„Šeima yra dezinformacijos lopšys“, – vis pastebi veikėjai naujame režisieriaus Noah Baumbacho filme pagal Dono DeLillo knygą „Baltas triukšmas“ („White Noise“). Šeiminės komunikacijos šablonai niekada nenuvilia: emociškai nepasiekiamas vyras, nuolat šaukianti ir pavargusi mama, niekieno neišklausyti ir nesuprasti paaugliai. Tie žmonės, kurie turėtų mus suprasti geriausiai, atrodo, labiausiai mūsų ir negirdi. Pagrindinis veikėjas, universiteto profesorius Džekas Gladlėjus, jo žmona Babetė („mes vienas kitam ketvirti“, – sako jis kolegai, vardydamas santuokas ir vaikus) ir keturi jų vaikai prie pusryčių stalo kalba vienas per kitą, sunku suprasti. Net kritinėse situacijose klausytis sunku: radijui skelbiant, kad dūmų debesis yra iš tikrųjų pavojingas sveikatai, Džekas visus ramina – jų nuodingas debesis tikrai nepasieks. „Iš kur žinai?“ – klausia vaikai. „Žinau, tiesiog.“ Policijai per garsiakalbius pranešant apie visuotinę evakuaciją, tėvai neužtikrintai klausia vaikų, kurie pro langus klausėsi pranešimų: kaip skambėjo policininko balsas, švelniai ar užtikrintai? Ar liepimas evakuotis buvo labiau rekomendacinis ar tvirtas nurodymas?

 

Filmo „Baltas triukšmas“ kadras

 

Apokalipsės akivaizdoje sunku kreipti dėmesį, kas iš tikrųjų svarbu. Automobiliui plaukiant upe ir trankantis į akmenis, tėvas pagaliau praranda savitvardą ir užrinka: negi negalime kreipti dėmesio į tai, kas vyksta iš tiesų, užuot plepėję apie niekus? Londono filmų festivalio rengtoje premjeroje režisierius ir scenarijaus autorius N. Baumbachas pastebėjo, kad filmas yra Amerikos visuomenės satyra: „Baltą triukšmą“ lydi nejauka – riedėdami į pasaulio pabaigą abejingai nusukame akis šalin. Nuojauta, kad kažkas vyksta, bet mūsų dėmesys nukreiptas ne ten, atsikartoja abiejose ekrano pusėse.

Svarbu prisiminti seną progresyvių politikų posakį: jei nesipiktini, nekreipi dėmesio. Bet laikais, kai ekranai seka mūsų akių obuolių judesius, kai mūsų dėmesys tampa preke, už kurią niekas nemoka, jis tampa prastu politinio aktyvumo ir įsitraukimo indikatoriumi. Dėmesį kreipiame į viską ir piktinamės viskuo. Atrodo, reakcija, patiktukai ir komentarai socialiniuose tinkluose, nuorodų pasidalinimas yra politinės ar netgi demokratinės politikos išraiška, neva pagaliau pasiekėme demokratinę visuomenės brandą. Ir tikrai vyksta protestai, politinės diskusijos forumuose ir feisbuko grupėse nerimsta, žmonės turi nuomonę apie politiką ir politikus. Dešinė kritikuoja Z kartą, kad jų rasinė politika apsiriboja juodos nuotraukos pasidalinimu instagrame, jų gyvenimo būdas tingus, jie per jautriai į viską reaguoja. O „būmerių“ („boomers“, pokario karta) pasipiktinimas kunkuliuoja feisbuko grupių platybėse ir kiekvienas netradicinės šeimos pavyzdys taip išmuša iš vėžių, kad šie nebepasitiki net vaikų stovyklų vadovais (esą jie skleis homoseksualų propagandą).

Socialinės medijos vis bando įtikinti, kad vartotojui rūpi, kas iš tikrųjų nėra svarbu, verčia abejoti savimi – gal vartotojui tikrai įdomu suaugę žmonės, šokantys prieš telefono kameras, instagramo poros, kuriančios meilės ir santykio performansus žiūrovams? Kitaip tariant, privačių įmonių verslo modeliai yra grįsti nuolatine vartotojų interakcija, todėl jos ir bando įteigti, jog viskas reikalauja vienokios ar kitokios reakcijos. Visos žinutės socialinėse medijose atrodo vertos dėmesio ir pasipiktinimo, vienodai svarbios ir pagrįstos, todėl sunku atskirti, į ką reikėtų kreipti dėmesį, o į ką – ne. Sunku išlaikyti asmeninius ar visuomeninius prioritetus, nes įsibrauna sensacingos žinios, kviečiančios reaguoti, keliančios emocijas. Nuolatinis piktinimas ir emocinis ažiotažas sutirština spalvas, todėl pasidaro sunkiau matyti aiškiai. Nuolatinis pyktis ne tik leidžia mums jaustis moraliai viršesniems už kitus, bet ir suburia. Piktinimasis nukreipia dėmesį į tą, kuris pyksta, kitaip tariant, išreiškiama dėmesio stoka. Jis neretai kyla iš įgūdžių trūkumo: priimti kritiką, valdyti emocijas, sustoti ir įsigilinti į esamą situaciją. Kintantis gyvenimas – kitokia darbo rinka, nauji santykių šablonai, technologijos – dažnai neduoda laiko prisitaikyti ir sukelia atmetimo reakciją. Todėl ir purkštaujam po nosim.

Bėda, kad piktinimasis nepalieka vietos empatijai ir rūpesčiui. Nuolat dėmesio koncentruodami dėmesį į komentarus, įrašus ir pasisakymus, emociškai alinamės. Gyvename nuolatinio pervargimo laikais, bet iš dalies pervargstame nuolat emociškai įsitraukdami į menkaverčius, nereikšmingus barnius ir ginčus. Emociškai pavargę vartotojai (ar piliečiai?..) neturi laiko ar motyvacijos rūpintis vienas kitu. Atrodytų, piktinimasis yra rūpesčio išraiška, deja, yra atvirkščiai. Rūpestis, kaip politinė kategorija, pirmiausia kelia klausimą, kam iš tikrųjų reikia dėmesio, kam reikėtų skirti prioritetą. O piktindamiesi neretai kreipiame dėmesį tik į tai, kas rūpi ar yra svarbu mums patiems, nė nesigilindami, kas galėtų būti svarbu kitiems, gyvenantiems toje pačioje erdvėje, mieste, valstybėje. Rūpinimusi grįstoje demokratijoje pilietiškumo išraiška nėra ribojama tik savo interesų gynimu. Dalyvavimas valstybės valdyme taip pat aprėpia domėjimąsi kito interesu ir pasvertus sprendimus, kada kito interesas yra svarbiau nei mano. Įvardžių ir pavardžių rašymas – puikus piktinimosi pavyzdys: jei man tai nėra aktualu, nereiškia, kad nesvarbu kitam. Man nesunku prirašyti savo įvardžius, todėl leisiu sprendimą daryti tiems, kuriems tai yra svarbu.

Pasipiktinimas, kaip politinės pozicijos išraiška, keičia poreikį gyventi čia ir dabar, savo bendruomenėje, kaimynystėje, pažinti ją, jos žmones ir jų poreikius. Politinis susiskaldymas – naujasis visuomenės vėžys, ir kol kas niekas dar nėra efektyvaus būdo (bent vieno, o ką jau kalbėti apie 10), kaip kreipti dėmesį vienam į kitą, kad įžvelgtume žmogiškumą, o ne vien tapatybes ar nuogirdas, verčiančias piktintis. Piktintis yra paprasčiau nei kurti tvarius santykius, nei suprasti ir gilintis, nei pastebėti kitus, jų skausmą, poreikius, potencialą.

Šiais metais Leonidui Donskiui, filosofui, kuris visuomenėje siejamas su nesipiktinimu ir politika be pykčio, būtų sukakę 60. 2007-ųjų tekste „Kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje?“ L. Donskis rašo apie poreikį sugrąžinti prasmę gyvenime: „Kam šlovinti gyvenimą, kuriame viskas nuvertėja ir netenka prasmės? Gal geriau pamėginti gyventi kitaip? Tada nereikės savo gyvenimų laikyti aukomis, sudėtomis ant globalizacijos aukuro ar kokiais kitais mitologizuotos pažangos instrumentais. Nereikės ir laužyti galvų, ar egzistuoja slaptas globalizacijos architektų projektas, siekiantis užvaldyti mūsų visų sielas. Tad mažiau fatalizmo ir žvalgymosi į pasaulio galios centrus.“ L. Donskis tekste kviečia neskubėti (tam reikia ir laisvės, ir drąsos), gyventi lėtai, išgyventi kiekvieną akimirką, atsirinkti, kam teikti prasmę, nesilankstyti netikriems dievams ir negailėti savęs. Neskubant lieka laiko apsvarstyti ir kito poziciją, įsivaizduoti ir įsijausti į kito gyvenimo realijas. Ir kartais priminti sau: ne viskas yra verta reakcijos.

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone. Atlieka įvairių socialiai pažeidžiamų grupių tyrimus.