Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

Keliaudami Šikoku piligriminiu keliu ir lankydamiesi 88 šventyklose henro ne tik tarytum seka Kōbō Daishi pėdomis, bet ir tiki, ar bent jau nori tikėti, kad eina ne po vieną, o kartu su šiuo japonų šventuoju. Įsitikinimas įtvirtinimas japoniška fraze dōgyō ninin, kurią galima versti kaip „keliaujantys dviese“ arba „ta pati praktika, du žmonės“ (kai kurie piligrimai dōgyō ninin netgi įrašo į nakvynės vietos žurnalą, taip pabrėždami, kad atėjo ten ne vieni). Todėl, norėdami išreikšti padėką Kōbō Daishi už sėkmingai užbaigtą 88 šventyklų kelią ir už tai, kad šis lydėjo visą šį laiką (tiesa, kai kurie piligrimai, vildamiesi gauti palaiminimą, apsilanko ten dar prieš leisdamiesi į piligrimystę), henro persikelia iš Šikoku į pagrindinę Japonijos salą Honšu, Vakajamos prefektūrą, ir vyksta į švenčiausią Šingon budistams vietą – Kojos kalną, japonų pagarbiai vadinamą Kōyasan, kuriame 816 m. Kōbō Daishi įkūrė pirmąją iš daugelio šventyklų – Kongōbu-ji ir kuriame yra jo mauzoliejus.

 

Autoriaus nuotrauka

 

Būtent čia, Kojos kalne, Kōbō Daishi, tuo metu dar vadintas Kūkai, medituodamas priešais Miroku Bosatsu, ateities Budos, figūrėlę, 835 m. kovo 21 d. paniro į ligi šių dienų trunkančią tokią sąmonės ir kūno būseną, kai medituojantysis tampa nebeatskiriamu nuo to, ką medituoja (sanskrito kalba tai vadinama samadhi). Likus savaitei iki šio įvykio, kurį mažiau tikintys, matyt, tiesiog įvardytų mirtimi, Kōbō Daishi perdavė savo patikėtiniams paskutines instrukcijas ir ėmė be perstojo medituoti. Tą kovo 21-ąją, ketvirtą ryto, šalia budintys mokiniai pastebėjo, kad jis, nors ir sėdėjo kaip sėdėjęs tiesia nugara, užmerkė akis – dažniausiai medituojantysis būna nežymiai pravėręs akių vokus, kad išlaikytų tam tikrą budrumą ir sąmoningumą. Praėjo dar viena nerami, kupina laukimo, savaitė, tačiau Kōbō Daishi ir toliau meditavo nekeisdamas padėties. Galiausiai 49 dieną – per tą laiką už mirusįjį buvo surengtos kelios pamaldos – vienuoliai nusprendė paruošti mokytojo palaikus laidojimui, tačiau, didelei jų nuostabai, kūnas ne tik nebuvo pradėjęs irti, bet ir išliko šiltas ir minkštas (plaukai, barzda, nagai taip pat nenustojo augti). Taigi kitą dieną po laidotuvių ceremonijos vienuoliai tiesiog pakėlė platformą, ant kurios meditacine poza sėdėjo Kōbō Daishi, ir nunešė į mauzoliejų, iš anksto paruoštą pagal mokytojo nurodymus, ten jis po šiai dienai medituoja, o išrinktieji vienuoliai kasdien jam neša maistą, kerpa plaukus, nagus ir keičia apdarus. Būtent todėl, kai kas nors mini Kōbō Daishi, mini ne būtuoju laiku, o esamuoju, kitaip tariant, jis ne buvo, bet yra. O henro, leisdamiesi į piligriminę kelionę, tiki, jog šis šventasis, kuriam nebegalioja materialaus pasaulio dėsniai, juos lydi, saugo kelyje ir gali pasirodyti įvairiais pavidalais.

Ne tik Kōbō Daishi išėjimas, bet ir visa biografija yra aprašyta iki smulkiausių detalių – įskaitant ir jo paties rašytinius liudijimus – įvairiuose istoriniuose Japonijos šaltiniuose. Vis dėlto nubrėžti aiškią liniją tarp to, ką priskirtume istorinei tiesai, ir to, ką šiaip jau laikytume fikcija, nėra taip paprasta. Iš istorinės asmenybės, savo šalies labui nuveikusios išties daug (jis buvo ne tik vienuolis ir budizmo mokytojas, bet ir nepralenkiamas kaligrafijos meistras, skulptorius, architektas, inžinierius ir politinis veikėjas) ir palikusios gilų pėdsaką japonų kultūriniame bei religiniame gyvenime, Kōbō Daishi, dar būdamas gyvas (vartoju šį žodį mums įprasta prasme), tapo kone mitine figūra, kurią žmonės netruko apipinti įvairiausiomis legendomis ir apokrifinėmis istorijomis. Ir svarbiausia – šios legendos ir pasakojimai tebekuriami iki pat šių dienų ir juos kuria visi, kurie bent kiek prisiliečia prie Kōbō Daishi – ar jie būtų prie šventyklų skaitantys jam skirtą mantrą henro: „Namu Daishi Henjō Kongō“, ar Šingon budistai, besivadovaujantys mokytojo išdėstytais principais, ar mokslininkai, rašantys dar vieną traktatą apie Šingon mokyklos savitumą ir įvairiapusiškas jos įkūrėjo Japonijoje veiklas.

Kōbō Daishi gimė 774 m. Šikoku saloje, Sanuki provincijoje (dabartinėje Kagavos prefektūroje), nedideliame kaimelyje. Tiksli gimimo data nėra žinoma, tačiau manoma, ar veikiau tikima, kad tai įvyko birželio 15-ąją. Būtent tądien Kinijoje mirė šeštasis Šingon patriarchas Amoghavajra, taigi Kōbō Daishi, ilgainiui tapęs aštuntuoju – paskutiniuoju – šios budizmo atšakos patriarchu, laikomas pastarojo reinkarnacija (sulaukęs 30 metų Kōbō Daishi ir pats nukeliaus į Kiniją, kur semsis žinių pas septintąjį Šingon patriarchą, kol galiausiai šis prieš pat savo mirtį paragins jį grįžti Japonijon ir jau čia skleisti šios budizmo atšakos mokymą).

Vietoje, kur kadaise stovėjo jo šeimos, senos ir kilmingos Saeki giminės, namas, dabar yra didžiausia ir lankomiausia iš 88 šventyklų – Š75, Zentsū-ji. Ją 807 m., manoma, įkūrė pats Kōbō Daishi ir pavadino tėvo, Ataegimi Saeki, kurio budistinis vardas Zentsū, garbei. Aplink šventyklą, didėjant šiosios infrastruktūriniams poreikiams (vis dėlto tai viena iš trijų pagrindinių Šingon budizmo šventyklų Japonijoje), išaugo ištisas miestas – Zentsūdžis. Jame, be kita ko, kelių kilomet­rų atstu buvo įkurtos dar trys Šikoku piligriminio kelio šventyklos: Š72, Mandala-ji, Š73, Shusshaka-ji, ir Š74, Kōyama-ji. Taigi Zentsūdžis jau daugiau nei tūkstantį metų Japonijos kultūriniame ir religiniame žemėlapyje užima ypatingą vietą – kasmet čia atvyksta daugybė piligrimų ir turistų, kurių srautą pandemija gal kiek ir apkarpė, bet radikaliai nesumažino, bent jau lyginant su kitomis Šikoku šventyklomis.

Japonijoje budizmas, atkeliavęs iš Indijos per Kiniją ir Korėją, pradėtas praktikuoti maždaug VI amžiuje. Per kelis šimtmečius ši religinė doktrina, postuluojanti galimybę kiekvienam įdėjusiam pakankamai pastangų nušvisti ir taip galų gale išsivaduoti iš begalinių kančia paženklintų atgimimų, įsitvirtino, bent jau tarp kilmingųjų ir rašto žmonių, greta šintoizmo, taoizmo ir konfucianizmo. Pasak Josepho Mitsuo Kitagawos, apsigynusio disertaciją apie Kōbō Daishi ir Šingon budizmą, kai Kōbō Daishi skleidė savo mokymą, dalies japonų visuomenės tuo metu nebekankino dilema: tapti budistu ar ne, priešingai, jiems veikiau rūpėjo klausimas, kurią iš dviejų konkuruojančių budizmo atšakų pasirinkti – Šingon ar Tendai (šiosios mokyklos pradininkas buvo Kōbō Daishi amžininkas vienuolis Saichō).

Anot legendos, sulaukęs vos septynerių, būsimasis vienuolis jau žinojo norįs gyvenimą paskirti budizmui. Savo ryžtą nusprendė įrodyti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiu poelgiu. Nieko nesakęs šeimynykščiams, užsiropštė į stūksantį už kelių kilometrų nuo namų Gahaiši kalną, atsistojo ant skardžio ir atsigręžęs veidu į vakarus, Indijos pusėn, kreipėsi į Shaka Nyorai (taip japonai vadina budizmo pradininką Sidhartą Gautamą): „Idant galėčiau išgelbėti kaip įmanoma daugiau žmonių, aš pasišvenčiu Budos keliui! Jei man nepavyktų išpildyti šios priesaikos, tuomet nenusipelnau nė egzistuoti!“ Tuomet suglaudė delnus į maldą ir puolė į prarają. Krentantį vaiką tą patį mirksnį pagavo Buda ir nunešė į saugią vietą, taip tarsi užant­spauduodamas ir Kōbō Daishi gyvenimo kryptį bei likimą. O praėjus veik kelioms dešimtims metų, kai jis rašys savo pirmąjį veikalą pavadinimu „Sangō Shīki“ („Traktatas apie tris mokymus“), kuriame pasitelkęs fiktyvius personažus kritiškai lygins konfucionizmą, daozimą ir budizmą, šis stebuklingas įvykis bus užtvirtintas ir rašytiniu žodžiu: „Kelių yra daug, bet budizmo – geriausias.“

784 m., kai Kōbō Daishi buvo dešimties, imperatoriui Kanmu siekiant konsoliduoti valdžią, Japonijos sostinė buvo perkelta iš Naros, kurioje tuo metu klestėjo budistų nomenklatūra, į Nagaoką (dar po 10 metų sostine tapo Kiotas). Nepaisant šio imperatoriaus žingsnio, Nara išliko svarbiu religiniu ir mokslo centru Japonijoje. Šiame mieste paskatintas šeimos (jo dėdė Atō Ōtari, mokęs sūnėną klasikinės kinų kalbos ir literatūros, buvo konfucianizmo specialistas ir jauniausio imperatoriaus Kanmu sūnaus mokytojas) aštuoniolikmetis Kōbō Daishi įstojo į universitetą ir ėmė studijuoti konfucianizmu grįstą programą, skirtą šalies biurokratams ugdyti. Tačiau netrukus nusivylęs studijomis, garantavusiomis ramią ir užtikrintą valstybės tarnautojo ateitį, metė universitetą ir grįžęs į gimtąjį Šikoku tapo klajojančiu asketu vienišiumi.

Bręstant sprendimui palikti pasaulį, kuriame viską lėmė turtas, valdžia ir kilmė, Kōbō Daishi iš vieno budistų vienuolio vardu Gonso sužinojo apie ezoterinę budistinę praktiką, kurios pagrindas – Gumonji-hō mantra. Šia mantra, dar vadinama Aušrinės žvaigždės, kreipiamasi į vieną iš aštuonių didžiųjų bodisatvų – Kokūzō Bosatsu. Iš kitų dievybių budistų panteone Kokūzō išsiskiria begaline išmintimi, todėl, sakė Gonso budizmo keliu pirmuosius žingsnius žengiančiam Kōbō Daishi, teisingu būdu pakartojęs šią mantrą milijoną kartų gebėsi ne tik įsiminti visus perskaitytus budistinius tekstus, bet ir kaipmat suprasti jų prasmę. Maža to, ir pats Kokūzō gali tau pasirodyti bet kurią akimirką, jei į šią praktiką įdėsi visą širdį ir protą. Kōbō Daishi patikėjo Gonso žodžiais ir šios mantros galia, nes iškeliavęs į Šikoku ir radęs Muroto iškyšulyje atsiskyrimui tinkamą grotą kelis mėnesius dieną ir naktį ėmė uoliai medituoti kartodamas mantrą. Galiausiai vieną ankstų rytą, kaip pats aprašo šį esminį savo gyvenime įvykį „Traktate apie tris mokymus“, Aušrinės žvaigždės pavidalu jam pasirodė Kokūzō Bosatsu. Tą akimirką Kūkai nušvito, kitaip tariant, išvydo tai, ko tamsioje gilioje grotoje, kur meditavo, nebuvo įmanoma išvysti, – anapus horizonto susiliejančius dangų ir jūrą. Netrukus jis grįžo atgal į pagrindinę Japonijos salą Honšu, kur Makino Osanji šventykloje davė vienuolio įžadus ir gavo budistinį, patyrimą Muroto iškyšulyje atliepiantį vardą Kūkai, japoniškai reiškiantį Dangų (kū) ir Jūrą (kai). Vienuolio vardu Dangus ir Jūra pėdomis praėjus daugiau nei 1200 metų ruošiausi žengti ir aš.

Bus daugiau

Narius Kairys – rašytojas, „Toliau nei vandenynas“ autorius.