Verta ne apriboti mokyklinės literatūros kursą, ne sprausti jį į tautinio naratyvo ribas tarsi į Prokrusto lovą, o ieškoti būdų pateikti klasiką šiuolaikiškiau, suprantamiau. Tam galėtų tikti, tarkim, internetinio susirašinėjimo forma. Klasikinė literatūra klasikinėmis formomis, neišbandžius technologinių teksto pavidalų, riboja galimybę perteikti humanitarines žinias. Tuo įsitikinęs Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius Saulius Keturakis.

 

Nuotrauka iš S. Keturakio asmeninio archyvo

 

Daug diskutuojame apie mokyklinio ugdymo turinio atnaujinimą. Kokia turėtų būti humanitarinių mokslų ir literatūros dėstymo funkcija šiuolaikinėje švietimo sistemoje?

Praleisiu tuos gausius argumentus apie vertybes, kritinį mąstymą ir panašiai, o labiau akcentuosiu ekonominius ir profesinius dalykus, kurie, kaip galima nauda, irgi susiję su literatūra. Ir kurie visiškai be reikalo mokiniams nenurodomi. Dabar įvaldyti technologijas nebėra sunku – galima sukurti kompiuterinį žaidimą neturint nė menkiausio supratimo apie programavimo kalbas. Aišku, prisiminus vokiečių medijų teoretiko Fried­richo A. Kittlerio tezę, idealiu atveju kiekvienas humanitaras turėtų mokėti programavimo kalbų. Bet ir jų nemokantis humanitaras nėra bevertis, nes didžiausia šiandienos rinkos problema yra turinys.

Todėl pagrįstai sakoma, jog be humanitarinių mokslų abiturientas ar absolventas yra absoliučiai bevertis, nes nesugeba sukurti turinio, kuris galėtų būti įdomus kitiems, t. y. komerciškai sėkmingas. Masačusetso technologijų institute humanitarinių mokslų studijoms skiriama beveik 20 proc. viso laiko, nors tai garsiausia pasaulio technologijų aukštoji mokykla. Maža to, institutas sudarinėja elektroninės literatūros antologijas. UCLA inžinieriai studijuoja literatūros dalykus, Teksaso universitete „Digital Writing & Research Lab“ retorikos principai taikomi net konstruojant puslaidininkius. Kodėl? Juk didžiausia problema yra suvokti, kam žmonės gali panaudoti technologijas – kokiam turiniui transliuoti. Jei turinio nėra, technologija masiškai niekada nebus nereikalinga.

Tad humanitarinių mokslų funkciją šiuolaikinėje švietimo sistemoje, žiūrėdamas iš ekonominės perspektyvos, apibūdinčiau kaip turinio kūrimo kompetencijos ugdymą. Gebėti papasakoti tai, ką darai ir kas tave domina, šiandien yra viena svarbiausių kompetencijų. Todėl siūlyčiau iš dalies keisti literatūros dėstymo tikslą mokykloje – ne perskaityti kūrinius iš sąrašo tikintis, kad jie suformuos tam tikrą asmenybę, o parodyti literatūrą kaip efektyvios komunikacijos įrankį dėmesiui – svarbiausiai šių dienų Vakarų civilizacijos „prekei“ – pasiekti.

Tada kils ir susidomėjimas literatūra, apie literatūrą nebus galvojama kaip apie kančios etapą mokykloje, kuriam pasibaigus romanų ir eilėraščių rinkinių niekas niekada neatsivers. Pats esu klasikinio santykio su literatūra šalininkas, tačiau auditorijoje kasdien susidurdamas su studentais, kuriems literatūros skaitymas reikalauja ypatingos motyvacijos, konkrečių nuorodų apie naudą, suprantu, jog kažin kas kultūroje iš esmės pasikeitė. Tai reikia įvertinti.

Skamba futuristiškai ir vartotojiškai. Suprantu, kad aš, kaip mokytojas, ir tu, kaip dėstytojas, jaunam žmogui turime duoti kompetencijų, garantuojančių, kad jis integruosis į darbo rinką, bus ekonomiškai naudingas. Prašau, palik bent šiek tiek romantikos. Kiek, tavo manymu, aktualus tradicinis literatūros, kaip gilesnio mąstymo, savęs, kito ir kultūros interpretavimo, suvokimas?

Neginčiju: auklėjamasis literatūros aspektas, neabejotina, svarbus. Mūsų pasaulis nepaprastai fragmentiškas, todėl svarbiausia literatūros ir visų humanitarinių mokslų tikslas būtų vienoje prasmės matricoje sujungti labai skirtingas žinias ir aktualius įvykius.

Dirbu Kauno technologijos universitete, ir dažnai tenka pasiaiškinti, ką čia veikia humanitarinių mokslų atstovai. Vienąkart neištvėręs pasakiau, jog humanitariniai mokslai yra tarsi operacinė sistema. Socialiniai mokslai – failų grupavimo ir apykaitos įrankiai, o technologijos mokslai – tiesiog pagalbinės paslaugos. Operacinės sistemos paprastai nejaučiame, bet be jos niekas neveiks. Šią humanitarinių mokslų paskirtį puikiai supranta JAV aukščiausių technologijų cent­ruose. Štai Stanfordo universitete yra „Literatūros laboratorija“ (litlab.stanford.edu), įkurta literatūros tyrinėtojo Franco Moretti. Daug diskusijų sukėlusioje knygoje „Distant Reading“ (2005) jis paskelbė, kad tradicinis atidus skaitymas teikia didelį malonumą, bet norėdamas suprasti literatūrą masinio raštingumo epochoje turi mokytis... neskaityti. Kas turėta omenyje?

Literatūros kūrinius F. Moretti vertina kaip duomenų masyvus, kuriuos suprasti be kompiuterinių technologijų ir algoritmų tampa neįmanoma. Štai čia atsiranda jungtis tarp literatūros ir skaitmeninės kultūros mentaliteto, kuris sudomina ir visuotinę žiniasklaidą – į F. Moretti literatūros tyrimus dėmesį atkreipė „The New Yorker“, „The New York Times“. Nesileisdamas į literatūrologinius tyrinėtojo idėjų ypatumus, atkreipčiau dėmesį tik į tokiuose tyrimuose išryškėjančią galimybę parodyti literatūrą, kad ji taptų patraukli jaunimui.

Tokia pat galimybė atsirastų pritaikius dirbtinio intelekto sistemas literatūros kūrybai. Ar taip būtų pažeistas literatūros, kaip žmogaus sąmonės dokumento, statusas? Nebūtinai, mat kai kuriuose kultūros teorijos tekstuose galima aptikti formuluočių, kad taip literatūros kūrybinis aktas pakeičiamas programavimo kalba „rašytojui parašyti“. Smagu, jog Lietuvos kultūriniuose žurnaluose jau pasitaiko tekstų, netgi novelių, parašytų apmokius dirbtinio intelekto sistemas. Kas iš to? Pasikartosiu: tai būdas parodyti, jog literatūra sėkmingai funkcionuoja skaitmeninių komunikacijų terpėje. O tai jaunimui svarbus kriterijus ja domėtis.

Skamba originaliai ir įkvepiančiai, bet realybė neguodžia – mokiniai dažniausiai nemato literatūros ir humanitarinių mokslų naudos. Maža to, pasitelkus įprastinę didaktiką juos gana sunku sudominti literatūra. Kaip padaryti humanitarinius mokslus, ypač literatūrą, patrauklius mokiniams, kad ne tik turinio kūrimo kompetencija, bet ir ta „operacinė sistema“ būtų sėkmingai instaliuota?

Tyrimai rodo, jog dėl mobiliųjų telefonų naudojimo karta iki 25-erių pajėgia dėmesį be pertraukos išlaikyti tik 5 minutes. O vidutinis amerikiečių novelės perskaitymo laikas – valanda. Akivaizdu, tokia literatūra neįveikiama šiandienei kartai. Kitas tyrimas, kuriame tai pačiai kartai buvo pasiūlyta paskaityti klasikinės literatūros, parodė, kad pirmąjį tūkstantį žodžių sutelkę dėmesį perskaitė tik 5 proc.! Pabandžius pakeisti literatūros pavidalą – pateikti ją internetinių pokalbių forma, susikoncentravę perskaitė jau 85 proc.! Šiandienos skaitymo įpročius, susiformavusius dėl technologijų poveikio, atitinkančios literatūros formos turėtų būti akcentuojamos – neįmanoma atskirti technologijų nuo tradicinės dvasinės kultūros. Tokie naujųjų literatūros pavidalų projektai sėkmingai komercializuojami: tereikia pasidomėti, sakykim, „Hooked“ mobiliąja programėle – projektu, kuris „chat fiction“ žanru per porą metų pritraukė beveik 50 mln. vartotojų.

Lietuvių rašytojai irgi išmėgino šitą žanrą. Paieškokite šių metų pirmame „Nemuno“ numeryje Kęstučio Navako teksto „Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant“. Jokiu būdu nesakau, kad visa literatūra turėtų transformuotis į tokius pavidalus. Tačiau turėtų gerai veikti bent kaip priemonė parodyti, jog literatūra gali būti įdomi. Patirtis su studentais tai įrodo.

Tą patį pastebėjau, kai mokiniams pasiūliau medžiagą apie Vydūną konspektuoti pagal feisbuko profilio principą: kur gimei, tavo vietos, tavo veiklos. Įdomu būtų pabandyti Donelaičio „Metus“ perrašyti internetinio pokalbio forma: juk ten pateikiami įdomūs dialogai ir būtų galima prikurti gerų memų.

Kol kas neturime elektroninės literatūros tradicijos, neturime literatūrinio gyvenimo platformų mobiliuosiuose įrenginiuose (kaip vokiečių „Oolipo“, „Hooked“, „Wattpad“), todėl tokie eksperimentai galėtų padėti sudominti mokinius. Nejaugi viskas, ką galime jiems pasiūlyti mokykloje, yra klasikinė literatūra klasikine forma? Girdėjau penktokus, skaitančius jiems pateiktus literatūrinius tekstus ir klausinėjančius: kas yra piemenėlis, kas yra kūdra? Penktokams pateikti tekstai nesuvokiami net leksiniu lygiu. Manyčiau, reikėtų pradėti nuo adekvačiausių dabartinių moksleivių skaitymo įpročiams pasaulinės literatūros formų. Literatūros, kaip internetinio pokalbio. Literatūros, kaip kompiuterinio žaidimo. Kai supranti, jog literatūrą skaityti įdomu, vyresnėse klasėse lengviau judėti prie klasikos parodant aiškius ryšius su šiandienos literatūra.

Patraukli tavo vizija: literatūrą integruojame su technologijomis, investuojame į naujas klasikinės literatūros pateikimo formas, bet turinį paliekame tokį pat žmogišką – jis ir toliau ugdo asmenybę, kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir jautrumą. Būtina atnaujinti ir jautrumo ugdymo aspektus: šalia įprastų humanistinių problemų įtraukti ekologijos, socialinės atsakomybės, dirbtinio intelekto problemas. Tuomet turėsime tikrai kokybišką, dvasinę kultūrą auginantį turinį, pateiktą patrauk­liomis formomis. Vis dėlto kol kas mūsų literatūrinių programų pamatą sudaro klasikiniai tekstai, pateikti tradiciniais būdais. Be to, programos glaudžiai susietos su pasakojimais apie tautos kultūrą ir istoriją. Kaip vertini tautiškumo ugdymui prioritetą teikiančias mokyklines programas?

Sudėtingas klausimas. Globalus pasaulis darosi vis mažiau patrauklus, daug valstybių imasi neįtikėtinų priemonių gindamos savo kalbą ir kultūrą nuo globalizacijos. „Tautinio pasakojimo“ šalininkų pozicijos Europoje, pavyzdžiui, Vengrijoje, Švedijoje, Slovėnijoje, Danijoje, būtų labai populiarios. Itin stengiamasi atkurti vietos pojūtį, kiek nors kompensuoti postmodernų bevietiškumo fenomeną.
Tačiau Lietuvos situacija kitokia. Tautiškumas mums reiškia užsidarymą nuo literatūros formų, kurios matomos Vakarų literatūroje, o pas mus jų nėra. Tautinės mokyklos koncepcija neleidžia parodyti šiuolaikinės literatūros mokiniams. Kai „tautinis naratyvas“ reiškia tik klasikinės lietuvių literatūros skaitymą, tuomet tai kankinimas. Tarsi būtume verčiami bendrauti vien tradiciniais laiškais. Kartais parašyti nuostabu, bet nuolat tai daryti, kai komunikacijos poreikiai visai kitokie, – sadizmas. Tad tautinės mokyklos monopolis Lietuvoje reikštų, kad mokinys niekada nepamatys tokios literatūros, kuri jį, kaip skaitytoją, sudomintų adekvačia forma. Dar manau, jog nėra ypač svarbu, kiek ir kokių tekstų mokinys mokykloje perskaitys, – skaitinių sąrašo sudarinėjimas yra beprasmis, jei mokinys nesupras pačios literatūrinės komunikacijos naudos ir specifikos.

 

„Algoritminis rašytojas“. Nuotrauka iš Sauliaus Keturakio archyvo