× Džordana Grey
PMS, PMDS, kraujavimas, menstruaciniai skausmai, skausmingas seksas, orgazmo trūkumas ir, žinoma, viską vainikuojantis gimdymo procesas teko vienai žmonių grupei – moterims. Visi šie reiškiniai interpretuojami kaip natūralūs. Tad jei viskas, ką moterys patiria, yra natūralu, mizoginija išties užkoduota gamtoje.
Visgi šiandien žmogus įvairius skausmus gali sumažinti, panaikinti. Vienas tokių pavyzdžių – endometriozės diagnostika, kuri Vokietijoje vidutiniškai užtrunka 8 metus. Nuo endometriozės niekas nemiršta, tačiau gulėti susisukus į kokoną, netekti sąmonės, reguliariai operuotis ar negalėti susilaukti vaikų yra endometrioze sergančio žmogaus gyvenimo dalis. Gydymo nėra, nes trūksta mokslinių tyrimų. Jie menkai finansuojami, nes tai moterų reikalai. O moterų problemos tradiciškai sprendžiamos kentėjimu sukandus dantis. Nes kenčianti moteris yra kultūrinis archetipas, pelnytai įtrauktinas į UNESCO. Todėl nereikia stebėtis, kad depiliacijos salonai nebankrutuoja. Bikinio srities depiliacija yra kaip pasivaikščiojimas pajūriu pučiant lengvam vasaros brizui palyginti su tuo, kokia plati skalė natūralių skausmų egzistuoja moters gyvenime be galimybės jų eliminuoti.
Ir nors moterys statistiškai užima maždaug pusę žmonių populiacijos, investuoti į jų gyvenimo kokybės gerinimą dažnu atveju vis dar atrodo nepelninga. Tokios situacijos atsiranda dėl nuostatų, grįstų pasenusiomis politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, kuriose moterys nėra siejamos su pinigais. Labai dažnai jos net nėra siejamos su žmonėmis, nes neutralus žmogaus prototipas yra baltaodis, heteroseksualus, vidurinės klasės vyras, pagal kurį gerinama neva visų žmonių gyvenimo kokybė, kai iš tikrųjų kokybė gerėja tik vienai grupei. Vienas pavyzdžių – vadinamasis susidūrimo testas, skirtas patikrinti automobilio saugumą vairuotojui, kai naudojamas žmogaus anatomiją atkartojantis manekenas. Prototipinis žmogus, su kuriuo tikrinamas automobilio saugumas JAV ir Europoje, yra 175 cm ūgio ir 78 kg svorio, kitaip sakant – prototipinis vyras. Duomenų spraga apie automobilio saugumą moterims veda prie liūdnos statistikos: patyrus automobilio avariją jos gerokai dažniau susižaloja nei vyrai. Šiandien gamintojai nėra įstatymiškai įpareigoti išbandyti automobilių saugumą su moters anatomiją atkartojančiais manekenais. Sunku patikėti, tačiau privati iniciatyva įvesti šią praktiką atsirado tik pernai, t. y. 2022 m., švedų mokslininkei Astridai Linder sukūrus pirmąją pasaulyje moterišką lėlę vardu Eva.
Žodis ne žvirblis
Iki šiol dažnai giriame moteris, kad jos su kiaušais, ir gėdiname vyrus, kad jie kaip bobos. Nereikia būti medicinos eksperte, kad matytum, kas akivaizdu: vadinamieji kiaušiniai būdami išorėje yra menkai apsaugoti, todėl lengvai pažeidžiami ir jautrūs. O makštis yra kūno viduje, todėl sunkiau pasiekiama ir pažeidžiama. Ji elastinga ir raumeninga, vadinasi, turi fizinės jėgos ir gali prisitaikyti prie įvairiausių situacijų. Juk pro ją išspaudžiamas gyvas žmogus, bet kadangi tai savaime suprantama, reikia kitų argumentų. Taigi dėl natūralaus gimdymo proceso vaginoje nėra tiek daug nervinių taškų, kaip įprasta manyti, nes kitaip sunkiai ištveriamas skausmas būtų nebeištveriamas. Todėl vagina nėra jautriausias moters organas. Štai pagaliau radome vietą, kurioje moterys nereiškia pernelyg daug emocijų. Paradoksalu, tačiau būtent už tai jos ir vėl baudžiamos, mat sunkumai pasiekti orgazmą vaginalinio sekso metu dažnai siejami su psichologiniais ir fiziniais moters sveikatos sutrikimais, ignoruojant faktą, kad už moters orgazmą atsakingas visai kitas organas. Seksologė Emily Nagoski pasakytų: „Mes turėtume klausti ne kodėl moterys nepasiekia orgazmo vaginaliniu būdu, o kaip gali būti, kad kažkurios pasiekia?!“
Už šį naratyvą visų pirma turėtume dėkoti psichoanalizės išradėjui Sigmundui Freudui, kuris į pasaulį paleido mitą, esą tikras moters orgazmas tik vaginalinis. Ir nors šiandien jau žinome, kad taip nėra, moteriai prisipažinti nepasiekus orgazmo dažnai vis dar gėda. O gėda dėl suprantamų priežasčių: tai, koks turi būti seksas, matuojama pagal vyriškuosius mastelius. Šiuo atveju tai reiškia, kad orgazmas turi būti greitas, lengvas ir pasiektas per penetraciją. Tačiau vyrams nereikia per penį išspausti žmogaus, todėl ir lyginti dviejų kūnų fiziologiją neprasminga. Tad jei jau taip norime žmogaus emocinę ištvermę ar pažeidžiamumą lyginti su lytiniais organais, darykime tai faktiškai teisingai. Girkime sakydami: „Jis / ji turi stiprią vaginą!“, kritikuokime: „Nebūk su kiaušais!“
Lytinių organų metaforos su neigiama konotacija palietė ir vyriškąją giminę. Angliškasis pasakymas „he is a dick“ apibūdina negražiai besielgiantį vyrą, kuris dėl savo elgesio pavadinamas pimpalu. Šis palyginimas implikuoja, kad penis savaime yra blogis. Šioje vietoje negaliu nepakomentuoti vienos scenos iš serialo „The White Lotus“ („Baltasis lotosas“) antro sezono, kai prie stalo susėdę trijų kartų vienos šeimos vyrai kritikavo vyriausiojo aktyvų seksualinį gyvenimą, esą jokia moteris neturėtų matyti 80-mečio penio. Šis atsikirto paprastai: „Penis nėra vaizdas į vandenyną. Nėra ten į ką žiūrėti, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.“ Manau, jis įgarsino akivaizdžią tiesą, o ji skamba provokatyviai, nes mūsų pasaulyje žmogaus lytiniai organai ir apskritai visas kūnas nuolat fetišizuojami. Pradedant užpakaliu, pilvu, krūtine ir baigiant peniu bei vulva, mes įspraudžiame žmogaus kūną į standartą, kai jis privalo būti objektyviai geidžiamas visą parą.
Mes linkę savo kūną ne tik nepelnytai sumenkinti, bet ir suteikti jam perteklinės reikšmės. O pasekmės visokeriopos, pvz., vyrai nerimauja dėl penio dydžio (nors visi seniai žinom, kad ne dydis ir net ne penis yra esmė) ar moterys – dėl vulvos formos (nors niekas nežino, kaip ji iš tikrųjų turi atrodyti). O juk mūsų kūnai ir taip turi atlikti daug sunkių darbų.
Ketvirta feminizmo banga?
Taip nuo moterų su kiaušais pereinu prie naratyvo apie stiprias moteris, dar vadinamas supermoterimis. Kad šis stiprios moters mitas yra problemiškas, tampa aišku vos tik jam priešpriešinamas opozicinis stipraus vyro, arba supervyro, mitas. Tiesa, to padaryti neįmanoma, nes tokio mito tiesiog nėra. Vyrai savaime yra super. Arba – tiksliau – jiems tokiems būti nė nereikia, nes sistema, kurioje gyvename, tarnauja didžiumai vyrų, todėl turėti supergalių nebūtina.
Supermoteris nesiskundžia, nerodo emocijų, nekuria savo taisyklių, tačiau sėkmingai prisitaiko prie jau egzistuojančių. Kitaip sakant, ji tampa moterišku vyro variantu. Vyrai tokias gerbia. Retai kuria su jomis šeimą, bet gerbia. Svarbiausia būnant supermoterimi atsisakyti kultūriškai moteriškų charakterio bruožų: jautrumo, emocingumo, atvirumo bei empatijos. Dominuoja kultūriškai vyriškos savybės: ryžtingumas, šaltumas, kategoriškumas.
Šis stiprios moters mitas problemiškas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis implikuoja, kad moterys savaime nėra pakankamos ir norint būti sėkmingai neužtenka būti tiesiog moterimi, reikia būti super. Antra, supermoterims priskiriamos kone antgamtinės galios, t. y. suvaldyti visas gyvenimo sritis vienu metu ir daryti tai geriau nei vyrai. Šeimos metafora su vyriška galva ir moterišku kaklu iliustruoja, kaip slepiantis už komplimento apie moterišką stiprybę iš tiesų yra atsikratoma atsakomybės, kuri visa perduodama į vieno asmens rankas. Taip ignoruojamas faktas, kad supermoterys neturi kito pasirinkimo, tik žongliruoti problemomis ir daryti tai geriau nei vyrai, nes kitu atveju jos į vyrų pasaulį išvis nepateks. O ir patekus būti geresnei už daugelį dar negarantuoja sėkmės. Todėl, kai kitą kartą kažkas jus pavadins supermoterimi, pagalvokit, ar tik neatliekate kažkieno kito darbo.
Tai, kad daryti karjerą ir tuo pačiu susirasti ilgalaikį partnerį / partnerę, spėti susilaukti vaikų, derinti šeimą ir darbą ir t. t. bus sunku, nebuvo staigmena, net jei žinojimas nuo praktinio įgyvendinimo gerokai skiriasi. Tačiau net ne tai yra blogiausia supermoters gyvenimo dalis. Dar labiau nei nelygios sąlygos sėkmei pasiekti slegia, kad kai kurie asmenybės bruožai necharakterizuoja moters visuomenėje teigiamai. Ir tai ne drąsa ar stiprybė, o jautrumas, emocingumas ir empatija, t. y. kultūriškai moteriškos savybės, nederančios su sėkme ir rezultatais. Lakmuso popierėlis – buvusi Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern. Interviu ji sako: „Liūdniausias dalykas politikoje ir lyderiaujant, kad skiriame labai daug dėmesio atkaklumui ir kovingumui. Iš to gimsta mūsų įsitikinimas, esą įsiklausymas ir empatija nedera su politinių tikslų siekiu. Tačiau turint omeny, su kokiais globaliais išbandymais susiduriame, tai turbūt yra būtent tos savybės, kurių dabar pasaulyje labiausiai reikia. Mums reikia lyderių, gebančių įsijausti į kitą, suprasti jaunąją kartą, už kurią šiandien mes priimame sprendimus. Ir jei susitelksime tik į buvimą stipriausiam, svarbiausiam ir galingiausiam kambaryje, pralaimėsime. Tačiau būti empatiškam ir reiškia stiprybę.“*
Ji pirma politikė, pasaulio istorijoje užėmusi aukštas pareigas ir demonstravusi radikaliai priešingą lyderystę, nei esame įpratę. Moterų politikoje vis dar nedaug, tačiau jos aukštuose postuose nebėra tokia retenybė. Ir dauguma linkusios atkartoti stiprios moters mitą, t. y. šaltos, viešai nerodo emocijų arba rodo tik tokias, kurios demonstruoja ryžtą ir užsispyrimą, jos nejuokauja ir nesilinksmina, kitaip sakant, eliminuoja ne tik savo lytinę tapatybę, kuri politikoje neprideda taškų, bet ir visą asmenybę. Kas nutinka, kai ta asmenybė prasiveržia, neseniai parodė Suomijos premjerės Sannos Marin pavyzdys, kai paviešintas vaizdo įrašas, kuriame ji šoka ir dainuoja, sukėlė skandalą ir pasipiktinimą.
Daugiau empatijos mums reikia ne tik politikoje. Jos reikia darbo vietoje, mokykloje, draugų rate ar netgi šeimoje. Būti geru žmogumi reikia velniškai daug drąsos. Būti geru žmogumi būnant moterimi drąsos reikia dar daugiau, nes ne visoms pasiseka kaip J. Ardern įtikinti pasaulį, kad jautrumas nėra silpnumo požymis. Ši paradigmų kaita – kas buvo sunku anksčiau ir kas sunku šiandien, – viliuosi ženklina pokyčius ir visuomenėje. Ir galbūt vieną dieną pasakymas „tu kaip boba“ skambės kaip didžiausias komplimentas.
* Visą interviu galite pasižiūrėti „Netflix“ dokumentikoje „Live to Lead“ („Gyventi, kad vadovautum“).
Džordana Grey gyvena Berlyne, yra Baltistikos instituto Greifsvaldo universitete doktorantė, rašo feministinius (ir ne tik) tekstus ir stengiasi būti geru žmogumi.