoktelėjo aukštyn, beveik man į veidą. Sparnai nesiliovė plasnoti, kojos – mataruoti... Tarsi norėtų atsispirti galingo šuolio. Pamenu, paskui ne vieną naktį sapnavau tą vaizdą. Ne veltui jis ryškus iki šiol. Ir būtent tas vaizdas siejasi su pirmosiomis asmeninėmis patirtimis – suvokimu, kad esu.

Nors lygiai taip pat gerai, kaip aną įvykį, atsimenu ir kitą dalyką – visada turėjau knygų. Gal nuo kokių trejų ar ketverių. Mama su tėčiu sako, jog ir anksčiau. Ir netgi tokių „rimtų“, kaip „Tūkstantis ir viena naktis“... Bet geriausiai prisimenu tris: Anzelmo Matučio „Milžinų šaukštas“, Ramutės Girkontaitės „Angliukas ir sniegena“ bei Kristijono Donelaičio „Mes vyžoti būrai“. Žiūriu, interneto puslapyje musumazyliai.lt ši 1975 m. išleista knygelė šiandien parduodama už... 1 eurą. O štai aš tebeturiu. Ir anądien pagalvojau, jog neparduočiau nė už 100. Nors gal ir gerai, kad yra parduodančių. Tai sutrumpintas ir Albinos Makūnaitės nepaprastai gražiai iliust­ruotas „Metų“ variantas –­ tegu vaikai nuo mažumės pratinasi prie ir šiandien aktualumo neprarandančio teksto, kad paskui nuo jo nepykintų nei bendrojo lavinimo mokykloje, nei aukštojoje, jeigu bus pasirinktos humanitarinės pakraipos studijos. Ne kartą girdėjau pastarųjų dėstytojus bėdojant, jog su tuo nemirtingu kūriniu sunkiai susigyvena net filologijos studentai. Nors viena dėstytoja kartą pasakojo vidurinėje to teksto „negirdėjusi“, o pradėjusi studijuoti pagaliau išgirdusi... Kol galiausiai įsimylėjusi. Tad dabar K. Donelaitis jai – mėgstamiausias XVIII a. lietuvių literatūros, kurios kursą pati dėstė, autorius, o poe­ma „Metai“ –­ mėgstamiausias kūrinys.

O kaip buvo man, kada įsimylėjau K. Donelaitį? Tiksliai nežinau. Bet įtariu, jog tada, kai pirmąsyk atsiverčiau minėtą vaikišką knygelę. Aišku, tokio amžiaus skaitytojui labai daug reiškia vizualizacija. Tad visų pirma sužavėjo iliustracijos šalia sakinių iš teksto. Nors netrukus ėmė hipnotizuojančiai veikti ir pats tėčio skaitomas tekstas. Juk kaipgi neveiks vaiko hegzametras?!. Vos išmoksti suregzti sklandų sakinį su taisyklinga r ir štai išgirsti, jog kalba gali tapti mantra, užkalbėjimu... Kai, atrodo, galėtum klausytis ir klausytis net nesuprasdamas daugybės žodžių, nežinodamas jų reikšmių. Tad ir klausydavausi. Vis prašydama: „Dar... Dar. Dar!“ Na, o besiklausydama kažkaip visai netyčia ėmiau iš atskirų raidžių dėlioti žodžius pati. Gal tada pradėjau ir kurti?.. Mat tėvai tvirtina, jog tai dariau nuo tada, kai pradėjau kiek rišliau, t. y. suprantamiau, kalbėti.

Šiaip ar taip, į pirmą klasę nuėjau turėdama storą savo kūrybos sąsiuvinį. Nors tada mano kūryba dar nepretendavo būti kokiu nors literatūros žanru. Tiesiog kūriau. O tėtis, kol nemokėjau rašyti, viską išguldydavo popieriuje. Netgi nedidelę knygelę su mano tekstukais buvo surišęs. Aš ją bemat iliust­ravau piešiniais. Tačiau šį „šedevrą“ sugebėjau išsaugoti tik iki devintos klasės, kol tėvai nusipirko ir antrąją namo, kuriame gyvenome, dalį... Prasidėjo visagalis remontas ir „didysis tautų kraustymasis“. Tuomet praradau daug to, ką šiandien norėčiau turėti. Bet ne „vyžotus būrus“. Jeigu nekreiptume didelio dėmesio į mano piešinius tušinuku, jie gana gerai išsilaikė. Pamenu, kai mokėmės XVIII a. lietuvių literatūrą, tą knygelę buvau net į universitetą nusivežusi, bet per paskaitą išsitraukti iš krepšio taip ir neišdrįsau. Pamaniau, dar kas nors ims ir nesupras mano slaptos meilės K. Donelaičiui. Pagalvos, jog tai paprasčiausia poza... Arba pradės šaipytis, kad vaikiškas knygeles į paskaitas nešiojuosi.

Tik vieno niekada nesigėdijau – noro bent kartą gyvenime nuvažiuoti į Tolminkiemį. Bent iš tolo pro mašinos langą pamatyti tą vietą, kur kadaise galėjai sutikti K. Donelaitį. Nežinau, kodėl būtent į Tolminkiemį, o ne Lazdynėlius ar Stalupėnus. Tačiau nesisekė nuvykti nei vienur, nei kitur. Norėjau su šeima ar draugais važiuoti automobiliu ir... iškart po ekskursijos grįžti namo. Juk Kaliningrado sritis netoli. Tačiau vos nuėjusi į kokią kelionių agentūrą papasakodavau savo planus, iškart išgirsdavau klausimą: „O kur apsistosite, t. y. nakvosite?“ – „Niekur, – atsakydavau. – Nuvažiuosime ir grįšime.“ Tačiau agentūros darbuotojos to mano sakinio tarsi negirdėdavo ir vis kartodavo savo klausimą, kol suprasdavau, kad reikia eiti. Ir atsisveikinusi išeidavau. Paskui sužinojau, jog kažkokia kelionių agentūra (pamiršau pavadinimą) kartą per metus organizuoja ekskursiją į Kaliningrado sritį ir per porą dienų galima apžiūrėti visas „dostoprimečatelnosti“, tačiau vykti vis būdavo nepatogus laikas: tai tas, tai anas. Ir taip metų metus.

Bet sakoma, kad mintys materialios, – neįmanoma šitaip ilgai norėti... Ir niekada nepadaryti. Tad šiemet pagaliau įvyko stebuklas – nusišypsojo laimė: Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacija pakvietė į Kaliningrado sritį. O ten, be kita ko, aplankiau ir su mūsų – lietuvių – grožinės literatūros pradininku K. Donelaičiu susijusias vietoves: Lazdynėlius (šiandien ten kaimo nebėra, o vos už kelių kilometrų – Gusevas), kuriuose poetas gimė, Stalupėnus (oficialiai – Nesterovas), kur dirbo muzikos mokytoju, choro vadovu, o paskui tapo mokymo įstaigos vedėju (rektoriumi), bei Tolminkiemį (dabar Čistyje Prudai), kur klebonavo evangelikų liuteronų parapijoje ir yra palaidotas. Be abejo, teko pabūti ir Karaliaučiuje (Kaliningrade arba Königsberge), kur buvo įšventintas į kunigus.

Kodėl, užuot iš karto pradėjusi pasakoti, ką ten mačiau, išgirdau, patyriau ir supratau, prabilau apie vizas?.. Nes vizą gauti nebuvo paprasta net vykstant su privačiu vizitu pagal iškvietimą. O jau procedūros, kirtus Lietuvos ir Rusijos sieną... Visai nekalbėti apie tai nevalia, nes K. Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje dirbanti Ana Aleksandrovna konstatavo, jog pastaruoju metu čion atvykstančių iš Lietuvos vis mažiau ir mažiau. „Anksčiau atvažiuodavo klasės, kolektyvai... O dabar – itin retai“, –­ sakė moteris. Šis teiginys – pagrindas nerimauti, kad galbūt ateinančios kartos apie mūsų – lietuvių – literatūros pradininkus žinos vis mažiau ir mažiau. Ne kartą esu girdėjusi aukštųjų mokyk­lų dėstytojus teigiant, kad šiandienės kartos, t. y. pastarųjų metų studentai, iš mokyklų ateina su vis silpnesnėmis humanitarinėmis žiniomis. Ir nebūtinai specifinėmis, būtinomis būsimiems humanitarams, o tokiomis, kurios privalomos visiems išsilavinusiems žmonėms ar norintiems, kad kiti juos tokiais laikytų.

Šiandien be galo sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodė prieš 300 metų, tačiau gyva teorija, kad, norint suvokti, kokia buvo iškili asmenybė, reikia apsilankyti jos gyventose vietose: ko neįmanoma suprasti, kartais paprasčiau pajusti. Ir visai nesvarbu, kad šiuo atveju vietovės – kitos valstybės teritorijoje, ir jose gyvena kitos tautybės žmonės.

Jeigu jau kalbame apie galimybę nuvykti ten, į Rusiją, būtų neteisinga nutylėti ir apie joje gyvenančiųjų galimybę atvykti čia, į Lietuvą. Vieno pakeliui į Tolminkiemį esančio kaimo parduotuvėlės pardavėja, išgirdusi, jog mes iš Lietuvos, bemat pagyvėjo – esą jos vyras ten, tiksliau, Vilkaviškyje, turi giminių. Tačiau daugybę metų su jais nebendraujama, į svečius nevažinėjama, nes... Nėra galimybės. Netgi tada, kai lietuvių šeimoje kažkas mirė, iš Rusijos Vilaviškin teko važiuoti per Lenkiją. Mat pasiekti Lietuvą tiesiai iš Kaliningrado srities nebuvę įmanoma. Dėl to paties pasiguodė ir jauna darbuotoja kavinukės, įsikūrusios šalia gintaro kasyklos Jantarne. Esą turinti giminių Šilutės rajone, bet nuvažiuoti pas juos – jokių galimybių. O štai viena mergina papasakojo iš Maskvos į Kaliningradą važiavusi per Lietuvą. Traukinys sustojęs Vilniaus geležinkelio stotyje ir ilgokai ten stovėjęs. Ji labai norėjusi gerti, tad sumaniusi išlipti iš traukinio ir stotyje nusipirkti. Tačiau netrukus išgirdusi, kad, jeigu taip padarys, įvykdys nusikaltimą – jos kojos negali paliesti Lietuvos žemės. „Baisus daiktas ta politika“, – prasitarė mergina. Ir nieko prie tokių žodžių nebepridursi. Nebent tik tai, kad per trejetą Kaliningrado srityje praleistų dienų nė iš vieno tenykščio žmogaus, išgirdusio apie mūsų tautybę (jos neslėpėme – greičiau atvirkščiai), neteko patirti nemalonės. Gal iš tiesų veikia vadinamasis susisiekiančių indų principas – kaip tu kitiems, taip ir kiti tau?

Tolminkiemyje lietuviškumo dvasia gyva iki šiol: kaip informavo minėta muziejaus darbuotoja, čia vyksta lietuvių literatūros savaitės, K. Donelaičio gimimo ar mirties sukakčių minėjimai. O bažnyčios-muziejaus langų vitražuose šviečią eilutės iš nemirtingųjų „Metų“. Tiktai ar daugelis žino, jog mažai betrūko, kad tame pastate muziejaus nebeliktų – apie 2010–2011 m. šventovę norėtą perduoti stačiatikių žinion. Taigi šis pastatas būtų tapęs cerkve. Kam reikia dėkoti, kad taip nenutiko, kad valstybinis sprendimas pakeistas? Be visų kitų – ir Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos vadovui, rašytojui, žinomam kultūros veikėjui bei mecenatui Borisui Bartfeldui. Jis Rusijos priekaištą Lietuvai, kad jeigu norinti Tolminkiemyje turėti K. Donelaičio muziejų, pati privalo jį ir išlaikyti, pasisakymuose, straipsniuose atrėmė faktu, jog Lietuva iš savo biudžeto išlaiko Aleksandro Puškino muziejų Vilniuje. Beje, B. Bartfeldas vienas ir su rašytojų organizacijos nariais dažnai lankosi Lietuvoje, dalyvauja čia vykstančiuose literatūriniuose renginiuose, kuriuose skaito ne tik savo, bet ir kitų rusų autorių kūrybą. Pavyzdžiui, Josifo Brodskio. Dažniausiai jį išgirsti galima per „Poezijos pavasario“ renginius Klaipėdoje, nes Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, vadovaujamas Juozo Šikšnelio, daug metų bendradarbiauja su Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacija. Nors B. Bartfeldas – ne tik poetas, bet ir prozininkas. Pernai Mask­voje išėjo jo romanas „Sugrįžimas į Golgotą“ (rus. „Vozvroščenije na Golgofu“), sulaukęs neigiamų atsiliepimų, kaip galima numanyti, todėl, kad karo pragare ne beatodairiškai šlovinamos pergalės, o humanistiškai akcentuojama jų kaina – kiekvienos gyvybės vertė.

Lazdynėliuose pasitinka akmuo su iškaltu ant jo šviesaus atminimo skulptoriaus, mąstytojo, vienuolio (OFM) Viliaus Orvido lietuvišku užrašu (aišku, yra ir rusiškas). O aplinkui į saulę stiebiasi ąžuolynas. Vieni medžiai jau betampą drūtais ąžuolais, kiti dar vos vos atsilaiko prieš vėją. Ir tai negali nedžiuginti – vadinasi, vis atsiranda, kas juos ten pasodina, prižiūri – mažesnieji medeliai net pririšti. O ar bus kam puoselėti K. Donelaičio ąžuolyną, tiksliau, jo atminimą po 100 metų? Tai priklauso nuo daug ko. Pavyzdžiui, nuo to, ar ateis į galvą perleisti 1975 m. vaikams skirtą knygelę „Mes vyžoti būrai“. Net jei kai kam „visai ne į temą“ pasirodytų išminties perlais žibantis tekstas, atmintin įsirėžtų bent iliustracijose įkomponuotos atskiros eilutės... Ir taptų atpažinimo ženklu, žyme, kad tai K. Donelaitis. Autorius kūrinio, dėl kurio, jeigu tik būtų publikuotas tuomet, kai buvo parašytas, taptume viena seniausių literatūros kūrinių Europoje turinčia tauta. Nors reikia konstatuoti ir tai: ar K. Donelaitis liks vienišas, priklausys ir nuo politikos. Tiksliau, ar išmoksime nuo jos atskirti mums labai svarbius dalykus. O tai ne politinis, bet filosofinis klausimas. Bet taip mąstydamas šiandien, ko gero, populiarus nebūsi.