Eglė GELAŽIŪTĖ. Festivalis „Tai – aš“: kūrybinių sąmonių susitikimo vieta

Mantas Zemleckas ( „Kamanių šilelis“)Ką tik vykusį ir čia dalyvavusiųjų atmintyse, labai galimas daiktas, vis dar vykstantį tarptautinį dainuojamosios poe­zijos festivalį „Tai – aš" patyriau dvejopai – tiek būdama scenoje, tiek stebėdama kitus, būnančius scenoje. Kadangi tai vienintelis tokio masto ir pobūdžio festivalis, gebantis per savaitę sėkmingai sutelkti trisdešimt du renginius, į kuriuos priplūsta kaskart vis gausesni būriai klausytojų, neišeina apie Tai nerašyti. Yra daugybė džiuginančių faktų, kuriuos, tiesa, man norisi suskliausti, paprasčiausiai siekiant nekartoti visų kitų išsamiai „Tai –­ aš" aprašančių straipsnių (juos atskliausti galite savo interneto naršyklėje įvedę festivalio pavadinimą). Linkstu kalbėti apie šį daugiasluoksnį ir daugiaerdvį įvykį labiau iš meninės žiūros, o gal net filosofiškai, bet kartu ir per žaismę.
Šiais metais festivalio ore tvyrojo bendra jame apsilankiusių žiūrovų (nulipę nuo scenos atlikėjai mielai, o gal tiesiog savaime pakeisdavo vaidmenį ir tapdavo žiūrovais) mintis, kad itin prasiplėtė žanro ribos arba, kitaip tariant, kad lengvai persikloja, perklojamos, susiklosto skirtingų žanrų plotmės, taip atsiveriant kitoms ir dažnai neįprastoms ne tik išraiškos, bet ir turinio idėjoms. Ko gero, dėl to, kad šis virsmas, klostymasis yra savaimingas, o ne dirbtinis, publika labai imliai sugeria visas šias naujoves ir, atrodo, mielai gertų dar. Netgi jau galima būtų pradėti skirti tam tikrus subžanrus, pavyzdžiui, roko ar ambient dainuojamoji poezija, tačiau viskam reikėtų dar gerokai paieškoti lietuviškų atitikmenų, tiksliau įvardijančių atliekamos muzikos pobūdį, stilistiką. Kitaip ir džiugiai tariant, jau priartėjome prie poreikio šį žanrą pradėti tirti kryptingai ir gelmiškiau – nebeužtenka apie jį kalbėti tik kaip apie vis daugiau klausytojų ir atlikėjų dominantį faktą ar sumuoti, kiek kokių renginių vyksta ir kas juose dalyvauja. Šis žanras, pritraukiantis tiek klausytojų, savaime prašosi būti profesionaliai tiriamas ir aptariamas – patiriant ir tiriant atskirų kūrinių tekstą, jį suvokiant įvairiapusiškai – tiek visą kūrinį kaip bendrą muzikinio teksto ir literatūrinio teksto audinį, tiek šiuos du to paties kūrinio tekstus tiriant atskirai. Be abejo, čia pat mūsų lauks gausybė teksto ir jo tekstų apibrėžties aspektų: atsižvelgiant į tai, ar kūrinys yra atliekamas gyvai scenoje, ar klausomės jo įrašo, ar skaitome / patys grojame jį iš natų, atsiranda dar daugiau tekstų, suaudžiamų į vientisą dainuojamosios poezijos kūrinio tekstą. Tarkime, jei kūrinį girdime koncerte, jau galime vieną ir tą patį perduodamą tekstą plačiąja prasme skaidyti į keletą skirtingų tekstinių lygmenų: muzikinį, literatūrinį ir sceninį.
Festivalis „Tai – aš" tapo akstinu man pradėti garsiai apie tai kalbėti, gal šiek tiek net primygtinai siūlyti imtis profesionalaus tyrimo, nes dabar kaip tik yra tas laikas, kada galime sučiupti pačias gyvybiškiausias dainuojamosios poezijos raiškas ir turinius, dabar ji pereina į kitus žanrus ir pati plečiasi. Kad kartelės, prasmingesnio, profesionalesnio skambėjimo siekis nedingtų, reikalinga į šituos dalykus sąmoningai atsigręžti. Reikalinga logiška kritika, kad dainuojamosios poezijos sfera vėl neimtų slysti viena tiese, kaip buvo netrumpą laiką. Norisi, kad patys kūrėjai-atlikėjai dabar jau nepaleistų to, ką pagavo. Šitas žanras jau tapo mūsų tapatybės dalimi, lietuvis ir poezija – taip pat bendras tekstas. Tai žanras, kur mes galime būti itin stiprūs, kuriuo galime skirtis nuo kitų arba, kitaip, atskirti, kad tai mes, kad tai – aš, kad tai –­ bendras mūsų tapatybės tekstas, mūsų patirties tekstas.
„Tai – aš" traukia dar ir tuo, kad į sąvoką priima ne tik lietuvius. Kiekvienais metais čia atvyksta ir daug užsienio kūrėjų – labai įdomu ir vis dar netikėta, dar šiek tiek neįprasta, nepriprasta klausytis poezijos kitomis kalbomis. Toks skirtingų tautinių patirčių susitikimas per kūrybą ir muziką visuomet ypač pratęsia, plečia mūsų domėjimosi ir pasirinkimų lauką (meniniu aspektu pasirodo ne tik tekstai, bet ir kiti ritminiai, melodiniai piešiniai, harmonija, faktūra).
Michał łanuszka ir grupė. Dariaus Kučio nuotraukosŠie metai mane ypač nudžiugino tuo aiškiu išraiškos ir turinio (atsiprašau už ekonominį terminą) kokybės kilimu – pagaliau su literatūriniu tekstu ima lygiavertiškiau sąveikauti muzikinis tekstas (kol to nėra, negalime kalbėti apie kūrinio išbaigtumą ir nukenčia dalis prasminių dalykų). Taip sakydama visiškai neteigiu, kad muziką reikia atlikti idealiai, ją iščiustyti, išvalyti, sudėlioti į taisyklingas nublizgintas formeles – tai reikštų muzikos ėjimą myriop. Netgi labai linkiu ir prašau muzikos neatlikti idealiai. Būtent per balsą scenoje esate jūs, per balsą autentiškai reiškiasi jūsų būtis, neteisinga nuo jo nuvalyti visą patirtį, kad ir purviną, nupurtyti vaikišką žaismę ir tada dar neišvengiamą drąsą, iššukuoti visas pakulas. Verpkite iš visokių savęs. Kartais pamirštame (apskritai, šia prasme mes visi kone praradę atmintį, bet nieko tokio – mums sukurta nauja, vakarietiška), kiek galių mes turime. Instrumentais savo galias pratęsiame – tegul ir jie kalba autentiškai. Kodėl visi turime būti taip pat? Kodėl visi turime būti tomis pačiomis formomis? Šiame festivalyje išryškėjo kūrinių formų gausėjimo kryptis – tegul tik ir krypsta. Kaip malonu, kai kūrinys tave pagaliau vėl nustebina. Forma – esminis mūsų sąmonės būties būdas ir galimybė, taip pat ir harmonija. Visiems kūrėjams labai linkiu dažniau žaisti.
Tie, kas šiuo muzikos žanru domisi, tikrai žino, kad kurį laiką dainuojamoji poezija buvo praradusi tam tikrą savo tapatybės apibrėžtį, kryptį ir į ją iš išorės pataikydavo ne itin savikritiški atlikėjai – nemažai kam pasirodydavo (ir kitiems parodydavo), kad gitaros Am–Dm–E akordų kombinacijų visiškai pakanka, kad galėtum lipti ant šio žanro scenų. Nuoširdžiai ir tiesiai sakau, kad tomis kombinacijomis palydimų tekstų apie rudenį, lietų, liūdesį ir mirtį, tiesiogiai vartojant šiuos žodžius, būdavo be galo sunku klausytis. Tas dvylika minučių, kurias trunka beformis kūrinys. Taip, aš nevengiu ironijos, bet lygiai taip pat jos nevengiu ir savo atžvilgiu – būkime sveikai savikritiški sau. Kad klausytojo sąmonė būtų sužadinama, pats atlikėjas turi taip susižadinti, kad atlikdamas savo kūrinį atrastų vis ką nors nauja, būtų kokiu nors atspalviu vis kitoks, atsinaujinęs. Kad galėtų tai padaryti, jis turi laisvai jaustis. Kad ant scenos galėtum jaustis laisvai, kūrinys turi būti ne tik išjaustas, bet ir sąmoningai apmąstytas, išbūtas, suformuotas. Jis turi turėti tam tikras atramines sijas.
Kadangi, kaip minėjau, ne tik mano, bet ir daugelio požiūriu dainuojamoji poezija šiandien pasiekusi gana aukštą lygį, būtina ją skatinti ir palaikyti. Matome, kad tai sėkmingai vyksta didelių ir įsibėgėjusių šio žanro festivalių dėka. Prie to galėtų prisidėti aktyvesnė natų ir garso įrašų leidyba – ši sfera kol kas problemiškesnė, nors tikrai jau netuščia, tik reikėtų išspręsti leidinių poreikio klausimą ir pasistengti visuomenei įdiegti, kad kompaktinė ar vinilinė plokštelė yra ne tik tikras ir kokybiškas daiktas, bet dar ir labai stiprus muzikos kūrėjų palaikymas ir akstinas, tuo tarpu mp3 (atsiprašau už keiksmažodį) tiesiog žaloja jūsų klausą.
Iš esmės netgi norisi padėkoti šiųmečiam festivaliui „Tai – aš", tapusiam itin stiprių kūrybinių sąmonių susitelkimo vieta, paskatinusiam suvokti ir imti kalbėti apie šio žanro ir jo profesionalių tyrimų svarbą. Mano sąmonėje dainuojamosios poezijos fenomenas brėžiasi ir kaip atskiros sąmonės, ir kaip tautos tapatybės šiandieninė metaforiška raiška.

Draugai