Neegzistuojančiame mieste apstu paukščių. Dedu galvą, kad iš visos Sovietų Sąjungos čia suvažiavę žmonės, kaip mokėję statydami blokinius daugiabučius, nežinojo, kad jų angose gyvens kregždės. Niekur nesu mačiusi daugiau kregždžių nei sėdėdama ant savo vaikystės lovos ir iš penkto aukšto žiūrėdama į lauką: atšilus orams dangaus gyvos žirklės turbūt pačios įsikerpa į užpakalį, nes nenuilsdamos suka ratus aplink savo ir mano namus retsykiais suklykdamos, lyg smeigtuku širdin prisegdamos žinojimą – vasara. 

 

Melitos Vilkevičiūtės nuotr.

 

Čia atsiradau 2000-ųjų spalį. Mūsų daugiabučio kiemas ir dabar prisimena laiką, kai jame kojas iškėtojusi stovėjo milžiniška (mano akimis) karstyklė, primenanti kosminį laivą arba atomą. Tai – pirmieji mano neegzistuojančio miesto prisiminimai: įsilipu į viršų kopėtėlėmis ir pakliūvu į lentomis apkaltą, mėlynais apsilaupiusiais dažais nuteptą rutulį, iš kurio orbitos galėdavau dingti tik nučiuožusi žemyn lyg folija spindinčiomis čiuožynėmis. Ten, viršuje, kaupdama drąsą leistis žemyn nematant žemės, pati to nežinodama dalyvaudavau kosminėse Šaltojo karo misijose. 

Neegzistuojančio miesto arterijų eritrocitai ankstyvais 2000-aisiais buvo mikroautobusai: ateini į stotelę (nežymėtą, ištryptą plotelį kur nors pušų paunksmėje, sakytum – neegzistuojančią stotelę), stovi įsikibusi mamos rankos ir lauki už kampo išnirsiančio mikriuko. Jau įlipus, tekant neegzistuojančio miesto arterijomis, didžiausia pramoga būdavo kokias dešimt minučių rankoje spaudus litą prieš išlipant jį paduoti vairuotojui. Tik prieš tai dar reikia pasakyti burtažodį – naostonovkeostonovite. Pasaulyje, kuriame taip retai prisimename mažuosius pirmuosius kartus, tikrai žinau, kad šis burtažodis yra trys pirmieji mano išmokti žodžiai ne gimtąja kalba.

Mikriuku kasryt važiuodavome į vaikų darželį. Šiame mieste jam daugiausia įtakos turėdavo metų laikas – šiltuoju metu jis beveik virsdavo lauko darželiu, pilnu nemokamų žaislų (kankorėžių, pienių, tų baltų uogų nuo krūmų, kurios taip smagiai trykšta po batais), kvapų (amžiams įrašytas manin – saulėje įkaitusių pušų spyglių) ir slėptuvių (už pušų ir pavėsinių). Orams atšalus atsimenu tik tamsius koridorius, neišsivėdinantį maisto kvapą ir tai, kad dažnai mūsų būdavo nedaug, – žiemą nuolat kas nors sirgdavo. Didžiausias įvykis neegzistuojančio miesto darželyje man nutiko vieną tų tamsiųjų dienų. Išvakarėse išgirdau tėvus su siaubu kalbant, kad buvo nušautas mano darželio draugės tėvas. Tuo metu žodis „nušautas“ man kažkodėl nereiškė beveik nieko, lygiai taip nesuprantamas buvo ir tėvų siaubas, ir mamos žodžiai „tik rytoj darželyje nieko nesakyk“. Taigi, savaime suprantama, pirmas dalykas, kurį padariau tądien atėjusi į darželį, – nuėjau prie savo draugės ir paklausiau: „O tu žinai, kad tavo tėtį nušovė?“

Būdavo tokių ypatingų, jaudinančių dienų, kai vietoj darželio važiuodavome į mamos darbą ir kartu praleisdavome visą dieną. Ten su didžia nuostaba žavėjausi iš kopijavimo aparato išlendančių popieriaus lapų šiluma, viską aplink suštampuodavau mamos štampais ir išdidžiai dirbdavau kurjeriu – nešiodavau dokumentus pasirašyti iš archyvo (mamos) į finansų skyrių (pas tetą). Manęs linksminti, niurkyti, prižiūrėti ar pažiūrėti kartais ateidavo mamos bendradarbės ir bendradarbiai – uniformuoti ir ne. Uniformos mane tuo metu domino mažiausiai, nes buvo įprastos: kursantai, majorai, civiliai – viskas buvo tik suaugusiųjų pasaulio žodžiai, daug mažiau įdomūs nei, tarkim, kopijavimo aparatas. Vis dėlto dabar, iš stalčiaus išsitraukusi nuotraukų albumą, kuriame randu savo mažytės, kokių metukų, nuotrauką su karinės uniformos kepure, pagalvoju, kad galbūt neegzistuojantis miestas mus visuomet ruošė karui.

Iš savo (apsi)gyvenimo neegzistuojančiame mieste pradžios dar labai gerai prisimenu kelią į polikliniką ir viską, kas su ja susiję, pavyzdžiui, du vaiduokliškus liftus – vieną didesnį, kitą mažesnį, – kurių nekęsdavau vienodai, nes kildama bet kuriuo jų blausiai geltonoje šviesoje, jausdama, kaip trūkčiojamai viršun mus traukia virvės, įsivaizduodavau pabaigą. Niekada nebuvau ramus vaikas. Gal todėl taip dažnai ir reikėdavo lankytis poliklinikoje – mane apnikdavo iš neaišku kur atsirandančios ir neaišku kur dingstančios ligos, pavyzdžiui, nuolatinis pykinimas. Šioje, daug nemalonesnėje nei mikriukas, erdvėje irgi reikėdavo žinoti burtažodžių, pavyzdžiui, ktopaslednij. Kai kas nors kampe po šio burtažodžio sujudėdavo, turėdavai tik vieną užduotį – sėsti netoliese ir valandų valandas (nežinau, ar taip kaskart buvo, ar tik regėjosi) laukti, kol sureagavęs žmogus užeis į gydytojo kabinetą, ir tada neramiai muistytis, nes jau tuoj tuoj ateis ir tavo eilė.

 

Melitos Vilkevičiūtės nuotr.

 

Mūsų šeimos gydytoja buvo mažulytė, arogantiška, bet tai institucijai išties neįprastai maloni moterėlė, nuolat avinti aukštakulnius. Neegzistuojančio miesto aprangos kodas įprastai buvo daug kuklesnis, ypač poliklinikoje. Koridoriuje vedžiodama žvilgsniu per linoleumą matydavau nebent kartais prašlepsinčias nudrengtas baltas įsispiriamas basutes. Taigi nenuostabu, kad šeimos gydytoja mano akyse turėdavo tam tikrą autoritetą. Koks saldumas būdavo išeiti iš jos kabineto ir tą pačią sekundę klausti mamos: „Ką sakė?“ Kažkas juk turėdavo atsakymus dėl mano negalavimų (dabar suprantu – neturėdavo) ir dar išdėstydavo juos taip paslaptingai, man nesuprantama kalba, kuo ilgiau išlaikydamas intrigą!

Atėjus metui eiti į mokyklą tapo aišku, kad neegzistuojančio miesto mokyklose mokaisi visko panašiai kaip ir egzistuojančiuose miestuose. Visgi vienas dalykas čia išsiskyrė iš kitų –  žmogaus sauga. Nekenčiau jos ne tik dėl storžieviško seksisto mokytojo, labiausiai – dėl jos tikrumo. Per tas pamokas ištisai žiūrėdavome dokumentiką apie Černobylį ir klausydavomės mokytojo aiškinimų, kaip kiltų radioaktyvus grybas sprogus elektrinei. Kasdieniame gyvenime atominė elektrinė man buvo normalių normaliausias dalykas – pastatas su dviem labai aukštais kaminais, kur dirbo tėtis ir kurios bufete kepdavo skanias bandeles su puriu baltu kremu, kurių man retsykiais atveždavo celofaniniame maišelyje, – viskas. Vis dėlto nuo tų kalbų apie atomines katastrofas mokykloje galiausiai pasidarė taip baisu, kad, išgirdus civilinio perspėjimo sirenas mieste kaskart, kai jas tikrindavo, širdis nusirisdavo į kulnus, skambindavau mamai ir dairydavausi grybo. 

Nepaisant natūralaus, turbūt bet kuriame mieste kylančio mokyklų susipriešinimo, čia egzistavo papildoma, neapčiuopiamą įtampą kelianti tarpmokyklinė atskirtis: vienose šnekėdavo lietuviškai, kitose – burtažodžiais. Galimybę susitikti turėdavome nebent būreliuose, pavyzdžiui, muzikalkėj, nors, kadangi pamokas joje dėstė lietuviškai, ir čia ateidavo nedaug žmonių iš burtažodiškųjų mokyklų. Visgi ten mokydavomės ne tik solfedžio, bet ir dairėmės vieni kitus lyg į vieną gardą suleisti atsargiai besiuostantys šuniukai. Kartą, labai gražią, šiltą gegužės dieną ant vienos savo muzikalkės klasiokės švarkelio atlapo pamačiau kai ką, kas mane labai sudomino, – oranžinę dryžuotą segtuku prisegtą juostelę. Neprisimenu, ar klasiokės apie juostelę paklausiau, prisimenu tik tai, kad jai pavydėjau: aiškiai pajutau, kad ji tądien turi kuo didžiuotis, turi tą ryškų kaspinėlį, o aš net nežinau, ką jis reiškia. 

Nebeegzistavęs miestas galutinai egzistuoti nustojo 2009-ųjų gruodžio 31-ąją. Puikiai atsimenu paskutinius Naujuosius – sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau į lėtai slenkančias minutes – 23.57, 23.58, 23.59) ir tiesiog laukiau pabaigos. Miestas visiškai egzistuoti nustojo stebinamai tyliai, be sirenų, be džiaugsmo ir be liūdesio, be grybo. Tėvams nuo šiol reikėjo mokėti už elektrą. 

Tais ir ateinančiais metais užgeso nemažai butų langų, kai kuriems – prisiminimų, neliko pasididžiavimo. Viskas, kas egzistavo įsivaizduojamybėj, sukosi aplink tuos du kaminus vidury miškų, liudijo kažkokias pergales, utopines svajones, burtažodžių pilną burbulą, iš kurio nėra poreikio išlipti, tapo išmontuojama, išvežama, prarado gyvybę. 

Šiandien, kaip ir kiekviename neegzistuojančiame mieste, čia galima sutikti atsisakiusiųjų egzistuoti be miesto, į kurį atsikraustė. Galima net užsukti į vieną kitą barą, pasakyti keletą burtažodžių ir kurį laiką stebėti, kaip ant šalia esančio staliuko pjausto lašinius ir juodą duoną, užsigeria degtine iš didelio stiklo. Vieną gegužės dieną galima stebėti oranžines juosteles ant kai kurių sutiktųjų atlapų – uždraustas įstatymų, bet legalizuotas principo didžiuotis; didžiuotis tuo, ko nėra. Galima nuvykti prie dviejų kaminų, stebėti žmones, sapnuojančius, kad stato, o ne griauna. Galima nusipirkti bandelių su kremu iš mano vaikystės. Galima eiti į polikliniką, kur nebebus baisiųjų liftų, bet bus tų, kurie aprėks burtažodžiais. Galima sutikti įsivaizduojančius, kad civilinės perspėjimo sirenos neegzistuojančiame mieste šiandien vis dar tikrinamos tik dėl grybo grėsmės. 

Arba galima prisėsti ant suoliuko. Klausytis kregždžių – to gražaus neegzistuojančio miesto egzistuojančių daugiabučių šalutinio poveikio.