Perskaitęs straipsnį („Literatūra ir menas", 2014 03 28) nenorėjau nieko autorei atsakyti, tik padėkoti už jos išsakytą nuomonę, bet, susidūręs su straipsnio sklaida kituose internetiniuose puslapiuose, supratau, kad autorė savo nuomonę bando paskleisti plačiai ir suformuoti vienintelę „teisingą ir neginčijamą", kaip kad būdavo „pionierijos" laikais. Suprask, kitokio filmo vertinimo ir būti negali.

Literatūrologas R. Tamošaitis viename K. Donelaičiui skirtame renginyje pabrėžė, kad K. Donelaitis buvo demokratiškesnis už mus, nes savo „Metuose" suteikia galimybę pasisakyti ir išdėstyti savo požiūrį į gyvenimą visiems: ir „viežlybiems" ir „neviežlybiems" būrams. Taigi pabandysiu pasidalyti savo „neviežlybomis" mintimis.

Pirmiausia, straipsnio autorei pasidygėjimą sukėlė tai, jog filmo kūrėjai, ne vienerius metus aukoję savo laiką ir kūrybinę energiją, susirinko pasidžiaugti, kad filmas pasiekė kino ekranus. Bet autorė sakosi žinojusi, kad eina į filmo premjerą. Ir nepaisant to, į straipsnį iš autorės pasąmonės, o gal ir sąmoningai norint sukelti ir skaitytojų pasibjaurėjimą filmo kūrimo procesu, išplaukia psichologinis „juodųjų technologijų" akcentas: „O už kokius čia pinigus?" Na, pas mus šitas klausimas visuomet pasėja nerimą ir sukelia neigiamą reakciją, nepasitikėjimą, o autorei suteikia teisuolės „viežlybosios" statusą. Jei straipsnio autorė būtų klausiusi, apie ką pristatyme buvo šnekama, būtų išgirdusi, kad autentiškų kostiumų atkūrimo pagal K. Donelaičio „Metų" personažus projektas buvo sumanytas dar 2006 metais. Paskui, sudarytai Valstybinei K. Donelaičio 300 metų minėjimo komisijai pakvietus teikti pasiūlymus, projektas buvo pateiktas ir komisija jį patvirtino, buvo patvirtintas ir vaidybinio filmo projektas. Pateiktų renginių sąraše galėtume rasti kitų autorių dokumentinio filmo projektą. Galimų renginių sąrašas su sąmatomis 2010 metais buvo patvirtintas Seime. Tuo viskas ir baigėsi.

Mūsų aptariamas filmas buvo pradėtas kurti susidūrus su dirbančiais meistrais, buvo neįmanoma nefiksuoti jų darbo, kilo noras tai papasakoti vaizdu. O matant atkurtus kostiumus, pabandyta gyvai žvilgtelėti, kaip juos dėvėjo būrai. Taip, iš poros rėmimo fondų buvo gautas finansavimas, bet jis toli gražu nebuvo toks, kokį paprastai skiria net ir trumpametražio dokumentinio filmo gamybai. Filmo kūrimas didžiąja dalimi vyko iš dalyvių kultūrinio susivokimo ir profesinio solidarumo paskatų. Vedė noras, kad, nepaisant finansinių įsipareigojimų netesybų, minint poeto metines, atsirastų nors nedidelis kinematografinis sąlytis su K. Donelaičio kūryba.

Nesmagu skaityt prisipažinimą, kad straipsnio autorė, literatė su Silvestro Gimžausko kūryba susipažino tik perskaičius citatą D. Kuolio įvade naujajam 2013 m. „Metų" leidiniui. XIX a. poetas paliko nemažą pluoštą kūrybos, o savo gyvenimą skyrė lietuvybės ir, sekdamas M. Valančiumi, blaivybės puoselėjimui Rytų Lietuvoje. Jo kūrinys „Lietuvos pagyrimas iš svetimos šalies išdainuotas" tapo filmo leitmotyvu ir filmo išeities pozicija, o jo naudota forma „Donaleitis" filmo pavadinimu.

Straipsnio autorės noras, kad būtų išsamiai paaiškinta apie  Donelaičio pavardės kaitą ir variacijas amžiams bėgant, galėtų tapti tema kitiems: moksliniams, literatūriniams, televiziniams, gal net kinematografiniams darbams.

Straipsnyje išsakyta pozicija aiški – autorė turi susikūrusi kiek romantizuotą K. Donelaičio vaizdinį. Ir jai, rodos, būtų mieliau matyti personažą Donaleitį, tarkim, gražiai lakuojantį jau baigtą fortepijoną, bet, mano manymu, to paties fortepijono darbo pradžios epizodas, aiškiau atskleidžia žmogaus esmę. Čia būtų galima prisiminti citatą, įrašytą laiške: „Iš mano rašysenos bus aišku, kaip dėl daugelio mechanikos darbų visiškai susigadino ranka..." Matyt, ne tik mechanikos. Iš tokių pasisakymų ir ateina filme naudojami personažo Donaleičio vaizdiniai: obliuojantis lentą, kraunantis akmenis, kapojantis malkas, o ne vien tik svajingai vaikštinėjantis.

Filmo titrų skaitymas kiekvienam praprususiam žiūrovui yra natūralus dalykas. Nesuprantamas žiūrovės sutrikimas. Juk pasiėmęs skaityti knygą irgi pasidomi, kas ją parašė. Bet jei tai nepavyko, norėčiau paminėti, kad kostiumų komplekto autorė, atkūrusi ne vieną tautinio ir archeologinio kostiumo kolekciją, yra dizainerė tekstilininkė Danutė Keturakienė. Atkurtų kostiumų komplektas gali būti eksponuojamas įvairiose kultūrinėse erdvėse, juolab kad Lietuvos muziejai viso XVIII a. tautinio kostiumo komplekto neturi. Dėl straipsnio autorės minimų nevisiškai atskleistų apdarų, tai reikėtų paminėti, kad proceso metu atkurtas vienuolikos tautinių (šventinių) kostiumų komplektas. Vaidybinėse scenose matome personažus, apsiavusius vyžomis. Ne visi pasipuošę šventiniais kostiumais, štai Dočys ar į šventę įsibrovę Slunkius su Pelėda vilki prastais kasdieniais drabužiais. Matyt, straipsnio autorė nenorėjo visko įžiūrėti, ar tiesiog reikėjo ieškoti kokio „pasažo", kad sumenkintų atliktą darbą ir rastų priekabių. Šalto meto apdarą vilki Vestuvių kvieslys, atlydintis susituokusią porą.

Straipsnio autorei drįsčiau priminti, kad filmo vaidybinės scenos filmuotos ne pagal T. Lepnerį, o K. Donelaitį, ir manau, kad autorius, ne kartą redaguodamas tekstą, į Krizo dukters vestuvių epizodus sudėjo tai, ką laikė svarbiausiu. Ir jeigu jis būtų manęs, kad ten trūksta kokios nors vestuvinių tradicijų jungties, būtinai žodžiu ar sakiniu, ar visa pastraipa būtų įrašęs.

Ilzbutės poetinis, kaip teigia straipsnio autorė, kostiumo aprengimas traktuotinas kaip atkurto kostiumo baigiamasis akcentas. Toliau sekantis perėjimas į vaidybines scenas atskiriamas net vaizdo spalvų kaita.

Nemanau, kad filmuodami vaidybines scenas nusižengėme K. Donelaičio kūrinio dvasiai. Pasirinkta minėta filmo išeities pozicija leido laisviau pažvelgti ir interpretuoti situacijas. Nereikėtų filmo vaidybinių scenų vertinti kaip istorinio filmo (tokiu atveju filmo biudžetas turėtų būti kiek kitoks). Galų gale filme atvirai įvardijama, kad aktoriai, dabar apsirengę atkurtais kostiumais, vaidina žinomas sceneles. Tai, galima sakyti, savotiška vaidybinė dokumentika.

Taip, kostiumais ir kulinariniais pavyzdžiais siekėme autentiškumo alsavimo, bet pagrindinį dėmesį kreipėme į charakterius, santykius, emociją. Poemoje „Metai", ne vien mūsų vaidinamose scenose autorius pašiepia, išjuokia ar pateikia situacijas, kurios per juoką turėtų versti susimąstyti. Gal čia ir slypi poeto genijus, kad nebijo, leidžia sau atvirai žaisti situacijomis ir charakteriais, pasilikdamas sau teisę juos mylėti tokius, kokie jie yra, bandyti apsaugoti nuo gresiančių negandų ir švelniai tėviškai globoti.

Filme skambantys poemos tekstai ir puikiai E. Vyčino dainuojama daina ir kuria būtent tą kontrastą, grąžindama mus į donelaitiško jautrumo šiems žmonėms erdvę.