Balandžio 6 d. socialinius tinklus ir žiniasklaidos kanalus apskriejo performanso „Swimming Through“ (liet. „(Iš)plaukti“), įvykusio šalia Rusijos ambasados Vilniuje, vaizdai. Tai bendras kūrybinės grupės – Bertos Tilmantaitės, Neringos Rekašiūtės, Rūtos Meilutytės ir Aurelijos Urbonavičiūtės – kūrinys, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į Ukrainoje vykstantį karą, raginta imtis aktyvesnių veiksmų gelbstint karo įkaitais tapusius Ukrainos žmones. Anot performanso autorių, kraujo tvenkinys liudija Rusijos atsakomybę už karo nusikaltimus Ukrainoje. Olimpinės čempionės R. Meilutytės viltingas plaukimas per kraują simbolizuoja nuolatines, nepailstančias, nenutrūkstančias pastangas (iš)plaukti.

Regis, įprasti kūrybiniai procesai per karą patiria savotišką paralyžių, tačiau jūs renkatės kalbėti garsiai. Ar tai reikalauja pastangų? Kokių? Ką kiekvienai jūsų šiandien reiškia kalbėti būtent taip?

 

Performansas „Swimming Through“. Neringos Rekašiūtės nuotrauka.

 

Berta Tilmantaitė. Viskas atsitiko natūraliai – ir tai labai svarbu. Paralyžius – galbūt irgi svarbus išgyvenimas, jis ir mane buvo apėmęs kartu su apatija, beprasmybe, tamsa. Bet viduj vis tiek viskas virė, raizgėsi ir galiausiai turėjo išsiveržti. Esu žurnalistė, dažniausiai kalbu fotografijomis, tinklalaidėmis, dokumentinėmis vaizdo istorijomis. Šįkart to nebeužteko, reikėjo kitų raiškos formų. Aš, kaip žurnalistė, turėčiau likti profesiniame lauke, vis tiek pirmiausiai esu tiesiog žmogus, kuriam dabar norėjosi kalbėti garsiai, bet ne žodžiais, nes jais išreikšti to, kas vyksta ir kaip dėl to jaučiamės, – tiesiog neįmanoma. Itin svarbus buvo komandinis darbas, viską apgalvoti, išsigryninti, atsakomybes pasiskirstyti taip, kad kiekviena darytume tai, ką geriausiai mokam, galim ir norim. Labai svarbu, jog po performanso daugybė žmonių sakė: jį pamatę pajuto, kad kažkas išreiškė, kaip jaučiasi ir jie. Čia labai svarbus kalbėjimo garsiai poveikis – bendrystės jausmas, žinojimas, kad nesame įkalinti savo jausmuose ir būsenose po vieną, galime būti kartu būdami toli vieni nuo kitų. Kai gauni žinučių iš ukrainiečių, kurie dėkoja už palaikymą ir supratimą – ypač jautru, bet išties nėra už ką dėkoti, tai mažiausia, ką galime ir privalome padaryti.

 

Berta Tilmantaitė. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Neringa Rekašiūtė. Atrodo, jei neieškočiau būdų ir formų išreikšti tam, kas verda viduje, nugrimzčiau į beprasmybę. Negaliu nekurti. O kurti kartu su artimomis draugėmis – dar vienas svarbus šito kalbėjimo aspektas. Kalbėjomės tarpusavyje, kiekviena atskirai ir kartu perėjome įvairius etapus, vienu metu šio performanso net norėjome neberengti. Tuomet sutarėme, kad rengsime kovo 11 dieną, bet nukritus temperatūrai tvenkinys apsitraukė ledu. Teko atidėti, išbūti su mintimis ir abejonėmis. Toks ilgas procesas yra svarbi šio performanso dalis.

 

Neringa Rekašiūtė. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Rūta Meilutytė. Įgyvendinant procesą buvo įvairių etapų, būta ir abejonių, bet išlaukėme, išsikalbėjome, turėjome laiko apie viską gerai ir iš visų pusių pagalvoti, nieko neforsavome, o tada jau viskas vyko labai aiškiai ir kryptingai, su didžiuliu tikėjimu. Žinojome: tai, kad tvenkiniu plaukiu būtent aš, sulauks didelio atgarsio, bet to ir norėjome – kad šie vaizdai ir žinia pasklistų kuo toliau, nuskambėtų kuo garsiau.

 

Rūta Meilutytė. Roko Darulio nuotrauka

 

Aurelija Urbonavičiūtė. Šis performansas – tarsi terapija. Jį sukūrus gerokai palengvėjo. Jis buvo būtinas, kad pasitrauktų kaustantis paralyžius, kad sustiprėtume ir pakiltume naujiems darbams su nauja jėga. Mūsų performanso rezultatas – vaizdo įrašai ir nuotraukos – keliauja per pasaulio žiniasklaidą. Tačiau nesitikėjome, kad prie kraujo tvenkinio ateis tiek žmonių. Stebint iš šono, atrodo, vyksta kolektyvinė terapija ar apeigos: vieni tyliai kontempliuoja susitelkę į kraujuojantį vandenį, kiti tyliai gieda ar neša gėles tarsi į laidotuves.

 

Aurelija Urbonavičiūtė. Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Kaip gimė pati performanso idėja?

R. M. Idėjos pradininkė buvo Berta, vėliau tarpusavyje idėją gryninome.

B. T. Buvo įdomu stebėti, kaip spontaniška mintis dirbant komandoje per daugiau nei mėnesį virto kūnu. Ir seniau turėdavau įvairiausių idėjų, bet jos likdavo tik galvoje, nes nuo pirminės minties iki įgyvendinimo – daug žingsnių. Šįkart, kaip Neringa ir sakė, esmė buvo santykis, pasitikėjimas viena kita – tiek kalbantis apie būsenas, tiek plėtojant mintis, ginčijantis, įtikinėjant ir vienai kita patikint, pasiduodant ir vėl sugrįžtant. Gerai, kad neskubėjome, aplinkybės neleido to daryti, todėl turėjome laiko panerti iki esmės ir ją tinkamai ištransliuoti.

N. R. Ji gimė iš draugystės ir artumo. Daug kalbėjomės apie tai, ką jaučiame, kas su mumis vyksta. Ir seniau norėjome drauge kurti, bet čia viskas stojo į savo vietas. Berta man prasitarė, kad norėtų upę nudažyti raudonai, aš iškart prisiminiau, jog C. G. Jungas sapnuodavo kraujo upes prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Nuo to archetipinio vaizdinio kūnu nubėgo šiurpuliukai. Vėliau viskas kūrėsi, keitėsi, atsirado tvenkinio prie Rusijos ambasados idėja, o tada atsirado viltis – Rūta. Apie viską nuolat diskutavome, ieškojome tinkamiausių išraiškos būdų, gryninome. Iš tiesų sunku atsekti, kada viskas užgimė – atrodo, tai visada buvo.

 

 

Menininkų, kūrėjų balsai šiandienos karo fone įgauna naują svorį, tačiau tam, kad žinutė nevirstų deklaratyvia iliustracija, reikalinga ne tik stipri idėja, bet ir jaut­rumas, subtilumas. Atrodo, performansu „Swimming Through“ jums viso to pavyko pasiekti. Pavyko paliesti ir žiūrovo širdį, ir sujaudinti. Ar menininkų kūriniai šiandien gali pakeisti pasaulio įvykių eigą?

B. T. Bet koks veiksmas keičia. Todėl kiekvienas privalome veikti taip, kaip galim, žinom, mokam ar jaučiam geriausiai. Turime suprasti, kad esame aktyvūs tų įvykių ir jų eigos dalyviai – kryptis priklauso nuo mūsų visų. Kiekvienas galime šiek tiek sujudinti vandenį ir taip sukelti bangas – kuo daugiau mūsų, tuo didesnės bangos.

 

 

N. R. Aš tikiu, kad gali. Šiuo atveju, atrodo, pavyko nusileisti į kolektyvinės pasąmonės lygį ir į paviršių ištraukti ten tūnantį jausmą. Dar labai svarbus kontekstas: dabar tarsi iš naujo Lietuvoje išgyvename mūsų senelių pasakotas istorijas, jų patirtą siaubą. Karo fone atsivėrus kolektyvinei žaizdai supratau, kad ji net nebuvo užgijusi. Tai, kas vyksta Ukrainoje, mūsų regiono gyventojus paliečia labai asmeniškai.

 

 

R. M. Ilgai galvojome, ką mums reiškia ,,Swimming Through“ ir ką juo norime pasakyti. Visą mėnesį stengėmės išjausti idėją, kad neliktų abejonių. Tikrai įdėjome daug širdies ir laiko ir todėl, manau, sulaukėme tokio atsako. Žmonėms tai stipriai surezonavo. Menas gali būti labai stiprus pokyčių katalizatorius. Pasaulio įvykių eigos jis vienas nepakeis, bet įkvėps, prisidės prie tam būtinų veiksmų, kurių reikia daug ir įvairių. Didieji pokyčiai neįvyksta staiga, todėl svarbu veikti tikslingai ir nuolat. Mūsų žinia ir yra tokia: veikime, būkime, netapkime abejingi, mes turime galią sukelti reikalingą pokytį.

A. U. Gali. Menas nėra politika, tačiau menas turi potenciją ne tik giliau (net pasąmoningai) kontempliuoti tai, kas vyksta, bet ir aktyvuoti visuomenę veiksmui. Taip pat ir spausti politikus. Menas ypač svarbus, kai pasireiškia nuovargis, kai, regis, išseko mentalinės jėgos, kai tampa sunku nenusukti žvilgsnio nuo mirties vaizdų. Šiuo performansu norėjome su viltimi kalbėti apie skausmą ir taip paskatinti visuomenę nepanirti į nejautrą, išlikti aktyvią. Meno kalba yra tinkamiausia išreikšti tam, kas sunkiai įžodinama. Gavome daug žinučių iš ukrainiečių, rašiusių, kad jiems iki šiol atrodė, jog pasaulis jų nesupranta. Šis performansas yra jų savijautos atspindys.

 

Performansas „Swimming Through“. Andriaus Repšio nuotraukos.