Edmundas Jakilaitis: „Dalijantis pinigus reikia intelekto, o ne įstatymų“

× Marijus Gailius


Kultūrinėms ir regioninėms medijoms gyvybiškai svarbaus Žiniasklaidos rėmimo fondo steigimas praėjusią savaitę įstrigo išsiskyrus interesų grupių požiūriams, o modelį kūrusios darbo grupės užkulisiai išryškėjo viešumoje apsižodžiavus dabar jau buvusiam Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui ir Žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Tuo metu iš ES pasitraukusios Didžiosios Britanijos valdantieji ima statyti žurnalistus į vietą, tarsi atkartodami dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko paniekos žurnalistams taktikas. Greta tebebūdrauja priešiška Rusija. Rusijos informacinę erdvę lietuvių auditorijai dekonstruojantis Edmundas Jakilaitis, didžiausių šalies kanalų LRT, „Delfi“ ir „Laisvės TV“ bendradarbis ir įtakingiausiu pernai apklausoje išrinktas žurnalistas, pripažįsta, kad žiniasklaidos silpnėjimas Vakaruose yra grėsmingas. Jo vertinimu, Lietuvoje iškylančias medijų lauko problemas vertėtų spręsti ne mechaniškai, o pritraukus autoritetus.

 

Butauto Barausko nuotrauka
Butauto Barausko nuotrauka

 


Savo viešąją erdvę giname dekonstruodami ir demaskuodami Rusijos propagandą ir ribodami rusišką turinį pagal L. Kasčiūno ir V. Kernagio pataisą1. Kai pats vadovavote „Lietuvos ryto“ televizijai, rusiškos produkcijos kiekis buvo milžiniškas – ar dabar jau apsigynėme? Koks jūsų „Dekonstrukcijų“ ir šios 90 proc. taisyklės efektas?

Kino pakete koks nors geresnės kokybės europinis ar amerikietiškas filmas, kuris jau gali būti ir 20 metų senumo, kainuoja 300–400 eurų už parodymą, o rusiškas analogas – 100 eurų, nors abu pritraukia panašią auditoriją. Todėl televizijos, nusispjaunančios į vertybes, ir skaičiuoja tik pinigus, renkasi pastarąjį variantą.

Kai vadovavau televizijai, nerodėme nė vieno rusiško serialo, tik dokumentiką, kurią prieš išleisdami atidžiai peržiūrėdavome. Beje, kai ką jie neblogai daro – senesnė NTV produkcija visai nieko. Vis dėlto rusiškos produkcijos mažėjimą siečiau ne su įstatymu, o su žmonėmis.


Žiūrovais?

Ne, priimančiais sprendimus. Kai „Lietuvos ryto“ televizija, anksčiau rodžiusi daugiausiai rusiškos produkcijos, pakeitė savininkus ir vadovauti priėmė Aud­rių Siaurusevičių, nebuvo pasirašyta nė viena nauja sutartis dėl produkcijos iš Rusijos. Per naujojo sezono atidarymą naujasis vadovas šiurkščiai palygino, kad minint Ribbentropo–Molotovo pakto metines ši televizija buvo išvaduota nuo blogų įtakų.


Nuo Lino Ryškaus?

Nesiečiau to su L. Ryškumi, o su cinišku jo požiūriu. Mano galva, žiūrėti į žiniasklaidą kaip į paprastą UAB – ciniška. Yra didelis skirtumas, ar rodai filmus, ar pardavinėji batus.


Kokia jūsų „Dekonstrukcijų“ funkcija – ar pažinti priešą?

Turbūt. Daugelį „Dekonstrukcijose“ rodomas rusiškos informacijos dumblas šokiruoja. Šokiruoja, kai rusai daugybę metų kartoja, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas. Tiesa, „Dekonstrukcijose“ daugeliu atveju net nėra ką dekonstruoti – užtenka tik parodyti ir nusistebėti. Juk klasikinė propaganda sau palankiai interpretuoja teisingus faktus, o ten – tiesiog melas. Kaip dar dekonstruosi absoliučią nesąmonę?


Mums kalbantis, BBC pranešė atleisianti 450 darbuotojų, kad sutaupytų 80 mln. svarų sterlingų. Pats britų transliuotojas finansavimo mažinimą įvardija kaip beprecedentę grėsmę. Kaip vertinate, kad dėl politinių aplinkybių judinamas net pasaulinis žiniasklaidos etalonas? Tai atsitiktinumas ar posttiesos laikotarpio tendencija nuvertinti kokybišką žiniasklaidą?

Niekas nemėgsta kritiško požiūrio – nei Vladimiras Putinas, nei Ramūnas Karbauskis, nei...


Borisas Johnsonas?

Na, jis irgi politikas. Vis dėlto Didžioji Britanija yra laisvo žodžio šalis ir neapsiverstų liežuvis jų premjero pavadinti kovotoju prieš žodžio laisvę, nors tam tikrų keršto motyvų už kritišką BBC laikyseną per breksitą įžvelgti galima.

Nemanau, kad šis sprendimas labai pakenks – BBC kaip buvo, taip ir bus svarbiausia žiniasklaidos kompanija pasaulyje. Vis dėlto Vakaruose mažėjanti atsvara Kremliaus propagandai gali mums visiems labai pakenkti, nes kur nors Vokietijos ar Prancūzijos viešojoje erdvėje Rusija veikia gerokai sėkmingiau nei Lietuvoje. Didžioji dalis mūsų visuomenės aiškiai suvokia įvykius Ukrainoje – ar suvokia tai dauguma vokiečių, prancūzų ar juolab italų? Abejoju.


Patvirtinu: neseniai žiūrėjau Nyderlandų transliuotojo VPRO dokumentinį filmą „Kodėl Lenkija yra dalis Amerikos galios žaidimo“2 ir negalėjau savo akimis patikėti... Tokia medžiaga tarytum negalėtų būti parengta ne rusų užsakymu.

Būtent. Be to, Vakaruose būdinga žurnalistikos mechanika, kuri atpalaiduoja nuo sprendimų priėmimo, netgi nuo mąstymo. Tuomet atsitinka taip, kad kokiam nors Aleksandrui Zacharčenkai arba Arsenijui Pavlovui-Motorolai suteiki tiek pat eterio, kiek teisėtai Ukrainos valdžiai. Akivaizdus melas nėra kita nuomonė, vis dėlto Vakarų žiniasklaida, ne iki galo suvokdama procesus, mechaniškai pakalbina vieną „už“, kitą „prieš“.


Kaip ir rengiant temas apie klimato kaitą: žurnalistinė teorija tarsi reikalautų suteikti tiek pat eterio skeptikams, bet kai suvoki procesus, nebeišeina...

Taip, nes aiškiai supranti, kad plokščios Žemės šalininkai arba tikintieji, jog skiepai gaminami iš aborto liekanų, negali būti tiek pat kompetentingi, kaip tie, kurie kalba mokslo arba gilios analizės pagrindu.


Dabar būtinybė BBC spaustis iš dalies primena nuolat mažinamą kultūrinės žiniasklaidos finansavimą. Kada pasiekiama riba, kai nebelieka kur spaustis?

Šios korporacijos, kurioje dirba tūkstančiai žmonių, atveju – tai tikrai ne riba. Net sumažinus finansavimą BBC išlaikys ir kritinę mintį, ir pagrindinius profesionalus. Net jeigu britų transliuotojui iškiltų grėsmė, visuomenė jį tikrai gintų.


Kaip mes – savo LRT?

Pastaraisiais metais LRT, deja, nebuvo labai ginama. Kiek atsimenu R. Karbauskio karą prieš visuomeninį transliuotoją, tai iš principo LRT gynėsi pati.


Nusikelkime už Atlanto, kur veikia kita klasikinė žinia­sklaidos priemonė – CNN, seniai nebeslepianti pramoginės žinių funkcijos viršenybės. Ar naujienų lauko deformacijos jau taip peržengusios ribas, kad tiesa seniai neberūpi, o tik šou?

Vietoje „tiesos“ kalbėčiau apie idėjas. Ar žiniasklaidai dar rūpi idėjos, ar vien komunikacinės žinutės? Juk politikai jau kurį laiką kariauja ne idėjomis, o žinutėmis. Žiūrint istoriškai, objektyvumas yra ekonominė sąvoka. Kai per Didžiąją depresiją krito laikraščių tiražai, norėta sukurti tokį turinį, kurį pirktų ir kairieji, ir dešinieji, – taip JAV atsirado objektyvumas.


Ar medijai šiais laikais dar sveika įsivardyti, deklaruoti politines pažiūras?

Štai LRT pažiūros aiškios, nes deklaruotos pačiame jos įstatyme. Tuo metu iš privačios Lietuvos žinia­sklaidos (kurią vadinu žiniasklaida) man etalonas yra „Verslo žinios“, nes ten nerasime pramogų – jie aiškiai deklaruoja esantys liberalios minties redakcija. Pavyzdžiui, portale „Delfi“ šalia žiniasklaidos yra didelis kiekis ir nežiniasklaidos. Vis dėlto mūsų rinka per maža, kad kas nors sau galėtų leisti įsivardyti: „Žinote, ką? Mes – kairiųjų pažiūrų dienraštis ir manome, jog socialdemokratinė politika Lietuvai būtų naudingiausia!“ Todėl visi stengiasi įtikti skirtingų vertybių skaitytojams.


Kas atsitiko žiniasklaidai prie Donaldo Trumpo? Pats nustojau sekti amerikinių televizijų „late night“ formato laidas, nes beveik nieko kito nerodo – tik JAV prezidentą. Kiek kitų temų dėl to lieka šešėlyje?

Net prezidento rinkimai žiniasklaidoje atrodė ne kaip D. Trumpo kova prieš H. Clinton, o būti D. Trumpui ar nebūti. Jis veikia lyg serialo personažas. Pas mus, kaip ir JAV, televizijos bando suktis ant kulno, bet daugelis jų eina į tą pusę, iš kurios nebebus kelio atgal. Auditorija migruoja nuo televizijos kaip technologijos, o ji pati nuosekliai rodo vis daugiau šlamšto. Dabar televizija nori atrodyti geresnė, nei yra iš tikrųjų, bet byrėjimo jau nesustabdysi.


Pats, kaip LRT ir „Delfi“ bendradarbis, ar pakomentuotumėte neseniai kilusį konfliktą tarp šių medijų? Po „Delfi“ skundo LRT atsisakė patikslinti informaciją, kurią Visuomenės informavimo etikos komisija paskelbė neetiška. Transliuotojo generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė pareiškė, kad „artėjame prie taško, kai šios komisijos egzistavimą tiesiog ignoruosime“. Negi LRT etikos standartas aukštesnis nei žurnalistų savireguliacijos institucijos?

Man pačiam komisijos sprendimas pasirodė keistas. Nenorėdamas nieko užgauti, aš Visuomenės informavimo etikos komisijoje vis dėlto tikėčiausi autoritetingesnių žmonių.


Etika – labiau autoriteto nei teisinė kategorija?

Labiau autoriteto. Pavyzdžiui, LRT tarybai dabar vadovauja Liudvikas Gadeikis, turintis didelį autoritetą. Ir Visuomenės informavimo etikos komisiją būtų galima surinkti iš žinomų ir išmintingų žmonių, dirbančių „Verslo žiniose“, LRT radijo žiniose, kultūrinėje žiniasklaidoje, naujienų portalų reporteriais ar kur nors regionuose. Kažkada su Rimvydu Valatka stebėjomės, jog gana keistas jausmas turint tokią patirtį eiti ir aiškintis studentų lygio asmenims.


Vadinasi, tokia institucija turi mažesnę simbolinę galią etikos standartui nustatyti nei, tarkime, E. Jakilaičio, M. Garbačiauskaitės-Budrienės, Andriaus Tapino ir kt. sudaryta savireguliacinė rinktinė?

Bet tai ne konkrečių žmonių problema, kad juos ten paskyrė. Komisijoje juk yra tokių, kurie su žurnalistika neturi nieko bendra. Savireguliaciją suprantu taip, kad reguliuojame save klausydami au­toritetų.


Kita vertus, juk panašios pakraipos institucija – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija – jau pagarsėjo kaip ta, kurios tikslas – „išsuktas Skvernelis“, kaip sužinojome iš jaunų žurnalistų knygos „Kabinetas 339“. Pamatėme, kiek ji yra patikima.

Vis dėlto šią instituciją labiausiai kompromituoja ir devalvuoja politinis lakas, nes jos sprendimai politikams nieko nereiškia.


Vadinasi, kritiškai pasisakydama LRT generalinė direktorė devalvuoja Visuomenės informavimo etikos komisiją?

Taip pat. Tam tikra prasme emocingas M. Garbačiauskaitės-Budrienės pareiškimas atitinka tai, ką R. Karbauskis sako apie Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Todėl dabar pats laikas pagalvoti, koks turėtų būti aukščiausios žiniasklaidos savireguliacijos institucijos lygis.


Juolab kad turime gerų pavyzdžių: mano nuomone, Lietuvos kultūros tarybos narių reputacija yra pavyzdinė.

Sutinku, mano įspūdžiai irgi – patys geriausi.


Kodėl dabar nepavyksta sukurti šios tarybos analogo – Žiniasklaidos rėmimo fondo? Dabar įstatyme įrašytos rėmimo proporcijos pagal medijas, tačiau Kultūrinės žiniasklaidos asociacijos vadovė Monika Krikštopaitytė klausia: „Tai kada pakalbėsime apie turinį?“

Nemanau, kad viską būtina surašyti popieriuje. Manau, pirmiausia reikia surinkti kompetentingus ir patikimus žmones, kurie galėtų priimti sprendimus, nepriklausomai nuo politinio užsakymo. Tokių žmonių turime pakankamai – juos tiesiog reikia pritraukti į institucijas ir fondus. Mums reikia intelekto, o ne įstatymo nuostatų.


1 Iš Visuomenės informavimo įstatymo: „Televizijos programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 procentų programų kiekio teikiant Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ar atskirų programų platinimo internete paslaugas ir (ar) ne mažiau kaip 90 procentų retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame pagrindiniame televizijos programų pakete.“
2 „Why Poland is part of the American power play“, „Youtube“, 2020-01-18.

 

Draugai