Nuo rudens pradžios šalyje įsibangavo naujas intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ etapas. Žaidimas kaip žaidimas, kam patinka krutinti smegenis, tam visai malonus užsiėmimas. Tik pionieriško masiškumo ieškojimas, švelniai tariant, ima kelti abejonių. Organizatoriai ragina lietuvius kuo aktyviau dalyvauti žaidime, sau į parankines prisukdami bibliotekų biteles, kurios triūsia pasišokinėdamos ir po darbo valandų, kad tik nuo darbdavių negautų barti. Juk jei nekrutėsi ir nepaklusi, gali pakliūti nemalonėn kaip toksai, kuris veltui gauna valdišką atlyginimą. Todėl kūlversčiais stengiamasi vykdyti visus nurodymus, kurie atkeliauja iš aukštybių. Ir garsiai dėl to nesiskundžiama, kad paskui koks nors negeras dėdulė ar griežta tetulė nenugirstų ir kailiuko neklaužadai neiškarštų.

Kad paukštelis už atliktą renginį būtų patupdytas ant popieriaus ir suteiktų aplinkiniams dvasinės ramybės, tenka aukotis ne tik bibliotekos dvaselėms, bet ir jų pagailintiems gerų širdžių savininkams.

Pavyzdžiu tegu pabus vienas gražus vaizdelis iš provincijos. Žaidimas turėjo prasidėti antradienį, tad prieš savaitę atsakingos personos negalėjo ramiai pamiegoti, meldė Dievo, kad viskas klostytųsi kaip reikiant. Optimistinis planas – keturios ar net penkios žaidėjų komandos. Prasidėjo pažįstamų maldavimai dalyvauti žaidime. Kaip įprasta, geri žmonės, nenorėdami nuskriausti kitų gerų žmonių, pažadėjo antradienio vakare ateiti žaisti.

Lemtingąjį antradienį, dalis gerųjų patiešytojų netesėjo pažado – neatėjo žaisti, todėl ir nesugriešijo. O tie, kurie laikėsi duoto žodžio, po žaidimo stebėdamiesi panosėje burbėjo, kodėl taip vėlai pradedamas žaidimas, po jo grįžę namo tegali eiti miegoti.

Žaidime dalyvavę gimnazistai irgi netryško entuziazmu, o tik retoriškai klausė, kada pagaliau bus jų pasigailėta. Menkas malonumas, kai tau tenka po devynių pamokų ir užklasinių užsiėmimų tiesiai iš mokyklos lėkti kažkur žaisti protinio žaidimo, kai smegeninė per dieną ir taip iškankinta.

Žaidimo organizatorių žiniai, gimnazistai, namo grįžę maždaug pusę dešimtos vakaro, dar turi nors truputį apgauti skrandį ir paruošti užduotus namų darbus. Blaivia akimi pažvelgus į šitokį vaizdelį, nenoromis apima homeriškas noras kvatotis.

Kai žaidėjai po visko išsivaikšto į namus, rengėjai dar turi plūktis, kol organizatoriams į aukštybes nusiunčia keliais būdais reikiamą pateikti informaciją apie tai, kas dėjosi konkrečioje žaidimo vietoje. Neužtenka vien žinių apie komandų surinktus taškus, dar reikia padaryti koliažą su nugalėtojų komandos nuotrauka ir pan. Tad po žaidimo pasilikę komandų vykdytojai dar gerą pusvalandį krapštinėja pakaušius ir keiksnoja likimą, kol pagaliau įvykdo visas jiems keliamas užduotis. Bijo suklysti, nes žaidimo „projektuotojai“, jeigu kas ne taip, duos pylos.

Paukščiukų dėliojimas ir masiškumas bu­vo madingas sovietiniais laikais, kai steng­davomės įtikti vietiniams valdovėliams bei Maskvai. Tačiau ir dabar mažai kas pasikeitė. Įvairiausiais projektais stengiamasi įrodyti savo reikalingumą ir reikšmingumą. Iš intelektinio žaidimo klausimų turinio nematyti, kad jie labai vystytų intelektą. Pagrindinis tikslas – kad žaidėjas pasijustų bejėgis prieš „saliamoniškai“ sudėliotus klausimus. Paskui žaidimo vykdytojų klausinėjama, koks iš pateiktų klausimų jiems atrodė įdomiausias (gal painiausias?) ir prašoma paskelbti patį kvailiausią (juokingiausią) iš pateiktų atsakymų.

Pati žaidimo idėja verta dėmesio. Tačiau vien jos neužtenka. Pasigedau „auksinio proto“, kuris šį žaidimą pateiktų kaip žaidimą, o ne kaip žmonių kankinimo priemonę. Žaidimas, kuris po sunkios darbų ar mokslų dienos vėlai vakare užtrunka iki poros valandų, primena jau nebe šiaip paukščiuką ant popieriaus, o juodą varną iš van Gogho paveikslo. Tokios „protų mankštelės“ laikosi ant paklusniųjų pečių ir gailestingųjų širdžių.

Be to, rimtam žaidimui derėtų ir rimtesnė organizacija – jei jau tenka vadovauti iš viršaus bibliotekininkėms, tai solidžiau... Kaip buvo daroma pernai vykusiuose „bibliomūšiuose“, kai klausimai gaunami interaktyviai, interaktyviai į juos pateikiami ir atsakymai. O dabar, kai žaidimo klausimai su atsakymais žaidimo vykdytojams pateikiami prieš dieną, tai ir rezultatų aruodai gali būti užpilami abejotinos vertės grūdais. Kas galėtų paneigti?

Ar tikrai kažkam sekasi atsakyti teisingai kone į tris ketvirtadalius klausimų, o kiti atsako vos į pusę? Kas gali ranką prie širdies pridėjęs tai garantuoti? Liūdniausia, kad kokie buvome bebenčiukai sovietiniais laikais, tokie išliekame ir „briuseliniais“... Svarbiausia masiškumas ir paklusnumas. Gerai, kad dar neliepia šokti stačiomis galvomis į šulinį... Nors ką gali žinoti, gal lieps? Ir kas pirmieji puls vykdyti šį nurodymą? Va, toks klausimas, ko gero, būtų pats sukčiausias „auksinių protų“ žaidimuose, tik kaži ar į jį sulauktume paties linksmiausio atsakymo?

Patarimėliai desertui – ateityje organizatoriams vertėtų žaidimus pradėti anksčiau, bent 18 valandą. Klausimų juose pateikti tiek, kad į visus būtų įmanoma atsakyti per valandą. Nuo kiekybės pereiti prie kokybės ir nesisvaiginti masiškumo ir gausumo dūmeliais...

Kita vertus, patarimų galima nepai­syti, nes juos pabėrė tik...

Edmundas Untulis,
pilkos masės proto savininkas