× Aistė M. Grajauskaitė

 

Dirbantys iš pašaukimo, neskaičiuojantys investuoto laiko į projektus, nebejaučiantys gėdos už gerokai, kartais net įžeidžiai per mažus atlyginimus – tai kultūros lauko kasdienybė. Apie Dianą Stomienę, kuri jau daugiau nei 10 metų šiame lauke laimi itin svarbius mūšius, nėra daug straipsnių, interviu – reti, o pasisakymai – koncentruoti, trumpi. D. Stomienė – ne tik meno mylėtoja, aistrą pavertusi darbu – įkūrusi galeriją „Meno niša“, kuriai vis dar vadovauja, ji taip pat ir seniausios Baltijos šalyse meno mugės „ArtVilnius“ bendraautorė ir direktorė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė. Pirmajai pandemijos bangai smogus stipriau, nei tikėtasi, kone visos galerijos, muziejai, renginiai duris užvėrė. Tai gerokai pristabdė kultūros ekonomikos smagračius, tačiau mugė „ArtVilnius“ vis dėlto įvyko. Apie tai, kaip sekėsi išgyventi per pirmą bangą privačiai galerijai, kokia galerijų vieta kultūros ekonomikos lauke, ko reikia, kad kultūros laukas išgyventų antrą bangą, su D. Stomiene kalbėjomės nuotoliniu būdu.

 

Nuotrauka iš „ArtVilnius“ archyvo.

 

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė galerijos per pirmą karantiną?

Pirmasis karantinas – iššūkis visiems, todėl galerijos, muziejai ir kitos meno institucijos – ne išimtis. Pirmiausia niekas nesitikėjo, kad jis truks 3 mėnesius, tad, drastiškai keičiantis situacijai, reikėjo priimti daug sprendimų dėl renginių, parodų ir sukurti planą, kaip nelikti užmirštiems, persiorientuoti į kitus formatus bei išlikti įdomiems, originaliems ir rasti tokių kūrybinių sprendimų, kurie sulauktų dėmesio. Tuo metu atrodė, jog nebuvo jokios kitos naujienos, išskyrus susijusios su virusu... Mūsų, kūrybininkų, tikslas buvo palaikyti žmonių emocinį stabilumą, skatinti teigiamas emocijas, leisti bent kiek pailsėti nuo neigiamų naujienų srauto. Kartu nurimti patiems ir galvoti apie menininkus, kūrėjus, kuriuos pirmus pasiekė informacija, kad pasaulinės pandemijos akivaizdoje kultūra ir menas nėra prioritetas.

Didžiausias iššūkis – galerijų uždarymas. Galerijos, ypač nevyriausybinės, – tai mažos ekosistemos, kurios veikia savo lauke kurdamos įvykius – meno parodas – ir judindamos pirminę meno rinką. Svarbiausias asmuo yra menininkas, kurio darbus pristatome plačiajai visuomenei, meno ekspertams, žiniasklaidai, kolekcininkams. Galerija yra ir darbdavys kuratoriams, dailėtyrininkams, fotografams, vertėjams, dizaineriams, ekspozicijos, reklamos, komunikacijos specialistams ir daugeliui kitų. Ir kuomet ekosistema sustoja – visa grandinė subyra, ratas užsidaro: beveik neparduodama kūrinių, menininkas, galerija ir samdomi specialistai negauna pajamų ir t. t. Savo veiklą perkėlėme ir tebekeliame į virtualią erdvę, bet tam reikia laiko ir lėšų.

Pavasarį „Meno nišoje“ inicijavome interviu ciklą, kurį parengė patys menininkai iš savo studijų kartu su portalu „lrt.lt“, drauge su „Artland“ rengiame virtualius realių parodų 3D turus. Panašiai dirba ir kitos Lietuvos galerijos. Mūsų iššūkiai panašūs į kitų kultūros sričių, juolab kai Vyriausybė priima keistus sprendimus – visas paslaugas, išskyrus kultūrines, galima teikti: kirpyklos, grožio industrija ir visos rūšies prekyba galima... Pasirodo, labiausiai užsikrėsti virusu gali muziejuje, galerijoje. O gal tai meno virusas?.. Protingas šeimininkas pirmiausia galvoja apie žmonių psichologinę būseną, ir kultūra yra tai, ko labiausiai reikia šiuo sunkiu laikotarpiu. Visiškai apribojus veiklą kultūros ekosistema vėl iš naujo griūva.

 

Daug galerijų lyg ir persiorientavo į elektroninę erdvę, ten ir meno kūrinius ėmė pardavinėti. Ar „Meno nišoje“ kūrinius pirkti internetu buvo galima? Galbūt prekyba suintensyvėjo?

Per karantiną pardavimai elektroninėje erdvėje tikrai suaktyvėjo. Kitaip tariant, pagaliau pajutome portalų naudą, nes, tarkime, mėnesinis mokestis „artsy.net“ (didžiausias tarptautinis meno sklaidos portalas, kuriame pristatome 13 savo atstovaujamų menininkų, – red. past.) – daugiau kaip 400 eurų, todėl prasidėjus karantinui tikrai nežinojome, ar pajėgsime ir toliau naudotis portalo paslaugomis. Tačiau pirkimai suaktyvėjo, pirkėjai – tiek Lietuvos, tiek užsienio klientai, su kuriais kontaktai buvo užmegzti meno mugėse. Kolekcininkai gerokai daugiau laiko praleido ieškodami meno elektroninėje erdvėje ir, tikiu, atrado daug naujų vardų ir menininkų. Galerijos menininkų kūriniai iškeliavo į Berlyną, Štutgartą, Kopenhagą, Klaipėdą ir, žinoma, į vilniečių namus, kolekcijas.

Kalbant apie lietuvius, per karantiną nustebino, kad tikrai daug pirkėjų sprendimą įsigyti kūrinį priėmė greitai ir dažnai net neapžiūrėję darbo gyvai, o tai anksčiau buvo tikrai reta. Karantinas tarsi suteikė žmonėms drąsos rinktis kūrinį vos pamačius jo nuotraukas socialinių tinkų platformose ir džiugu, kad nė vienas klientas, gavęs ir išvydęs kūrinį gyvai, nenusivylė, priešingai, džiaugėsi. Teko teikti ir virtualias konsultacijas dėl kūrinio eksponavimo.

 

Pirmieji parodų atidarymai po pirmojo karantino. Kokios buvo emocijos? Kaip sekėsi numaldyti nerimą dėl ateities?

Pirmoji karantino diena sutapo su paskutine Lauros Sabaliauskaitės, „ArtVilnius ’19“ geriausios jaunosios menininkės, parodos „Beerdvės“ diena, o po karantino pirmąją parodą atidarėme tik birželį. Tai buvo Mariaus Jonučio paroda. Pristatyta absoliučiai kitu formatu, be jokio oficialaus atidarymo ir be didelio triukšmo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo daug nerimo... Rudens sezoną pradėjome Gusto Jagmino bei Jolantos Kyzikaitės tapybos parodomis, sėkmingai dalyvavome Berlyno mugėje „Positions“, ir galiausiai – „ArtVilnius ’20“. Atrodė, viskas po truputį iš virtualios erdvės grįžta į realybę.

 

Dažniausiai vasarą pasitinkančiai meno mugei „ArtVilnius“ šiemet teko pakoreguoti ne tik laiką, bet ir turinį. Kokie buvo didžiausi pakitimai?

„ArtVilnius“ – tarptautinis renginys, tad ir planuojamas visus metus. Skirtingose šalyse buvo skelbiamos skirtingos karantino sąlygos, todėl nuo pavasario visi buvo sutrikę ir nežinojo, ar galės dalyvauti. Šiemet pristatėme gerokai mažiau užsienio galerijų ir menininkų (įprastai mugėje dalyvauja 50 proc. atstovų iš užsienio), bet išliko pagrindiniai segmentai: meno galerijų programa, projektų zona, didelio formato skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“. Ką jau kalbėti apie tai, kad pavyko išlaikyti ir diskusijų, sutikimų, paskaitų bei konferencijų programą. Teko atsisakyti tik kūrybinių dirbtuvių vaikams ir suaugusiems, stengiantis išvengti tiesioginio kontakto su žmonėmis. Galvodami apie tvarumą ir ekologiją atsisakėme spausdinto katalogo ir investavome į išplėstinį elektroninį katalogą bei mugės elektroninio puslapio funkcijas. Taip pat pirmą kartą pristatėme virtualų 3D turą, dėl kurio mugė tapo prieinama negalėjusiems atvykti. Tad daugiau atradimų nei praradimų, ar ne?..

Daug galerijų tiesiog negalėjo atvykti, ir dalyvavimą atšaukė paskutinėmis minutėmis. Mes nieko neatsisakėme, tačiau visi galvojome apie sveikatą ir žmonių saugumą, todėl mugėje dalyvavę galerininkai, menininkai karantinavosi, atliko COVID-19 testus ir pan. Taip, šiais metais buvo 30 proc. mažiau galerijų nei įprastai, ir dideliu iššūkiu tapo rėmėjų paieška. Dėl suprantamų priežasčių netekome dalies rėmėjų, kiti gerokai sumažino rėmimo apimtis, o kai kurie šiems metams skirtą finansavimą sustabdė, pavyzdžiui, part­neris „Lewben Art Foundation“, bet nėra padėties be išeities...

 

Kasmet „ArtVilnius“, praėjus kiek laiko po paties renginio, pateikdavo preliminarius duomenis, kurios galerijos pardavė daugiausiai, kokia raiška buvo perkamiausia, pardavimų kiekį bei vertę. Kaip sekėsi šiais metais?

Didelis šių metų pasiekimas – „ArtVilnius“ mecenatas „Cobalt“ įsigijo šių metų mugės laureato Rafalo Piesliako instaliaciją „Sodas“, kad padovanotų šį kūrinį Vilniaus miestui. Mugėje buvo parduota per 300 kūrinių už maždaug 250 tūkst. eurų. Pirko fotografijas, skulptūras, tapybos, grafikos kūrinius, parduota ir instaliacijų, objektų. Galutinių duomenų tikrai nežinome, bet kiek pavyko apklausti dalyvavusias galerijas, jos liko patenkintos.

 

Vis dėlto mugė neegzistuotų be lankytojų...

Mugę aplankė apie 14,5 tūkst. žmonių. Tokių skaičių tikrai nesitikėjome, ypač kai mugė šiais metais vyko tik 3 dienas. Reikia suprasti, jog šis skaičius – fantastiškas pasiekimas, juk pagrindiniai lankytojai šiemet buvo lietuviai ir užsieniečių beveik neturėjome. Į ankstesnes muges bent keli tūkstančiai atvykdavo iš užsienio.

 

Užgriuvus antrajai pandemijos bangai, ko gero, niekas nesitikėjo, kad galerijos ir muziejai bus uždaryti, o prekybos centrai ar tatuiruočių salonai dirbs! Tačiau, atrodo, kai kurios galerijos lyg protestuodamos lieka atdaros ir organizuoja privačias parodų apžiūras iš anksto užsiregistravus... Uždaryti galerijas – teisingas žingsnis?

Tai neprotingas ir nepasvertas sprendimas. Puikus pavyzdys – „Tate Modern“ muziejus Londone, jis per pirmąją pandemijos bangą veikė, bet tik su išankstine lankytojų registracija. Tokią taktiką taikė ir kitų šalių muziejai, galerijos. Lietuvoje dar niekas neužsikrėtė muziejuose, galerijose, nes visur stengiamasi suvaldyti lankytojų srautus ir atsakingai laikomasi visų reikalavimų. Kreipėmės į Vyriausybę, kad išaiškintų, kokių reikalavimų mums, galerijoms, laikytis – ar kaip kultūrinėms organizacijoms, ar kaip prekybinėms? Vis dėlto galerijos parduoda meno kūrinius. Vyriausybė nukreipė į Kultūros ministeriją, iš kurios gavome atsakymą, kad turime vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-11-04 nutarimu Nr. 1226, kitaip tariant – galime dirbti kaip prekybininkai, ir kiekviena galerija turi nuspręsti individualiai.

 

Ar privačios parodų apžiūros (tai beveik visada vyksta galerijose) per karantiną gali lemti didesnį meno kūrinių pardavimą?..

Didesnis efektas būtų, jei veiktų visos meno institucijos: nacionaliniai muziejai, meno centrai, meno galerijos ir projektų erdvės. Tik taip lankytoją pasiektų koncentruota informacija. Tenka pripažinti: pavienės veikiančios galerijos tikrai nepritraukia lankytojų, nes visuotinė žinia – galerijos uždarytos. Gaila, likus dviem dienoms iki karantino galerijoje „Meno niša“ atidarėme estų žvaigždės Maarit Murkos parodą. Tai tikrai rimtų kolekcijų verti kūriniai, o dirbant gyvai parduoti būtų daug lengviau, nes jos trimačius kūrinius reikia patirti gyvai.

 

Ko vis dėlto reikia lietuvių galerijoms, kad jos išsilaikytų, neužvertų durų visam laikui ir pavasarį kviestų į parodų atidarymus?

Valstybės palaikymo ir dėmesio, pagarbaus požiūrio į kultūros politiką, apskritai į menininkus ir kūrėjus. Taip pat be galo svarbus ir mūsų sektoriaus susivienijimas, bendradarbiavimas.

 

 

Fotoreportažas iš „ArtVilnius ’20“ ČIA

 

Fotoreportažas iš M. Murkos „Realios situacijos taikinys“ ČIA