Nuo 1995 m. Niujorke gyvenantis Dalius Naujokaitis-Naujo improvizuoja ir groja įvairių žanrų muziką. Anot Jono Meko, jis – genialus perkusininkas, dirigentas, visiškai apsėstas savojo meno. Kalbėjausi su Daliumi Žemutiniame Istsaide, netoliese jo studijos ir Johno Zorno klubo „The Stone“, kur prieš keletą metų skambėjo „Rasa Rasa“ projektas, dabar įrašytas ir išleistas garsios leidyklos TZADIK.
D. Naujokaitis spalio 16 d. koncertuos festivalyje „Vilnius Jazz“.
Akustinių reiškinių tyrinėtojai teigia, kad kiekvienas miestas turi pagrindinį skambesio toną, kuris yra visų jam būdingų triukšmų sudėtinis garsinis rezultatas. Kokį girdi Niujorko skambesį?
Niujorkas turi savo specifinę muziką, įdomią ir netikėtą. Toji muzika atsiranda iš visų garsų, esančių toli ir arti. Ji turi savotišką ritmą ir kartu yra rami, be jokių akustinių išsišokimų. Žinoma, kitas reikalas, jei kažkas gręžia prie pat ausies. Muzika priklauso nuo žmonių ir kartais būna beprotiška. Anksčiau įrašinėdavau Niujorko garsus. Tebeturiu daugybę kasečių ir esu kelis kartus panaudojęs šiuos garsus improvizuodamas. Niujorkas skamba kitaip nei, tarkime, Maskva, Tokijas ar Rio de Žaneiras. Savotiška gatvių sistema formuoja žmonių ir mašinų srautų judėjimo kultūrą. Tokios niekur kitur nėra. Visos šios miesto struktūros ir žmonės sukuria tam tikrą garsų judėjimą.
Miesto garsyne juk išgirsti ir nebūtinai malonių, provokuojančių garsų. Johnas Cage’as sakydavo, kad jei koks garsas erzina – reikia klausytis jo dar atidžiau. Tada pradedi jį pažinti, pagauni jo ritmą ir galiausiai jis nustoja erzinti.
Klausantis pasitaiko tokių fantastiškų momentų, kai net nežinai, kokį garsą išgirdai. Kartais iš toli pasigirsta, tarkime, žemo dažnio garsas ir pradedi spėlioti, iš kur jis kyla. Žinai, kad tikrai nepanašus į lėktuvo garsą, ir tiek. Tarp visų šių miesto triukšmų juk girdimi ir paukščiai, ir gatvėse grojantys muzikantai.
Matant gatvėse grojančius žmones, kurie tiesiog tampa miesto triukšmo dalimi, ar nekyla noras atitarti šiam niujorkietiškam miesto ritmui? Esu mačiusi keletą tavo projektų lauke, tarkim, pasirodymą su grupe „Himalayas“ Brukline, Dumbo rajone. Ten juk girdimi ir aplinkos garsai. Kaip besiruošdamas projektui planuoji šių garsų neišvengiamą dalyvavimą?
Neplanuoju. Būdavo momentų, kai reaguodavau į gatvės garsus. Aš juk irgi esu gatvėse grojęs su įvairiomis grupėmis, taip pat su daug metų Niujorke gyvenusiu tapytoju ir muzikantu Eugenijumi Varkaliu. Mudu grodavome gatvėse reaguodami į miesto skleidžiamus garsus ir kurdami su jais ritminį dialogą. Galima pradėti nuo paprasto ritmo, į jį įsiklausyti ir paskui atrasti, kokie garsai prie jo tinka. Niujorkas – tirštas ritmų, jie sluoksniuojasi ir kartais prasimuša vienas ar kitas garsas. Visai kitokia Vilniaus skleidžiama muzika – rami ir su netikėtais išsišokimais.
Tai visi garsai tau yra lygiaverčiai, tarp jų nėra hierarchijos?
Aišku, kad ne. Būtų neįdomu, jei apsiribotum vienu garsu ar instrumentu. Man labai įdomi triukšmo muzika, kurios Niujorke tikrai daug. Tai tokia muzika, kurioje nėra melodijos, tiesiog garsai ir nebūtinai muzikiniai, t. y. be apibrėžto tono.
Galbūt turi mylimų garsų, prie kurių nuolat sugrįžti?
Ne. Sunku būtų juos atsirinkti, nes tų garsų – milijardai. Gyvenimas teka ir viskas nuolat keičiasi, todėl neprisirišu prie jokių garsų.
Nuo ko prasideda improvizacija? Pats pirmas garsas – ar tau jis svarbus, kaip jį surandi?
Tiesiog pajaučiu. Ne galvoju, o jaučiu. Galvojimas viską tik sulėtina. Galvojimas neveikia, nes yra per lėtas. Nebent turėčiau konkrečią idėją – tada žiūriu, koks garsas labiau tinka. Bet čia irgi ne galvoju, o labiau jaučiu. Daug kas priklauso nuo to, su kuo groju, kokia situacija, ir nuo energijų – juk tarp muzikantų užsimezga telepatinis ryšys.
Esi improvizavęs su didesniais ansambliais „Himalayas“ ar „Naujo Atomic Orchestra“. Kaip tokiais atvejais planuojama improvizacijos eiga, ar iš anksto sugalvoji, kas bus grojama?
Taip, tai būdavo paruoštos kompozicijos, muzikiniai fragmentai, o tarp jų aš diriguodavau ženklais. Iš karto pajuntu, kad muzikoje kažkas ateina, kad turi įvykti pasikeitimas. Yra daug pasirinkimo galimybių, bet tam tikrą akimirką pajuntu, kas ateina ir ko labiausiai reikia. Suveikia vaizduotė ir tada žinau, kokį ženklą rodyti. Būnu sunumeravęs muzikinius fragmentus ir tik parodau muzikantams, kurį iš jų groti.
Kuo didesnė improvizuojančių žmonių grupė, tuo labiau reikia vieno, kuris parodytų muzikos tėkmę.
Taip, dirigento. Pavyzdžiui, turiu savo orkestrą „Dalius Naujo Band“, kur groja mano draugai niujorkiečiai. Kartais būna 13–14 žmonių su keistais instrumentais ir elektronika.
Ar grojami fragmentai tavo paties sugalvoti?
Taip, tačiau parašytus fragmentus ne visuomet panaudoju. Improvizacijos daugiausia paremtos mano rodomais ženklais. Niujorko muzikantai tokie puikūs, kad dažnai tai skamba kaip užrašyta muzika. Kompozicijos konstrukcija priklauso nuo to, ką jaučiu. Tam tikrais momentais aš ir pats pradedu groti, o ne tik diriguoju. Daugiausia išmokau iš Butcho Morriso, iš jo dirigavimo „The Nublu Orchestra“, taip pat iš Kenny’o Wolleseno, vadovaujančio „Himalayas“. Jis – labai geras būgnininkas ir turi savo dirigavimo ženklų sistemą. Viename koncerte po mūsų grojo Walteris Thompsonas, garsų tapybos (sound painting) išradėjas. Jis viską daro virtuoziškai, nes seniai tuo užsiima. Visų jo naudojamų judesių dar neišstudijavau, perėmiau tik keletą. Taip susirenku tuos ženklus, išmokstu ir dar naudoju savus. Jau turiu sukaupęs tokių ženklų rinkinį. Viską užrašyti partitūroje užtruktų per ilgai, nebent gebėtum greitai užrašyti natas. Man patinka „laisva muzika“, kai galiu nesilaikyti jokių stiliaus apribojimų. Tai nėra nei džiazas, nei koks kitas žanras. Dažnai grojame improvizuotą muziką, kai nesikoncentruojama į jokį stilių ar žanrą. Šiai muzikai nereikia dirigavimo. Joje svarbus vyksmo jutimas ir savitas indėlis. Aš nesu labai techniškas, bet turiu savo grojimo būdą. Visi tą žino, todėl į kai kuriuos projektus ir kviečiasi būtent mane. Kviečiasi, nes reikia Daliaus. Kitas žmogus įneštų kažką kita.
Kas tau labiau patinka – konkreti muzika ar improvizacija?
Ir tas, ir tas. Viskas priklauso nuo muzikantų, su kuriais groju. Žmonės yra patys svarbiausi. Pakeitus vieną muzikantą, muzika visiškai pasikeičia.
Pastebiu, kad jei nėra kokių nors bent laikinai susikurtų struktūrų ar intelektualinių užduočių, improvizuojant pirštai tarsi juda patys savaime. Deja, užuot ieškoję naujų grojimo išraiškos būdų, jie pasirenka „įprastinius maršrutus“ ir formuoja jau girdėtas, pažįstamas garsines figūras. Kaip pabėgti nuo įprasto, kone automatino grojimo būdo?
Reikia ieškoti ir eksperimentuoti. Padaryti pauzę ir tada vėl bandyti. Nereikia groti, jei pasidaro nuobodu. O pauzės – labai svarbios. Mudu su saksofonininku Mattu Cole’u turime subūrę grupę „For a Road“. Paimame paprastą, gerai žinomą ir jau grotą muzikinį gabaliuką ir, užuot jį groję, daugiausia tylime ir grojame kiek įmanoma mažiau. Bet viduje eina visa muzika, tik stengiamės, kad ji neišsprūstų. Tai nelengva, nes turi nepamesti tos vidinės muzikos gijos.
Kada prasprūsta tie garsai?
Kai jau nebegali ilgiau laukti. Man labai patinka pauzės. Atrodo, kad scenoje vyksta kažkas beprotiškai keista. Klausytojai laukia, kol pagaliau kažkas pradės groti, o mes tuo metu jau baigiame kūrinį.
Taigi ateinate į klubą, paimate instrumentus ir tuomet – tyla?
Ne, atėję į sceną užduodame tempą „viens, du, trys“ ir tada viskas prasideda. Ši idėja kilo, nes džiazo, ypač free džiazo, muzikantai labai daug groja, tiesiog be paliovos. O šioje grupėje man rūpi pabandyti ne kuo daugiau, o kuo mažiau groti.
Galbūt pasiilgsti tylos, todėl ir norisi tokios „negrojamos muzikos“?
Ne tiek tylos, kiek situacijos keistumo. Man patinka, nes tai yra naujas improvizavimo metodas ir jis ypač paprastas. Tą gali daryti bet kokie muzikantai.
Ar gali ne muzikantai taip „improvizuoti tyloje“?
Gali, bet jei improvizuoji tam tikrą kompoziciją, kad ir tyloje, turi žinoti melodiją, akordus, ritmą ir kuo geriau valdyti instrumentą. Nesvarbu, kad juo negroji tą akimirką. Tai lyg žaidimas ir mane jis intriguoja. Kartais garsai suskamba ir „susimeta“ taip, kaip tyčia nesugalvotum.
Perskaičiau apie tave citatą, kad esi „laisvas muzikas, grojantis laisvą muziką, nevaržomą jokių klišių ar stilistinių apribojimų“. Tau patinka dalyvauti skirtinguose muzikiniuose vyksmuose?
Taip. Šalia minėtų orkestrų ir ansamblių groju dar ir Niujorko roko grupėje „Valetudo“. Man rodos, iš portugalų kalbos išvertus „valetudo“ – „kai viskas galima“. Šis terminas susijęs su kovos menais.
Nejau grupės stilius atitinka pavadinimą ir joje visi groja ką nori?
Ne visai taip. Grojame originalias dainas su griežta struktūra.
Atrodo, kad tau reikia visko – ir begalinės laisvės, ir tam tikrų žanrinių rėmų.
Taip išeina, nes beveik negroju su nepažįstamais žmonėmis. Groju su draugais, jie rengia įvairiausius projektus. Taigi dalyvauju šešiose grupėse. Iš jų dar nepaminėjau grupės „Uzupisians“, čia vibrofonais groja Kenny Wollesenas ir Williamas Shore’as, o aš – būgnais ir elektroniniais mušamaisiais su užprogramuotais garsais. Turime tokį kūrinuką, parašytą Kenny’o, kuriame Užupio konstitucija deklamuojama angliškai. Dalyvauju ir dar viename grupės „Wollesonic“ projekte „Sonic Massage“, irgi sukurtame Wolleseno. Jis yra pagaminęs nepaprastai keistų instrumentų – pavyzdžiui, lagaminėlių su viduje besisukančiais sudėtingais mechanizmais, kurių vieną užgavus, suskamba ir kiti. Išeina tokia nekoordinuota ritmika, o svarbiausia – tie garsai yra labai tylūs. Kai darome „garsų masažą“, klausytojai dažnai guli ant grindų, jiems rekomenduojame užsimerkti, o mes vaikštome tarp jų skleisdami tylius garsus.
Prieš kelerius metus buvai vienas projekto „Rasa Rasa“ iniciatorių. Papasakok, kaip gimė idėja sujungti šią archajišką lietuviškos muzikos formą su šiuolaikine eksperimentine improvizacija. Kas tave sutartinėse domina?
Sutartinės man labai patinka, ypač iš senovinių traškančių archyvinių įrašų. Tiesiog magiška. Mudu su Jonathonu Haffneriu sukūrėme grupę, su mumis dainuodavo prancūzės ir amerikietės, kurias išmokydavome sutartinių. Daug kur grodavome, pavyzdžiui, Niujorko klube „Nublu“ kas savaitę ištisus pusantrų metų. Kartą grojome su amerikiečiais Kaune, „Fluxus ministerijoje“. Šį projektą įrašėme kartu su Niujorko muzikantais studijoje „Lower Eastside Sounds“, kur dirba kompozitorius Johnas Zornas.
Dalyvauji eksperimentinių filmų projektuose, esi sukūręs garso takelių keliems Jono Meko filmams. Papasakok apie juos.
Jonas įrašinėdavo mano solo koncertus ir vėliau panaudojo garsinę medžiagą keturiuose savo filmuose. Neseniai grojau su Niujorko menininke Raha Raissnia. Ji kuria fantastiškus abstrakčius filmus, gyvai naudodama 4–5 videoprojekcijas vienu metu. Aš su ja groju irgi gyvai improvizuodamas. Jos vyras graikas Panagiotis Mavridis kuria įdomius elektroninius instrumentus su stygomis ir motoriukais. Kartais groju kartu su juo.
Niujorkas – įkvepianti kultūrinė terpė, tiesiog kunkuliuojanti su niekuo nesulyginama energija. Kokių įžvelgi skirtumų tarp Niujorko ir Vilniaus?
Vilnius man labai patinka, bet jis mažiukas, tylus ir gana lėtas. Visai kita energija nei Niujorko. Negali net lyginti. Mano srities muzikoje yra gero jaunimėlio, bet mažai cirkuliacijos, viskas keičiasi lėtai. Niujorke kasdien vyksta daugybė naujų dalykų. Tai tiršta kultūrinė terpė, kurioje pamatau daug įdomių jaunų muzikantų.
Kaip apie juos sužinai? Juk Niujorke tokia galybė kultūrinių pasiūlymų, kad juose sunku susigaudyti.
Sužinau dažniausiai per draugus. Iš pradžių susipažinau su Kenny’u, pradėjau groti jo grupėje „Himalayas“ ir po dviejų savaičių jau pažinojau daugybę muzikantų. Niujorkas neturi ribų, tad ratas gali vis plėstis. Vienąkart grojome Brukline, Prospect parko arenoje, – ant scenos buvo net 170 muzikantų!
Ar jauti skirtumą tarp JAV ir Lietuvos publikos?
Jaučiu publikos reagavimą, bet nemanau, kad man tai daro įtaką. Ateinu, užduodu ritmą ir pradedu groti. Tuomet iš karto atsiduriu muzikoje. Negaliu juk groti ir galvoti, kas dabar manęs klausosi. Muzika tada sustoja ir tai itin jaučiama.
Daug groji, tačiau ar mėgsti kalbėti apie muziką su savo draugais?
Taip, ir nemažai, nes mes kartu dirbame. Prieš kiekvieną koncertą padarome „pow-wow“, kaip indėnai, prieš eidami į medžioklę, susirenkame apsitarti. Tai ritualinis apsitarimas. Jei bus diriguojama, tenka išsiaiškinti mano naudojamus ženklus.
O savo dirigavimo sistemos ženklus esi užfiksavęs ir sukatalogavęs?
Taip, kartu su Wollesenu išleidome namų gamybos knygutę su nuotraukomis ir aprašymais, ką jie reiškia. Tą knygutę duodu muzikantams prieš pradėdamas kartu dirbti. Neseniai teko diriguoti 40 žmonių chorui, įrašinėjant muziką Rahos Raissnios filmui. Jie ne dainavo, o daugiausiai šnypštė ir leido visokius garsažodžius.
Kai pats negroji, ar klausaisi muzikos?
Nuolat klausausi klasikinės, liaudies muzikos, džiazo. Turiu keletą mėgstamų radijo stočių: WKCR-FM, WFMU-FM. Mėgstu radiją. Pavyzdžiui, per Ornette’o Colemano gimtadienį viena iš radijo stočių visą dieną leido vien tik jo muziką arba, tarkim, visą savaitę leidžia Johną Cage’ą.
Daugiausia laiko praleidi muzikuodamas, tad ar užtenka laiko domėtis pasaulio įvykiais?
Domiuosi, bet kartais geriau būtų nesidomėti. Labai nekaip atrodo.
Koks tavo mėgstamiausias užsiėmimas be muzikos?
Man patinka gaminti maistą, mėgstu eksperimentuoti. Kaskart gamindamas sau ir draugams, vis bandau kažką naujo, kaip ir muzikoje.
Ar skaitai knygas?
Kartais daugiau, kartais mažiau.
Kaip sapnuoji – vaizdais ar garsais?
Įvairiai. Sunku pasakyti. Būna, kad ir garsais.
Kokie artimiausi planai Niujorke?
Daug planų, visus juos sunku išvardyti. Spalio 1–2 d. parodoje „Maker Faire“ darysiu „Sonic Massage“, spalio 25 d. su Nicko Gianni grupe grosiu klube „Nublu“. Daug kas Niujorke vyksta spontaniškai ir apie renginį sužinau prieš savaitę ar dvi.
Ar gyvenime esi toks spontaniškas, kaip ir muzikoje?
Niujorke tai būtina.
Pastebėjau, kad Niujorke žmonės dėl laiko stokos nori lakoniškumo ir aiškumo. Sutikęs naują žmogų niujorkietis skiria vos kelias sekundes, per kurias turi pasakyti, kas esi ir ką veiki. Ar pavyko surasti tą vieną stebuklingą sakinį, savyje sutelkiantį visą tavo egzistencijos esmę? Ką paprastai sakai tokiu atveju?
Sakau, kad esu perkusininkas, ir tiek. Dar priduriu, kad improvizuoju.
Kalbėjosi Žibuoklė Martinaitytė
Niujorkas, 2016-09-07