Atsispiriant nuo Sayakos Muratos kūrybos

 × Dalius Jonkus

Prancūzų antropologas Claude’as Lévi-Straussas parašė knygą provokuojančiu pavadinimu „Visi mes kanibalai“ (liet. 2020). Joje autorius teigia, kad bet kokie įpročiai, tikėjimai ar papročiai, „kad ir kokie keisti, šokiruojantys ar pasibjaurėtini atrodytų“, gali būti paaiškinami tik gilinantis į jų atsiradimo kontekstą. Sayaka Murata (gim. 1979), populiari šiuolaikinė japonų rašytoja, taip pat yra savotiška šiuolaikinės visuomenės antropologė. Ji studijavo literatūrą Saitamos prefektūros universitete, ilgą laiką dirbo valandine darbuotoja parduotuvėje. Ši tiesioginių stebėjimų patirtis aprašyta ją išgarsinusiame romane „Kombinio moteris“ (liet. 2019), už kurį buvo apdovanota Akutagavos premija. 

Neseniai pasirodė antroji S. Muratos knyga „Gyvybės ceremonija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023, iš japonų kalbos vertė Rūta Aleksandravičiūtė). Ją sudaro dvylika apsakymų. Apsakymams būdingas humoras ir netikėtas kasdienių situacijų vaizdavimas. Netikėtumo efektą autorė pasiekia pasinaudodama fantazijos elementais, kurie naujai nuspalvina įprastus išgyvenimus ir papročius. Abiejose knygose autorė kvestionuoja įpročius. Tai gali būti santykių su kitais, valgymo ar žmogaus savasties įpročiai. Knygoje „Gyvybės ceremonija“ rašytoja pasakoja istorijas apie kasdienius santykius šeimoje, intymius santykius, draugystę, daugialypę šiuolaikinės moters tapatybę. 

Labiausiai šokiruojanti istorija aprašyta novelėje, kurios pavadinimas suteikiamas visai knygai. Pasakojimas apie tai, kaip mirusiojo palydos ceremonija tampa gyvybės šventimo apeigomis. Tai šventė, kurios metu suvalgomas gurmaniškai paruoštas mirusiojo kūnas, o po valgio ceremonijos dalyviai ieško partnerio ar partnerės apvaisinimo ritualui atlikti. Mirusiojo išlydėjimas tampa naujos gyvybės šventimu. Vaizduodama neįprastus papročius autorė kelia klausimus apie mus supančio socialinio pasaulio normas. Ar žmogienos valgymas ir gyvybės pradėjimas ritualiniais tikslais yra nenormalūs ir neetiški veiksmai, ar tai tik dar vienas įprotis, kuris dažnai kartojamas tampa papročiu? 

Kitoje novelėje pasakojama istorija apie sužadėtinius, kurių santuokai iškyla grėsmė, nes jie nesutaria dėl tradicinio mirusiųjų palaikų naudojimo drabužiams, aksesuarams ir baldams. Vaizduodama neįprastus ir net šokiruojančius papročius, autorė dekonstruoja kasdienes situacijas ir kelia klausimus apie žmogiškosios savasties ribas. Skaitydamas knygą ir pats sau kėliau klausimą. Ar įpročiai ir jų kartojimas yra tai, kas užtikrina žmogaus racionalumą, ar atvirkščiai – įpročiai ir papročiai egzistuoja tik todėl, kad juose yra fiksuojamas ir įtvirtinamas racionalus pasaulio pažinimas? Darau prielaidą, kad žodžiai „įprotis“ ir „paprotys“, savo šaknyje turintys protingumo nuorodą, nėra atsitiktiniai. Fenomenologiniu požiūriu, įpročiai tiesiogiai veikia suvokimo procesą, nes suvokdami remiamės ne tik dabartiniu, bet ir ankstesnių suvokimų patyrimais. Įpročiai atsiranda ne todėl, kad kartojame vienus ar kitus veiksmus, įpročiai suformuojami kaip racionaliai pasiteisinusi ir įžvalgomis paremta veikla, kuri tampa papročiais ir normomis. Tai išankstinis žinojimas, kuris tipologizuoja aplinkinį pasaulį ir palengvina schematišką veikimą jame.

Įpročiai ir jų pagrindu suformuoti papročiai yra būdas, kuriuo išsaugomi įgūdžiai ir veikimo schemos, bet tai gali būti ir inertiško veikimo bei prietarų buveinė. Įpročiai gali būti anonimiški, atsiradę be sąmoningo dalyvavimo juos steigiant, bet gali būti įgyti per sąmoningas pastangas ir tikslingą valios nukreiptumą. Įpročiai būna bendruomeniški, sutampantys su socialinės ir kultūrinės veiklos normomis, tačiau apie įpročius galima kalbėti ir kaip apie individualaus charakterio formavimo procesą. Kiekviena patirtis keičia manąjį Aš ir formuoja įpročiais grįstą poziciją, įsitikinimus. Įpročių dinamiką fenomenologai supranta pasitelkdami sedimentacijos sąvoką. Įpročiai formuojasi kaip nuosėdos, kurios stabilizuoja ir struktūruoja patirties procesą. Jie tampa pasyviais nusistatymais ir veiklos schemomis, kurie aktyvuojami kaip nukreiptumas į atitinkamus objektus ir nesąmoninga veiklos motyvacija. 

Dar vienas S. Muratos knygoje spausdinamas apsakymas „Išsiritimas“ pasakoja apie jauną moterį, patiriančią tapatybės krizę. Haruka negali apsispręsti, kokią tapatybę jai pasirinkti švenčiant vestuves ir sukviečiant draugus, su kuriais iki tol bendravo atskirai. Reikalas tas, kad kiekvienoje draugų kompanijoje Haruka pasirinkdavo skirtingą vaidmenį, ir tie personažai yra visiškai nesuderinami. Vienur ji buvo gražuolė Princesė, kitur išsiblaškiusi Žiopliukė, kartais Paslaptingoji arba veiklioji Seniūnė. Tačiau net tada, kai herojės personažai ima konkuruoti tarpusavyje ir Haruka tariamai praranda tapatybę, ji lieka ištikima sau. Nepaisydama vaidmenų gausos, Haruka išsaugo savo tapatybę, nes suvokia, kad visi personažai yra jos sukurti. Kitaip sakant, Haruka suvokia save kaip tokią tapatybę, kuri gali savastį įkūnyti per skirtingus personažus. Jie atskleidžia įvairius vientiso charakterio aspektus. Net patirdama pokyčius Haruka išsaugo viską persmelkiantį tapatybės vientisumą.

Kodėl fenomenologiniu požiūriu svarbu kalbėti apie vientisą asmens charakterį? Dažnai tapatybė suprantama supaprastintai, tarsi subjektas turėtų vieną nekintantį branduolį, kuris užtikrina ir sintezuoja patirties įvairovę. Tačiau gilesnė asmens gyvenimo analizė atskleidžia, kad tokios nekintančios tapatybės neegzistuoja. Kita vertus, tai nereiškia, kad asmens tapatybė keičiasi atsižvelgiant į aplinkybes. Ispanų filosofas Ortega y Gassetas teigia, kad „Aš esu Aš ir mano aplinkybės. Jei neišgelbėsiu jų, tai neišsigelbėsiu ir Aš pats“. Tai reiškia, kad gyvendamas konkrečiose aplinkybėse aš turiu skaitytis su jomis, bet nesusitapatinti. Aplinkybės turi būti „išgelbėjamos“ jas įprasminant. Jos neturi keisti savasties, nes kitaip žmogus taps bestuburiu prisitaikėliu. Postmodernistinės filosofijos linkusios neigti asmens tapatybę. Manoma, kad žmogus gali keisti savo tapatybes taip pat, kaip keičia drabužius. Tačiau net jei pripažįstame tapatybių takumą ir kismą, ar tai reiškia, kad šis kismas neturi nieko pastovaus ir išliekamo? 

Fenomenologinė analizė siekia parodyti, kad asmuo, priklausomai nuo savo brandos, neišsibarsto kontingentiškose aplinkybėse, jis išsaugo savo esmę kaip patirties kryptingumo pastovumą. Todėl fenomenologai pabrėžia įpročių pagrindu formuojamą charakterio pastovumą. Tai reiškia, kad tapatybė atsiskleidžia ne kaip statiška, bet kaip dinamiška esmė. Asmuo bręsta dinamiškai išgyvendamas istoriją, kai jo atliekami veiksmai formuoja nuosėdas, pasireiškiančias kaip įpročiai, įgūdžiai, nuostatos ir interesų paskatos. Atlikti sprendimai, suformuoti įsitikinimai, išgyventi jausmai nepraeina be pėdsakų. Kiekvienas išgyvenimas pamažu išblunka, tačiau retenciškai išsaugomas modifikuotu būdu. 

Laikiškas sąmonės srautas pasireiškia ne kaip akimirkos įspūdžiai, kai kiekvienas naujas įspūdis sunaikina ankstesnį, bet kaip besitęsiantis kontinuumas. Sąmonė išgyvenama kaip tapsmas, bet kartu kaip nenutrūkstamas sąmonės etapų progresas. Kitaip sakant, asmuo save išgyvena kaip savo paties kuriamą istoriją. Todėl kiekvienas asmuo pasireiškia ne tik kaip egzistuojantis dabartyje, bet ir motyvuojamas praeities gelmės, savo išgyvenimų istorijos. Tapatybė apima įgytus ir paveldėtus įpročius, kurie kaip pasyvios sedimentacijos aktyvuojami dabartyje. Kiekviena sedimentacija yra ne šiaip asmens savybė, tai asmens valda. Tai, ką subjektas geba, ką jis moka, ką jis gali ir kas vienaip ar kitaip lemia jo dabartinės patirties akiračius. 

Motyvacija žmogaus gyvenime veikia ne kaip vienareikšmė poelgių determinacija, o kaip racionalių ir iracionalių motyvų susidūrimas atliekant valingus, į tikslą nukreiptus veiksmus. Svarbiausia ir optimistiškiausia išvada, kad kiekvienas įprotis ar net priklausomybė gali būti ginčijami ir keičiami valingomis pastangomis. Brandi asmenybė pasižymi charakterio ir įsitikinimų pastovumu, kuris atsiskleidžia kaip bendras žmogaus stilius. Galų gale asmens gebėjimas turėti poziciją ir nuosekliai laikytis savo įsitikinimų formuoja jį kaip bendruomenišką ir etiškai atsakingą subjektą. 

 

Straipsnis parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto (Nr. SMIP-22-17) dalis