Elena Venckevičienė (Tulevičiūtė)

1924 08 31 – 2013 12 24

Neseniai atsisveikinome su talentinga vyresniosios kartos keramike Elena Venckevičiene (Tulevičiūte). Tai viena iškiliausių Lietuvos keramikių. Jos kūryba yra lygiavertė tokių XX a. lietuvių dailininkų kaip Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius, Valdemaras Manomaitis, Mykolas Vrubliauskas, Algirdas Laucius kūrybai.

Elena Venckevičienė (Tulevičiūtė) Vilniaus vaikų dailės mokykloje. Juozo Gecevičiaus nuotrauka

Plati ir turtinga dailininkės kūrybinė biografija ir pedagoginė veikla. 1950 m. baigusi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, įgijo keramikės specialybę. 1950–1956 m. dėstė tame pačiame institute, o 1951–1957 m. – Kauno Stasio Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno aukštesnioji meno mokykla). Nuo 1955 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1956 m. persikėlusi gyventi į Vilnių ėmėsi kūrybinio ir pedagoginio darbo. 1959–1989 m. dirbo Vaikų dailės mokykloje (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla). Čia ji dėstė ne tik keramikos specialybę, bet ir kompozicijos pagrindus, vesdavo kasmetines vasaros praktikas. Šalia pedagoginės veiklos menininkė aktyviai ir produktyviai kūrė, eksperimentavo. Nuo 1950 m. dalyvavo Lietuvos ir užsienio parodose. 1984 m. surengė personalinę kūrybos parodą.

Lietuvos dailės muziejaus taikomosios dailės rinkiniuose saugoma gausi (daugiau kaip 90 eksponatų) E. Venckevičienės keramikos kūrinių kolekcija, kuri atspindinti visą dailininkės kūrybos raidą, mėgstamus žanrus, meninės raiškos formas ir ilgametės kūrybinės patirties suformuotą savitą braižą. Dailininkė pasižymėjo naujų technologijų ieškojimais – naudojo pjuvenas, šiaudus, drožles, oksidų grūdelius degant dirbinius, suteikiant įdomių ir efektingų faktūros ir kolorito efektų. E. Venckevičienės kūriniams priskirtini geriausi lietuvių keramikos mokyklos bruožai: konstruktyvumas, formų skulptūriškumas, spalvos, dekoro ir formos darnumas, faktūrų turtingumas, savitas lietuvių liaudies keramikos tradicijų interpretavimas. Ankstyvoji keramikės kūryba, gerai įvertinta tuometinėse parodose, pasižymėjo nuosaikiomis, ramiomis formomis, prislopintu, subtiliu glazūrų koloritu.

XX a. 7-ojo dešimtmečio E. Venckevičienės kūryba buvo itin produktyvi – dailininkė dalyvavo daugybėje parodų, susiformavo ir išryškėjo savitas kūrėjos braižas. Dekoratyvinės vazos, dubenys ir lėkštės, jų komplektai, sukurti šiame laikotarpyje, pasižymėjo tvirta, architektoniška forma, gerai perteikiančia medžiagos plastines savybes. XX a. aštuntajame dešimtmetyje E. Venckevičienė daug energijos skyrė ieškodama įtaigaus indų formų plastiškumo, faktūrų įvairovės, originalių glazūrų dekoro dermių.

Dailininkės kūrybos kelias – tolygus, nuoseklus. Brandžioji ir vėlyvoji jos kūryba pasižymėjo iškalbinga, konstruktyvia forma, savitu lietuvių liaudies meno tradicijų panaudojimu.

Lietuvos kultūros akiratyje visuomet išliks ne tik dailininkės kūryba, bet ir žinios, žmogiška šiluma, perduota gausiam jos mokinių būriui. Pasak E. Vencekvičienės bendradarbių, bičiulių, ilgamečių Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovų Juozapo Miliūno ir Juozo Gecevičiaus, ji pasižymėjo neeiliniu pedagoginiu talentu. „Kai pamoką vesdavo Elė, skambėdavo visa mokykla, – pasakojo J. Miliūnas. – Ji turėjo stiprų, malonaus tembro balsą, pasižymėjo puikia iškalba, artistiškumu. Perteikti pamokos medžiagą jai pavykdavo lengvai, sklandžiai. O svarbiausia – ji labai mylėjo mokinius, būdavo su jais atvira. Mokėdavo bendrauti su jaunais žmonėmis, sudominti, uždegti. Gerbė juos, ir vaikai puikiai tai jautė". J. Gecevičius taip pat prisimena, kad E. Vencekvičienė buvo ypatinga asmenybė – sąžininga, tolerantiška, nepaprastai išprususi, smalsi. Į darbą su mokiniais ji žvelgė kaip į kūrybingą procesą, pilną iššūkių ir netikėtumų.

Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos fonduose yra išlikę nemažai E. Venckevičienės mokinių darbų. Jie taip pat liudija, kad ištisi dešimtmečiai, praleisti su mokiniais, dailininkei neprailgo – stebina drąsios, originalios abtrakčios kompozicijos užduotys, jautrios, ekspresyvios peizažo studijos, visai nemokiniški vaizduotės proveržiai.

Lietuvos dailininkų sąjunga

Draugai