Hans-Georg Gadamer. Skaitymas kaip vertimas

Iš LM publikacijų ciklo „Hermeneutika: kalba–tekstas–ištarmė“ (IV)

Ugnės Žilytės piešinys

Vienas garsus Benedetto Croce’s1 posakis skamba taip: „Traduttore – traditore.“ Vertimas – tarsi išdavystė. Kaip to galėjai, žmogau, nežinoti, tu, kuris buvai ne menkesnis poliglotas, kaip ir žymusis italų estetas arba kaip ir kiekvienas hermeneutas, visą gyvenimą mokęsis ir išmokęs būti atidus kalbų prietoniams, virštoniams ir potoniams; arba kaip tas, kuris žvelgia į ilgo gyvenimo retrospektyvą. Be to, su metais daraisi vis jaudresnis, kai prie kokios nors gyvosios kalbos tenka artėti – per pėdą ar net per žingsnį – skaitant vertimus. Jauti, kad vis sunkiau juos pakęsti, o dar sunkiau suprasti.

Šiaip ar taip, hermeneuto priedermė yra apmąstyti ne tiek išverčiamumo, kiek neišverčiamumo laipsnius. Dar svarbu išsiaiškinti, ko verčiant netenkama, bet galbūt ir kas laimima. Net ir tais atvejais, kai, atrodytų, vertimas – beviltiškų praradimų virtinė, vis dėlto jame esama ne tik didesnių ar mažesnių netekčių, bet ir kažko panašaus į laimėjimą, bent tuo, kad atsiranda interpretacija, aiškumo ir kartu vienareikšmiškumo prieaugis, jeigu tai priskirtina prie teigiamybių.

Kalbiškumas, su kuriuo susiduriame tekstų pavidalu, yra nutolęs nuo pirmapradžio kalbinio gyvenimo, kuriame ir reiškiasi tikroji kalbos būtis. Jau pats kalbėjimas, tiesą sakant, nesti toks tobulai tikslus, kad kiekvienąkart būtų stengiamasi parinkti ir rasti tinkamus žodžius. Pačiuose pokalbiuose netrūksta beprasmio tauškimo, tą patį aptinkame ir tekstuose – tuščiažodžių frazių kaip trivialios retorikos elementų. Gyvame pokalbyje visa tai apžaidžiama ir lieka nepastebėta. O jeigu pasitaiko toks niekam tikęs kalbėjimas kaip tekstas ir šis dar pažodžiui išverčiamas, tuomet rezultatas esti pragaištingas. Tarkim, turime šitaip rašantį autorių, kuris, nesivargindamas ieškoti taiklesnių žodžių ir posakių, nučiuožė į pilstymą iš kiauro į tuščią, o paskui tokia pat grėsmė dar kartą iškyla tekstą verčiant, kai vertėjas tuos konvenciškumus ir tuštybes palaiko tikromis mintimis. Taip teksto žinia, ir šiaip ne itin tiksliai pateikiama, vertime galutinai pasidaro nepanaši nei į tvorą, nei į mietą, ir šitaip nutinka, nes norima sąžiningai perteikti kiekvieną žodį, taip pat ir visai nieko nesakantį. O autoriui tai yra tarsi priminimas, kad mintis būtina dėstyti aiškiai, trumpai drūtai. Panaši pamoka gaunama, jei, pavyzdžiui, vokietis užsimoja išpešti naudos iš anglų kalbos, arba rašo – anot patarlės, nagus nusvilęs vaikas pirštų prie ugnies nekiša – tik vertėjui, vadinasi, būsimo vertimo skaitytojams. Tuomet jam teks vengti smulkmeniškų išvedžiojimų ir ilgų periodų, kuriuos mes taip mėgstame ir kurių esame išmokę nuoširdžiai gėrėdamiesi Ciceronu, teks vengti ir jausmingų prietemų, į kurias esame viliote viliojami.

Meno rašyti tikslas – taip pat ir teorijos bei mokslo srityje – kaip galiausiai ir gyvame pokalbyje visuomet yra kitą „priversti suprasti“ (Fichte’s žodžiais tariant2). Šiuo atveju rašantysis nieko nepasitelks iš to, kuo disponuoja gyvas kalbėjimas. Jei rašomas ne privatus laiškas, teksto kūrėjas savo skaitytojo nepažįsta. Jis negali numanyti, kada šis pames mintį, jis bejėgis ir kaip nors pagelbėti, kai trūksta įrodomosios galios. Įtikinti rašytojas turi vien naudodamasis negyvais rašto ženklais. Tarimas, balso moduliacijos, kalbėjimo ritmas, garsiau / tyliau, atskirų vietų pabrėžimas arba tik subtili užuomina, bet visų stipriausia įtikinamo šnekėjimo priemonė, delstelėjimas, pauzė, tinkamo žodžio ieškojimas ir radimas, ir tada tarsi blyksteli radimo laimė, kai klausytojas, bemaž džiaugsmingai krūptelėdamas, pasijunta ir pats dalyvavęs, – visa tai turi būti kompensuojama ne kuo kita kaip rašto ženklais. O juk daugelis iš mūsų nesame nei tikri rašytojai, nei rašymo mokovai ar meistrai, tik solidūs mokslininkai, tyrėjai, drįsę žengti į nežinoma ir paprasčiausiai panūdę apie tą nežinoma papasakoti: kaip ten atrodo, kas tenai dedasi.

O vertėjai: kiek visko iš jų reikalaujama! Taip ir knieti jiems pritaikyti sąmojingą žodį, kokį vieną kartą yra pasakęs Friedrichas Schlegelis, kalbėdamas apie suprantantį skaitytoją, interpretuotoją3: „Norėdamas kitą suprasti, turi, pirma, būti išmintingesnis už jį, paskui – toks pat išmintingas, galiausiai – toks pat kvailas. Nepakanka tikrąją painaus veikalo prasmę suvokti geriau už autorių. Reikia ir patį painumą pažinti iš pašaknų, galėti jį apibūdinti ir konstruoti.“

Pastarasis reikalavimas – pats kebliausias. Rizikuoji būti kvailesnis už tą kitą, jei remdamasis savuoju platesniu akiračiu ir skvarbesniu žvilgsniu esi pasišovęs įtikinamai atskleisti skaityto teksto prasmę visai nepastebėdamas, kaip lengvai prie teksto minties pridedi dar šį tą ir savo. Skaitymas ir vertimas – tai tam tikro nuotolio įveikimas. Šis teiginys – pamatinė hermeneutikos įžvalga. Bet koks nuotolis – ne vien laiko – supratimui, kaip sakiau, reiškia daug: ir netektį, ir kai ką nauja. Kai kada tai gali pasirodyti tarsi palengvėjimas: jei kalbama ne apie laiko nuotolio įveiką, o tik apie šiuolaikinės literatūros vertimą iš vienos kalbos į kitą. Vertėjui iš tikrųjų kyla toks pat pavojus kaip ir poetui, kuriam nuolat gresia nuslysti į vadinamąją buitinę kalbą arba į lėkštą poetinių pavyzdžių mėgdžiojimą. Vertėjo tyko abu pavojai, beje, ir skaitytojo. Abiem iš socialinės aplinkos – pokalbių ir šiaip plepėjimų – nuolat atplūsta visokių pasiūlų: vertėjui, geidžiančiam tobulinti savąsias raiškos galias, skaitytojui, siekiančiam tekstą suprasti. Tos pasiūlos gali įkvėpti, bet gali ir klaidinti. Ir su viena, ir su kita vertėjas privalo susitvarkyti. Šiaip jau skaitydamas verstus tekstus nusivili. Juose nejaučiama kalbėtojo alsavimo, teikiančio supratimui dvasinės šilumos. Kalba stokoja originalo aprėpties. Antra vertus, vertimai kai kada ir originalo žinovui būna tikri supratimo pagalbininkai. Graikų ir lotynų autorių vertimai į prancūzų kalbą arba vokiečių autorių – į anglų dažnai esti nepaprastai vienareikšmiški ir skaidrūs. Ko gera, tai visai neblogas daiktas. O gal ne?

Tais atvejais, kai turima reikalo vien su pažinimu arba tik su teksto minties suvokimu, toks paryškintas vienareikšmiškumas gal ir visai ne pro šalį; panašiai kaip naudinga, pavyzdžiui, nufotografuoti ir padidinti sunkiai įžiūrimą skulptūrą katedroje, skendinčioje prietemoje. Taip pat ir grynai mokslines knygas ir vadovėlius nėra taip jau būtina rašyti ar versti meniškai, čia svarbiausia, kad viskas būtų „teisinga“. Specia­listai vienas kitą supranta (jei nori) iš pusės žodžio, todėl ir juos, reikia manyti, erzina, jei per daug (ar net per gražiai) šnekama ir aiškinama; panašiai kaip ir laisvame pokalbyje netenkama kantrybės, kai nesiliaujama dėsčius to, kas jau seniai aišku. Yra toks anekdotas. Pasakojama, kad jaunasis Karlas Jaspersas4, kartą kalbėdamasis su vienu kolega apie savo pirmąją knygą ir iš jo išgirdęs, jog knyga esanti parašyta prastai, atsakė: „Malonesnio dalyko pasakyti neįmanoma.“ Taip Jaspersas tuo metu buvo pasidavęs savo didžio autoriteto Maxo Weberio dalykiškumo patosui5. Paskui tapęs originaliu mąstytoju K. Jaspersas pats rašė tokiu be galo menišku ir individualiu stiliumi, kad yra bemaž neišverčiamas.

Galima suprasti, kad daugelyje mokslų vis labiau įsitvirtina anglų kalba, todėl tyrėjai savo originalius darbus iškart rašo angliškai. Taip jie apsisaugo ne tik nuo savo pačių „gražbylysčių“, bet ir nuo vertėjų. Jau senos dienos, kai anglų kalba daugelyje sričių, pavyzdžiui, laivyboje, oro transporte ir ryšių technikoje, yra tapusi standartu ir nuo vertimo atsidūrusi saugiame anapus gėrio ir blogio užutėkyje. Ir neatsitiktinai: čia tikrai svarbu teisingai suprasti, nes blogai suprasti – mirtinai pavojinga. Tačiau gyvuoja literatūra. O čia – nieko baisaus, jei vertėjas ką nors ir blogai supras. Taip tai taip, bet ir tais atvejais vien suprasti negana. Juk poetas, kaip ir kiekvienas autorius, rašo tos pačios kalbos žmonėms, todėl bendra gimtoji kalba jį atskiria nuo kitų kalbų. Be to, literatūra yra ne tik dailioji literatūra: ji apima visą tą sritį, kurioje spausdintas žodis turi pakeisti gyvą kalbėjimą. Iš tik­rųjų kyla klausimas (kaip priekaištas jaunajam Jaspersui), ar istorikui, filologui ir net filosofui (žinoma, galima ginčytis) tikrai yra jau toks pranašumas rašyti „blogai“. Žinoma, vertėjų to klausti reikia pirmiausia. „Stilius“ iš tikrųjų – tai šis tas daugiau negu puošmena, be kurios galima išsiversti, ar net įtartina dekoracija. Jis yra skaitomumą garantuojantis veiksnys, todėl ir vertimui kelia amžiną tikslą: kuo adekvačiau perteikti kūrinį. Tai ne vien amatininkiškos technikos dalykas. Vertimas, kurį įmanoma skaityti, o jeigu jis dar nors kiek ir „patikimas“, reiškia daug, jis yra bemaž viskas, ko kaip autorius ar kaip vertėjas (arba kaip skaitytojas) gali̇̀ norėti. Visai kas kita, kai prireikia perteikti kita kalba grynai poetinius tekstus. Tokiais atvejais visuomet bus balansuojama tarp vertimo ir perkūrimo.

Menas įveikia visus nuotolius, taip pat ir laikų nuotolį. Tad poetinių tekstų vertėjas nesąmoningai gyvena šiuolaikinės identifikacijos terpėje, o tai iš jo reikalauja savitos šiuolaikiškos raiškos, bet perteikti jam reikia originalo specifiką. Visiškai kitokioje padėtyje yra eilinis skaitytojas, kurio humanistinis ir istorinis išprusimas (arba pastarojo stoka) jam pažadina laikų nuotolio pajautą. Kaip skaitytojai, mes tai gerai suprantame susidūrę su klasikinės graikų ir lotynų literatūros ar šiuolaikinių literatūrų istorinių veikalų vertimais. Šiuos tekstus jau šimtmečiais stengtasi versti, todėl verstinės literatūros yra susikaupusi geroka šūsnis, bent iš pastarųjų dviejų šimtų metų. Mums, istorijos nuovoką turintiems skaitytojams, ši ilga vertimų patirtis atskleidžia, kaip anuometiniai vertėjai, versdami savo meto literatūrą, perteikdavo jos formą ir turinį. Tai, kad esama tokios vertimų istorijos, kurioje gausu tų pačių tekstų vertimų, jauniems vertėjams yra nemaža paspirtis, bet drauge ir iššūkis, su kuriuo vargiai įmanoma susidoroti. Senieji vertimai turi savo patiną.

Kai šnekame apie „tikrąją“ literatūrą, skaitomumo kriterijaus, aiškus daiktas, negali pakakti. Prieš mus grėsmingai iškyla įvairaus laipsnio neišverčiamumų, tarsi milžiniškas kalnynas, kurio aukščiausia viršūnė – su žėrinčia amžinojo sniego ketera – lyrinė poezija. Suprantama, vertimui keliami reikalavimai bei kriterijai priklauso ir nuo literatūros žanrų. Imkime, pavyzdžiui, reprodukavimui skirtus vertimus, kurių šiuolaikiniuose teatruose tikrai netrūksta. Tuo norima pasakyti, kad statant vaidinimą yra pašalinami visi tie trūkumai, su kuriais „literatūra“ šiaip jau priversta taikstytis. Antra vertus, ir pats vertimas šiuo atveju turi būti ne tik įmanomas skaityti, bet ir tikti garsiai kalbėti ir būti pritaikytas scenos specifikai, nesvarbu, ar veikalas parašyta proza, ar eilėmis. Ne veltui apie Gundolfo kartu su George poetiškai patobulintą Šekspyro vertimą, kuris – po Schlegelio-Tiecko vertimų – gali būti vadinamas nauju šio dramaturgo suvokietinimu, sakoma, kad jis netinka vaidinti. O šiais laikais kai kam jis gali pasirodyti net nepaskaitomas. „Išblukintos“ spalvos!

Keblumų kyla ir dėl prozos vertimų. Čia net aiškiai neįsivaizduojama, koks turi būti vertimo tikslas. Ar siektina ištikimybė žodžiui, ar sąžiningai perteiktina prasmė ir forma? Šis klausimas tinka bemaž kiekvienai „pakiliai“ prozai. Koks tas tikslas? Kai žinai, kad yra gausios vertimų literatūros, pavyzdžiui, atvesdinusios į Vokietiją anglų romaną, arba žinai, kad tau prieinami rusų didžiųjų romanų vertimai į kitas pasaulines kalbas, iškart matai, jog vertimuose stokojama savitumo, liaudiškumo, kūno ir kraujo, – tai neišvengiami trūkumai, bet palyginus su tuo, kas tuose kūriniuose pasakojama, tai nelabai esminga. Svarbu visai kas kita: vaizdingumas, įtampos mastas, veikėjų dvasinė gelmė, pasaulio žavesys. Didžio pasakojimo menas pats savaime yra stebuklas, toks, kad net vertimuose beveik nesumenksta. Rusų filologijos specialistai tikina, kad leidyklos „Piper Verlag“ parengtas Dostojevskio vertimas į vokiečių kalbą (vert. E. K. Rahsin) sklandumu ir lengvumu nelabai atitinka užsikirtinėjantį, klupinėjantį, aplaidų Dostojevskio stilių, bet vis tiek paėmę į rankas K. Nötzelio ar „geresnį“ A. Eliasbergo vertimą, arba pačius naujausius leidyklos „Aufbau Verlag“ tomus, skaitytojai skirtumų visai nepastebi. Neišverčiamumo riba – jei paliksime nuošalyje tokius ypatingus atvejus kaip Gogolis – čia yra nepaprastai žema.

Tad joks atsitiktinumas, kad neatsiejama nuo vertimų pasaulinės literatūros sąvoka formavosi kartu su romano kaip žanro (ir skaitytinės dramaturgijos) plitimu. Tai drauge ir skaitymo kultūros, padariusios literatūrą „literatūra“, plitimas. Šiandien galime bemaž teigti: „literatūra“ stačiai prašosi būti verčiama – kaip tik todėl, kad yra skaitymo kultūros dalykas. Iš tikrųjų skaitymo paslaptis – tai tarsi didžiulis kalbas jungiantis tiltas. Versti ir skaityti, atrodo, reikalauja vienodų hermeneutinių pastangų, tiktai lygmenys skirtingi. Jau pats poetinių „tekstų“ skaitymas gimtąja kalba yra kaip vertimas, bemaž vertimas į svetimą kalbą, nes tai – ne kas kita kaip negyvų ženklų keitimas be perstojo judančiu minčių ir vaizdų srautu. Skaityti originalius ar verstus tekstus išties reiškia interpretuoti tonu ir tempu, moduliacija ir artikuliacija – visa tai glūdi skaitytojo „vidiniame balse“ ir skirta jo „vidinei klausai“. Skaitydamas ir versdamas neišvengiamai „interpretuoji“. Ir viena, ir kita iš prasmės ir skambesio konstruoja naują teksto visumą. Ir viena, ir kita reikalauja su kūrybiškumu besiribojančio pakeitimo. Galima ryžtis pasakyti paradoksą: kiekvienas skaitytojas yra nelyginant pusė vertėjo. Ar galiausiai nepanašu į nemažą stebuklą, kad išvis įmanoma įveikti nuotolį tarp raidžių ir gyvo kalbėjimo, net jei turima reikalo „tik“ su ta pačia kalba. Ar ne dar didesnis dalykas, kai skaitydamas vertimus nepastebimai apžaidi atstumą tarp dviejų svetimų kalbų? Nors ir kaip būtų, bet skaitymas įveikia abu nuotolius – tarp teksto ir gyvo kalbėjimo.

Ar skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių susižinojimas gyvu žodžiu nėra vis dėlto – nepaisant minėtų nuotolių – natūralus daiktas? O skaitymas – tai juk tarsi kėlimas nuo vieno kranto į kitą, rašto – į kalbą. Tą patį daro ir „teksto“ vertėjas: jis kelia iš vieno pajūrio į kitą, iš žemyno į žemyną, iš teksto į tekstą. Tad vertimas apima abu veiksmus. Tačiau skirtingų kalbų garsų formos yra neišverčiamos. Jos atrodo lyg šviesmečius vienas nuo kito nutolę žvaigždynai. Nepaisant to, skaitytojas savo „tekstą“ supranta.

O kaip eilėraščiai, kuriuos reikia ne tik skaityti, bet ir suprasti? Čia giesmę vertėjai užbaigia lotynų kalba. Arba geriau pasakius: tai, ką jie pateikia, lieka lotyniška. Žinoma, pasitaiko ypatingų atvejų. Jei tikras poetas verčia į savo gimtąją kalbą kito poeto eiles, gali išeiti ir tikras eilėraštis. Bet tada šis bus, ko gera, labiau jo paties negu ano autoriaus kūrinys. Tarkim, George’s išversti Baudelaire’o eilėraščiai: ar jie išvis dar yra „Piktybės gėlės“? Ar jie neskamba veikiau kaip naujos jaunystės pranašai? Arba Rilke’s išverstos Valéry eilės? Kur dingsta Provanso giedrumas ir atšiaurumas Rilke’s nuostabiai švelniose meditacijose apie „Kapines prie jūros“? Pasielgtume tikrai gerai, jei tokiais atvejais kalbėtume ne tiek apie laisvą vertimą, kiek apie perkūrimą. Tada George’s išverstas „Dieviškosios komedijos“ ištraukas galėtume vadinti veikiau laisvu vertimu. Apskritai tikras poetas tik tada taps vertėju, jeigu versti pasirinkta poezija dera prie jo paties kūrybos. Tik tada jis gebės išsaugoti savąjį balsą ir versdamas. Savasis balsas tikram poetui yra jo antroji prigimtis. Iš to išeina štai kas: jei vertėjas, kuris nėra tikras poetas, palasiojęs iš savosios kalbos poetinių ekvivalentų, dirbtinai sukonstruoja „poetinę“ kalbą, tada vertimas skamba kaip lotyniškas, t. y. kaip dirbtinis ir svetimas. Nors ir kiek čia būtų iš literatūros, į kurios kalbą verčiama, įterpta visokių poetizmų ir kalbinių grožybių, vis tiek pasigesime to balso, to tono, gr. τόνος, tos įtemptos stygos, turinčios virpėti žodžiuose ir sakinių melodijose, jei norime, kad pasigirstų muzika. Ir kaip galėtų būti kitaip!

Atitikmenų būtina rasti ne vien žodžių reikšmėms, bet ir skambesiams. Tačiau ne, to nepadarys nei žodžiai (nors ir kaip atitinkantys), nei skambesiai (nors ir kokie patrauklūs). Eilės yra sakiniai. Bet ne, dar net ir ne tai. Tai yra tokios eilės, kurių visuma – poetinis kūrinys, giesmė, melodija, ši dargi neturi būti pasikartojanti. Dažnai tai bus aidas, prasmės skambesys iš vieno ir daug, prasminga harmonija, stipresnė už atvirąją; ir tą žinojo jau Herakleitas.

Taigi turime žavėtis poezijos vertėjais, nuotolio link originalo ne tik nepaslepiančiais, bet dar ir nutiesiančiais į jį tiltą. Jie yra bemaž interpretuotojai. Ne, jie yra šis tas daugiau negu interpretuotojai. Pastarieji į kalbą tik kiša savo trigrašį. Didžiausia aiškintojo ambicija gali būti viena: likti įsikišimu į kalbą, tapti tarsi savaime suprantama pakartotinio originalių tekstų skaitymo dalimi ir čia pradingti. O vertėjo dalyvavimo kūryboje pėdsakas, priešingai mūsų skaitymui ir supratimui, lieka tvirtai suręsta arka, tiltas, atviras judėjimui į abi puses. Vertimas – tai tarsi tiltas tarp dviejų kalbų arba tarp dviejų upės krantų toje pačioje sausumoje. Tokiais tiltais vyksta nepaliaujamas eismas. Tai vertėjų nuopelnas. Nebereikia laukti keltininko, perkelsiančio į kitą krantą. Tiesa, bus tokių, kuriems reikės pagalbos susigaudyti aname krante, o kai kam teks likti ir vienišu keleiviu. Gal protarpiais sutiks ką nors, kas padės skaitant suprasti. Skaityti poeziją kiekvienąkart reiškia ir versti. „Kiekvienas eilėraštis – tai tikrovės skaitymas, šis skaitymas yra vertimas, kuris poeto kūrinį paverčia skaitytojo kūriniu“ (Octavio Pazas6).

 

1 Benedetto Croce (1866–1952) – italų filosofas, istorikas, literatūrologas, politikas, meno teoretikas ir kritikas. Mussolini’o politikos priešininkas. Pasisakė prieš marksizmą, plėtojo dialektinio idealizmo teoriją. Savo filosofinę sistemą grindė keturiomis tradicinėmis sąvokomis: grožiu, tiesa, naudingumu, arba ekonomika, ir gėriu. Išdėstyta ji keturių tomų iš atskirų monografijų sudarytame veikale „Dvasios filosofija“ (1929–1930). Estetinį suvokimą laikė savarankiška pažinimo forma. Intuicijoje įžvelgė kalbos kilmę, esmę ir pamatą. Istorijos nepripažino mokslu: tai veikiau pasakojamasis aiškinimas; tuo davė pradžią naratyvinei istoriografijai.

2 Johannas Gottliebas Fichte (1762–1814) – vokiečių filosofas, subjektyviojo idealizmo atstovas, mokslo teorijos kūrėjas, profesorius. Studijavo teologiją, ją metęs – filosofiją ir teisę. Rėmėsi I. Kantu, su kuriuo buvo ne tik asmeniškai pažįstamas, bet kuris jį ir rėmė, tačiau atmetė šio nepažinų „daiktą savaime“. Priešpriešindamas Aš ir neAš, subjektą ir objektą, J. G. Fichte priėjo prie išvados, kad aktyvusis subjektas, Aš, kuria objektą, ir tasai Aš yra pirminis, absoliutus būties kūrimo pradmuo. Tikrovė atsiranda iš idealo. Ankstesnis už tikrovę turėjo būti ją sukūręs veiksmas, tad šis yra metafizinis pasaulio pamatas. Filosofijos tikslas – aptikti tuos pirminius aktus.

3 Friedrichas Schlegelis (1772–1829) – vokiečių estetas, kultūros filosofas, literatūros tyrėjas ir poetas, ankstyvojo romantizmo teoretikas.

4 Karlas Theodoras Jaspersas (1883–1969) – žymus vokiečių psichiatras ir filosofas. Pasaulį apskritai laikė absoliučia moksliniam pažinimui neprieinama būtimi, kurią vadino transcendencija. Nepažinus yra ir žmogus savaime („an sich“), jo egzistencija. Ši praskaidrėja žmogui atsidūrus vadinamosiose ribinėse situacijose (kaltė, kančia ir kova, mirtis), kurias tenka priimti kaip savo lemties dalią: „...išgyventi ribines situacijas ir egzistenciją yra tapatu“. Tose situacijose žmogus gali pereiti iš kasdienio buvimo į egzistencinę būtį. Vienas iš svarbiausių veikalų – „Filosofija“ (1932, 3 tomai).

5 Maxas Weberis (1864–1920) – vokiečių sociologas, ekonomistas, teisininkas ir istorikas, pagarsėjęs trijų paklusimo valdžiai tipų (tradicinis, charizmatinis ir racionalusis) teorijos kūrėjas, socialinius, ekonominius ir politinius procesus aiškinęs originaliomis, į sisteminimą nukreiptomis įžvalgomis. Pasaulinį pripažinimą pelnę sociologijos veikalai yra „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ (1904–1905) ir „Ekonomika ir visuomenė“ (1921–1925).

6 Octavio Pazas (1914–1998) – Meksikos poetas ir eseistas, žurnalistas ir diplomatas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1990).

 

Iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas Tekorius

Hans-Georg Gadamer. „Lesen ist wie Übersetzen“ (1981),Gesammelte Werke (1993), Band 8: Ästhetik und Poetik I. Kunst als Aussage, S. 279–285.

Liudo Parulskio piešinys