Donatas Petrošius: „Pradėjau įtarti, kad nešu nesėkmes“

Poetą, eseistą Donatą Petrošių kalbina Deividas Preišegalavičius

Donatas Petrošius. Ugnės Žilytės piešinys

Neseniai pasibaigęs tarptautinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ (PDR) sulaukė daugiausia dėmesio nuo 1990 m., kuomet pradėtas rengti. Kilus diskusijoms apie prestižinių premijų skirstymą, moterų bei jų kūrybos diskriminaciją, Jotvingių premijos komitetas buvo apkaltintas seksizmu. Kokia tavo nuomonė apie teikiamų premijų objektyvumą?

Koks platesnis rezonansas? Straipsnis „Delfi.lt“ ar reportažas humoristinėje bulvarinio TV kanalo laidoje? Ką tai duoda poezijai, literatūrai, rašytojams ir skaitytojams? Diskusijos bus prasmingos, jei temą imsimės gvildenti patys. Neįsidėmėjau, ar buvo tik svarstymų apie seksizmą, ar Jotvingių premijos komitetas apkaltintas iš tikrųjų? Jei taip, norėčiau paskaityti, kaip tas kaltinimas suformuluotas, o jei tokio nėra, gerai būtų, jog įsigilinusieji į prob­lemą surašytų papunkčiui pastabas ir fiksuotus pažeidimus, kokia ir kuriais metais nusikalstama veikla užfiksuota, kas iniciatoriai, užsakovai, vykdytojai ir bendrininkai. Kas yra seksizmas, diskutuojantys priminė ne kartą, o kas tas Jotvingių komitetas? Ką tik ieškojau „Google“, ar nesu į šį komitetą įtrauktas, bet neradau jo. Aptikau, kad yra PDR ekspertų taryba. Ar ji irgi kaltinama?

Apie premijų objektyvumą kalba būtų begalinė ir beprasmė. Neseku Nobelio premijos peripetijų, nes nuoširdžiai neįdomu, kuris rašytojas kurį rudenį laimės toje ruletėje. Ir šios premijos prestižas man atrodo perdėtas, nes daugybės sau artimiausių autorių tarp apdovanotojų nematau: nėra Jacko Kerouaco, Jeromo Davido Salingerio, Kurto Vonneguto, Andrejaus Platonovo, Jorge’s Luiso Borgeso. Ir daugybės poetų, kurie man dabar įdomiausi – nuo Charleso Simiciaus iki Tomo Venclovos. Šis sąrašas pasmerktas amžinai likti nebaigtas ir byloti apie atsitiktinumų viršenybę prieš vertę. Žinoma, nutinka ir šiame žaidime šis tas įdomaus – antai Svetlanos Aleksijevič aktualizavimas galėtų padėti mūsų visuomenei apsižiūrėti, ar tikrai išbridom iš sovietinio mėšlyno.

Mūsų šalies Nacionalinė kultūros ir meno premija taip pat pasmerkta byloti spragas: nėra ir nebus Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Gintaro Beresnevičiaus. Sąrašą galima tęsti. Džiugu nebent tik už įvertintas moteris – jos arba apdovanotos, arba gyvos, o tai gerokai smagiau, nei gauti premijas.

Iš 33 „Poetinio Druskininkų rudens“ premijos laureatų – 31 vyras ir 2 moterys. Ar galėtume sakyti, kad moterys literatūriškai mažiau apdovanotos, gabios, o gal apdovanojimai tėra istorinių kontekstų brūzgynuose susipainioję sutapimai?

Kol darbas literatūros lauke remiasi savanorių talka ar baudžiaviniu lažu (gavai kadaise premiją – atidirbk; arba esi valdybos narys, šiemet nedalyvavai jokioje komisijoje – prašom paplušėti), tol nebus pagrindo reikalauti išsamių komentarų. Kita vertus, – susimąsčiau, – jei kurios nors premijos komisijoje dalyvauja Donaldas Kajokas, Viktorija Daujotytė, Antanas A. Jonynas, Vladas Braziūnas ir, pavyzdžiui, Mindaugas Nastaravičius, ar yra pagrindo abejoti jų priimtais sprendimais, net jei jie ir nekomentuojami? Jei paaiškėtų, kad kritinė masė nebepasitiki jokiais autoritetais, tuomet viską tektų lipdyti nuo nulio. Aš labiau linkęs pasitikėti autoritetais.

Esu du kartus dalyvavęs Maironio premijos skyrimo komisijoje. Kai balsavau už V. Braziūno knygą, nugalėjo Tautvyda Marcinkevičiūtė. Kai balsavau prieš V. Braziūną (už Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“), nugalėjo V. Braziūnas. Tų pačių metų žiemą Lietuvos rašytojų sąjungos premijos komisijoje vėl balsavau už G. Kazlauskaitės „Meninas“, bet nugalėjo Herkus Kunčius. Todėl pradėjau įtarti, kad nešu nesėk­mes tiems autoriams ir toms knygoms, už kurias balsuoju. Ir kai girdžiu frazes, kad vyrai skirsto premijas, nes yra galios pozicijoje, norisi griebti telefoną, skambinti 118 ir klausti, kur tas galias dalija. O jei rimtai, pastaruosius keliolika metų galvojau, kad netrukus bus atiduotos iš sovietmečio paveldėtos skolos, apdovanoti į pašalį nustumti autoriai ir pagaliau pradėsime literatūrinį gyvenimą nuo švaraus lapo. Tačiau naujo etapo pradžios nematyti: dar yra kam ką atiduoti, todėl neteisybės ištek­liai neišsemti.

Nustebino, kad nepasitenkinimo strė­lės dėl premijavimo procesų ir rezultatų susmigo į PDR. Nuo senų senovės girdėdavau aksiomą, kad „Poezijos pavasario“ (Maironio) premija konjunktūrinė, o Jot­vingių premijos – alternatyvios, laisvos, kitokios. 5 ar 6 kartus buvau komisijoje. Natūraliai pripratau prie nepatenkintųjų choro.

Taip, lyčių lygybės atžvilgiu, Jotvingių sąrašai atrodo įtartini. Ypač „nejaunojo“. Kaip tai nutiko – disertacijos verta tema. Svarstant knygas negirdėjau nei juokelių, nei pamokslų moterų nenaudai. Neįsivaizduoju nė vieno kolegos lūpose šposo „neduokim, nesvarstykim, nes moteris“. Beje, šiųmetis Jotvingis bene mažiausiai abejojančių pabudino. Gal dėl to, kad gavo premiją laiku, už stipriausią savo knygą.

Neabejoju, jei seksizmo klausimas būtų keltas prieš 10–20 metų, viskas dabar mūsų poezijoje būtų gerokai kitaip. Spėju, būtų buvę parašyta ir išleista daugiau moterų knygų, nes, jei gerai supratau, tokios diskusijos žadina ambicijas. Nors per lyčių prizmę į tekstus žiūrėti nesu pratęs ir nesuvokiu tikslingumo, tačiau numanau, kad tokio pobūdžio trintis, kova, jei per greitai neišsisems, pagyvins apsnūdusią lietuvių poezijos sceną.

Dabar norėčiau iškelti viduriniojo piršto klausimą. „Delfi.lt“ portale pasirodžiusio straipsnio apie PDR diskusiją „Moterys ir vyrai poezijoje: vaizduotės ribos“ nuotraukose buvai užfiksuotas rodantis vidurinįjį pirštą šnekančiai lietuvių poezijos vertėjai, poetei Anai Gerasimovai-Umkai. Ką šis tavo gestas reiškė, kam buvo skirtas?

Šiame kontekste nei A. Gerasimovos, nei diskusijos minėti nereikia. Kai renginiuose ir skaitymuose pastebiu, kad mane fotografuoja, jei spėju surea­guoti, į objektyvą parodau kokį nors ženklą, kad nuotrauka būtų sugadinta ir mano veidas nepatektų į archyvus ar socialinius tinklus. Keletas etatinių fotografų susiprato ir, ačiū jiems, nebelenda. Diskusijoje pasitaikė pašalinis fotografas, kuriam mano nedraugiškas ženklas pravertė paryškinant menamą priešpriešą.

Esu nusistatęs ne tik prieš besaikį fotografavimą, bet ir prieš tokio formato diskusijas. Ne kartą moderavau PP bei PDR konferencijas ir patyriau, kad žmonės labai nenoriai dalyvauja, neturi laiko pranešimams rašyti (ypač svečiai iš užsienio). Pastarųjų metų diskusijos buvo išvargtos. Šių metų diskusija – išimtis. Ir bus baisiai sunku ką nors tokio sugalvoti kitiems metams.

Dėl laudacijų rašymo visada į PDR atvažiuoju po bemiegės nakties, nors savaitės tarsi turėtų pakakti. Visada įsivaizduoju, kad galiu parašyti padorią laudaciją, bet išeina kaip visada chao­tiškai. Gyčiui Norvilui rašyti buvo sunkiausia. Vietoj laudacijos buvau sugalvojęs paleisti dūminį užtaisą, bet per stebuklą protas paėmė viršų. Dūmai, tikėtina, būtų įjungę priešgaisrinę signalizaciją. Būtų pasileidęs vanduo, kažką būtų susėmę pareigūnai. Bet gal festivaliui tokie dalykai į naudą.

Socialiniuose tinkluose pasklido memas, kuriame retušuota minimo gesto nuotrauka ir išvardytos tavo premijos. Kaip tai vertini? O jei šis įvykis tau nesvarbus, pašnekėkime apie Lietuvos rašytojų sąjungą. Mano galva, dabartinė Sąjungos veikla prašosi permainų, nes tęsia dar sovietiniais laikais susiformavusį veiklos modelį.

Nemačiau memo su savimi. Pats negalėčiau objektyviai pakomentuoti, keliomis premijomis esu gavęs per daug. Sutapdavo taip, jog jas gaudavau, kai asmeniniame gyvenime buvo juodi periodai. Premijos gerai tuo, kad keliems mėnesiams palengvina buitį. Ar jos suteikia žinomumo, kokių nors lengvatų? Ne. Net kai kurios Nacionalinės premijos laureatų knygos fonduose paramos laukia keletą metų.

Įsimintiniausia mano gauta premija, žinoma, buvo Jaunojo jotvingio (tada vadinosi PDR premija už poetinį debiutą). Tais laikais retai išeidavo daugiau nei viena pirmoji knyga, todėl leidyklos vyriausiasis redaktorius, tarsi kažką žinodamas, man pasakė – vis tiek rudenį gausi Jotvingio premijos pinigų, todėl honoraro nemokėsim. Ne iškart supratau, kad išdūrė. Smarkiai neįsižeidžiau. Bet ačiū už pamoką.

Man nekelia jokių emocijų abstrakcijos „galia“, „prestižas“, „populiarumas“. Šiuos epitetus klijuoja kiti. Turbūt ir memo kūrėjai įsivaizdavo, kad esu tinkama iliustracija reprezentuoti galias pagrobusiems ir sau premijas dalijantiems vyrams. Gera proga pačiam apsižiūrėti, kaip jaučiuosi gyvenąs tarp tų galių. O jaučiuosi esąs autsaideris pogrindyje, beviltiškoje Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos opozicijoje. Prabilo moterys, bet ir vyrai nėra patenkinti mūsų literatūriniu gyvenimu.

Nebėra ūpo dalyvauti šiuose procesuose. Nors tekstų prisikaupė, neskubu leisti naujų eilėraščių knygų. Apsieičiau be jų išvis, jei nelaikyčiau savęs profesio­naliu literatūrinių ir pub­licistinių tekstų rašytoju, gyvenančiu iš rašymo, todėl privalančiu kas keletą metų išleisti knygą. Dėmesio centre jaučiuosi nejaukiai. Išskyrus PDR, nenoriu niekur dalyvauti, atsisakiau būti verčiamas į vokiečių kalbą ir dalyvauti Leipcigo knygų mugėje (ką ten Leipcigo – nė vienos mano knygos pristatymo nėra buvę Vilniaus knygų mugėje). Skaitydamas murmu ir praleidžiu strofas, nes mano paties eilėraščiai atrodo prasti, skaitydamas balsu pajuntu, kad žodžių per daug ir yra ne tie. Kasdien prisižadu sau stengtis, bet tuoj pat užmetu svarbiausius darbus. Savo charakteristiką išdėsčiau kaip pavyzdį tiems ir toms, kurie mano, kad poetas būtinai yra egomaniakas, savo mesijiškumu patikėjęs savimyla.

Mano artimiausi draugai poetai panašūs į mane, nors ir dabar esama (o anksčiau buvo daug daugiau) mesijiškumą spinduliuojančių jaunųjų poetų. Su tokiais bendrauju formaliai. Jaunystėje galvodavau, kad jiems reikia mechaniškai aplamdyti šonus, bet dabar matau, kad gyvenimas ar likimas pats negailestingai padeda visus į savo vietą.

Nenustebsiu, jei netrukus poezijoje ant pjedestalų stos merginos. Tačiau šie dalykai nepriklauso nuo premijų dalijimo komitetų. Arba parašai tekstus, kurių apeiti neįmanoma, arba ne. Blogiausiu atveju, nutiks kaip G. Kazlauskaitei su „Meninomis“ – būsi įrašyta į skolininkų sąrašus. Ir premijas atiduos ateityje, net jei rašysi silpnesnes knygas. Apie tai garsiai nekalbama, bet taip yra.

Kai žmonės pradeda skaičiuoti kitų apdovanojimus, siūlau prisiminti Romą Daugirdą. Kiek jis knygų parašė, kiek premijų gavo ir kurios premijos laurea­tų sąrašą būtų pagadinęs? Arba Arūnas Spraunius. Arba Artūras Valionis. Kodėl taip susiklosto, kad vieni gauna visas, o kiti – nieko? Nes nėra teisybės pasaulyje. Sakau be ironijos. Esu ne kartą matęs, kaip penkios išmintingos asmenybės susirenka į komitetą ir pri­ima pokvailį sprendimą. Bet jiems reikia atleisti, kaip ir dievams iš mirusių religijų panteono.

Grįžkim prie nepakankamo moterų įvertinimo temos. Mano galva seniau buvo blogiau, o dabar padėtis pastebimai gerėja. Ankstesnių kartų poetės ir prozininkės buvo tamsiame vyrų šešėlyje. Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų poečių atvejai jau aptarti socialiniuose tinkluose. Prozoje tas reiškinys buvo dar ryškesnis. Soviet­mečiu po Ievos Simonaitytės – tuštuma. Romualdas Granauskas su Juozu Apučiu linksniuojami kaip geriausi novelistai. Nors man Bitė Vilimaitė įdomesnė už tuodu. Ir Vanda Juknaitė. Ledus pralaužė Jurga Ivanauskaitė ir po jos moterys sėdi šiuolaikinės lietuvių prozos viršūnėse: Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Rasa Aškinytė daugeliu aspektų nuneša vyrų prozą.

Kodėl moterų poezija vėluoja? Kodėl tiek daug poečių meta rašymą po pirmosios ar antrosios knygos? Kaip priversti rašyti eilėraščius potencialiai geriausią – Daivą Čepauskaitę? Kaip iš informacinio karo apkasų ištraukti asmeninę tragediją (pradžioje buvo pikta, dabar jau gaila) išgyvenančią Neringą Abrutytę? Kaip paguosti už puikią knygą „Patria“ jokios svaresnės premijos negavusią Eriką Drungytę, kad nepaskęstų „Nemune“? Jei konjunktūra, maskulinizmas, šeima ir vaikai kalti dėl sužlugdytų poečių karjerų, kodėl prozininkės atsilaiko, išlieka ir nukonkuruoja vyrus?

Jokių sąmokslų neįžvelgiu ir viliuosi, kad ne už kalnų tie metai, kai poetės nuneš poetus. Natūraliai, be teismų, be politikų ir ministrų įsikišimo. Kaip prozininkės – kūryba.

Apie Lietuvos rašytojų sąjungos veik­lą sklando daug mitų ir pramanų. Reiktų kito ilgo pokalbio norint suprasti, kaip ten yra ir kaip turėtų ar galėtų būti. Ši organizacija, kaip ir dauguma panašių kultūros židinių, laikosi bado dietos, todėl fejerverkų šaudyti nėra už ką. Dalykų, kuriuos reikia keisti, daug, bet valdyba skilusi į dvi dalis – dauguma už stabilumą, o mes, mažuma (buvom penkiese, likom keturiese, kai Arnas Ališauskas pasitraukė), jokių revoliucinių iniciatyvų neprastūmėm. Išmokau nebesinervinti, kai supratau, kad Lietuvos rašytojų sąjungos nariai išsirinko būtent tokią valdybą, kokios yra verti.

Kaip manai, jei Rašytojų sąjunga sugebėtų šiuolaikiškai tvarkytis, ar galėtume tikėtis kokybiškesnės prozos bei poezijos?

Neturiu kompetencijos svarstyti apie Rašytojų sąjungos ūkinius reikalus. Kokybiškesnė proza ir poezija atsiras, jei bus gyvybės. Vien didelio noro, kad kūryba būtų kokybiška, negana. Reikia daug darbo. Girdėjau, esama genijų, kurie šedevrus rašo be jokių strigimų ir juodraščių. Man, deja, reikia sėdėti daug valandų, kad tekstas taptų literatūra. Ir nuo jokių kūrybinių sąjungų, stipendijų ar specialaus maisto tai nepriklauso.

Svarbiausia, kad kiekviename rašančiajame ir skaitančiajame budėtų atidus kritikas, negailestingas ir nesivadovaujantis prietarais. Mažai džiaugsmo mūsų literatūriniame gyvenime, bet kada nors tas slogutis baigsis.

Simbolinį (tėvišką ir motinišką) faką iš institucinių aukštybių jaučia kiek­vienas besidomintis Lietuvos kultūros politika. Ir tas gestas bendras visoms lytims, visoms IQ grupėms. Kultūra, švietimas – aukščiausio lygio patyčių poligonas. Ar poslinkius į gera pagreitintų lyčių kvotų įvedimas? Abejoju. Tačiau jei kas inicijuos tokį eksperimentą, gestais nesišvaistysiu.