Elif Shafak. Tautos ne visada mokosi iš savo istorijos

Kai „BBC Radio 4“ paprašė manęs įtraukti romaną „Stambulo pavainikė“ į šio mėnesio programą Reading Europe, susimąsčiau apie kultūrinį ir politinį kelią, kurį mano gimtoji šalis Turkija nuėjo per šiuos metus nuo knygos pasirodymo. „Stambulo pavainikė“ Turkijoje išėjo 2006-aisiais. Romane pasakojau apie dvi šeimas – turkų ir armėnų kilmės amerikiečių pasaulis regimas iš esmės keturių kartų moterų akimis. Tai istorija apie palaidotas šių šeimų paslaptis, politinius bei seksualinius tabu ir būtinybę apie juos kalbėti, o drauge apie užsitęsusį konfliktą tarp atminties ir amnezijos. Turkija apskritai yra kolektyvinės užmaršties visuomenė.

Rimvidas Jankauskas-Kampas. „Juoda saulė“, 1993. Eugenijaus Miliūno nuosavybė

Netrukus po knygos pasirodymo man buvo iškelta byla dėl „turkiškumo žeminimo“, remiantis Turkijos baudžiamojo kodekso 301 straipsniu, nors niekam nebuvo aišku, ką šiame kontekste reiškė „turkiškumas“ ar „žeminimas“. Formuluotės dviprasmiškumas leido pasinaudoti 301-uoju straipsniu slopinant žodžio ir spaudos laisvę. Pirmąkart romanas – vaizduotės kūrinys – atsidūrė teisiamųjų suole taikant minėtą kodekso straipsnį. „Stambulo pavainikės“ personažų armėnų žodžiai buvo ištraukti iš konteksto ir prokuratūros panaudoti kaip „įkaltis“. Taigi mano advokatui turkui teismo salėje teko ginti išgalvotus personažus armėnus. Visa tai atrodė surrealistiškai ir galiausiai buvau išteisinta.

Iš anų nerimo kupinų dienų šiandien vis dėlto prisimenu ne patį teismo procesą ar ultranacionalistų grupes, rengusias piketus gatvėse ir spjaudžiusias į mano atvaizdus bei ES vėliavą, o neįtikėtinai šiltą, pakylėjantį ir drąsinantį skaitytojų palaikymą. Romanus Turkijoje labiausiai skaito moterys – turkės, kurdės, alevitės, žydės, armėnės, graikės... Skirtingoms etninėms grupėms, kultūroms ir socialinėms klasėms priklausančios moterys. Jei Turkijoje moteriai knyga patiko, ji būtinai pasidalys ja su kitomis. Knyga nėra asmeninė nuosavybė. Tą patį knygos egzempliorių vidutiniškai perskaito penki ar šeši skaitytojai, įvairių spalvų pieštukais pabraukdami skirtingas ištraukas. Net jei rašytinė kultūra, žiniasklaidos ir leidyk­lų industrijos, ypač aukščiausi sluoksniai, Turkijoje išlieka dominuojami vyrų, moterys yra atminties sergėtojos, būtent jos išlaiko gyvas turkų pasakojimo tradicijas.

Nors žodis Turkijoje jau apie 2000-uosius buvo pradėtas laikyti pavojingu, rašytojų ir leidėjų padėtis dar niekada nebuvo tokia sunki kaip šiandien. Pastarąjį dešimtmetį Turkija vis labiau judėjo atgal ‒ iš pradžių pamažu, o tada pašėlusiai greitai. Sistemiškai vienas kitą maitindami ir skatindami sparčiai stip­rėja autoritarizmas, islamizmas, nacionalizmas, izoliacionizmas ir seksizmas. Ir tai, kad Turkijos įstojimo į ES perspektyva sudužo į šipulius, šaliai tikrai nepadėjo.

Turkijai vis labiau tolstant nuo Europos, besiveriančia tuštuma naudojasi nacionalistai ir islamistai. Valdantysis elitas kalba apie prisijungimą prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, užėmusios Europos Sąjungos vietą. Dabartiniai Turkijos santykiai su ES pasiekė žemiausią tašką. Turkijos valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) tampa vis antidemokratiš­kesnė, autoreferentiškesnė, nepakantesnė ir netolerantiškesnė. 2017 m. balandį kontroversiškas referendumas ir itin maža balsų persvara (51 % – už, 49 % –­ prieš) lėmė, kad Turkija iš parlamentinės demokratijos formos pereina prie prezidentinės respublikos, kurios galva Recepas Tayyipas Erdoganas yra sutelkęs absoliutų galios monopolį.

Turkija tapo šokiruojančiu pavyzdžiu, demonstruojančiu, jog vien rinkimų urnos negana demokratijai užtikrinti. Jeigu neegzistuoja teisinė valstybė, jei pažeidžiamas galių atskirties principas, jei neigiamos spaudos ir akademinė laisvės, jei šalyje paminamos moterų teisės, demokratija negali klestėti, negali net išgyventi.

Šiandien mano gimtinė ‒ poliarizuota ir karčiai politizuota šalis, kurioje darbo neteko šimtai intelektualų. Nuolat auga akademikams, žurnalistams, rašytojams, mąstytojams ir komentatoriams keliamų bylų skaičius. Vienas žinomiausių šalies komiksų kūrėjų Musa Kartas kalėjo penkis mėnesius ir net šiandien, nors yra paleistas lygtinai, jam gresia laisvės atėmimas iki 29 metų. The Cartoonists Rights Network International parengtame pranešime teismo procesas vadinamas „niekingu Turkijos vyriausybės mėginimu darkart nuvilti savo žmones“.

Pati sudėtingiausia Turkijoje yra žurnalisto profesija. Po bandymo įvykdyti perversmą 2016-aisiais, daugiau nei 160 žiniasklaidos darbuotojų buvo nutildyti, prasidėjo plataus masto valymai. Turkija, įkalinusi 150 spaudos atstovų, pagerino liūdną Kinijos rekordą ir tapo pasaulyje pirmaujančiu žurnalistų kalėjimu. Dar daugiau pateko į juoduosius sąrašus, buvo atleisti iš darbo, viešai šmeižiami ar neteko tapatybės dokumentų.

Nerimauti verčia ir akademikų persekiojimo atvejai. Viena po kitos naikinamos akademinės laisvės. Daugiau nei 4000 mokslininkų visoje šalyje buvo išmesti iš universitetų. Tie, kurie pasirašė 2016 m. peticiją už taiką su kurdais, neteko darbo ir menkiausios galimybės įsidarbinti kituose Turkijos universitetuose. Daugelis jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jiems draudžiama išvykti į užsienį. Vienas labiausiai keliančių nerimą areštų – Osmano Kavalos, žinomo aktyvisto už žmogaus teises ir taiką, verslininko ir filantropo, itin gerbiamo demokratų, liberalų bei tautinių Turkijos mažumų.

Vis labiau plintant savicenzūrai, mažėja pilietinių viešųjų diskusijų. Kone kiekvieną savaitę socialiniuose tinkluose ir dominuojančioje žiniasklaidoje pasirodo naujas viešai puolamas ir linčiuojamas taikinys. The International Press Institute (IPI) nagrinėja daugiau nei 2000 atskirų tiesioginio žurnalistų puolimo internete atvejų Turkijoje.

Tokio politinio klimato poveikis moterų teisėms milžiniškas. Šaliai pasukus atbuline kryptimi ir slystant populizmo, autoritarizmo bei nacionalizmo link, moterys rizikuoja prarasti daugiau nei vyrai. Pagrindinius mūšius už demokratiją šiandien šalyje kovoja būtent moterys.

2016 m. Turkijos vyriausybė nagrinėjo įstatymą, kuriuo siūlyta atleisti vaikų prievartautojus nuo bausmės tais atvejais, kai šie sutinka vesti savo nepilnametes aukas. Tokią iškrypėlišką mintį surezgusiems parlamento nariams akivaizdžiai labiau rūpėjo išsaugoti abst­rakčią „šeimos garbės“ sąvoką, o ne apsaugoti tūkstančius moterų ir vaikų gyvybių. Dėl pasipiktinusios visuomenės reakcijos įstatymo svarstymas atidėtas.

Tačiau tie patys parlamento nariai sugebėjo prastumti kitą įstatymą, suteikusį teisę mufti, religiniams pareigūnams, sudarinėti civilines santuokas. Tai itin pavojingas posūkis šalyje, kur viena iš trijų santuokų sudaroma su mažamete nuotaka. Jis padidins mergaičių-nuotakų bei poligamijos skaičių, konservatyvios religingos šeimos galės nekliudomos ištekinti vis jaunesnio amžiaus dukras. Kai daugelis organizacijų už moterų teises išreiškė susirūpinimą dėl šio įstatymo svarstymo, o moterys išėjo į gatves protestuoti, prezidentas R. T. Erdoganas atkirto, kad įstatymas bus priimtas „nesvarbu, patinka jums tai ar ne“.

Smurtas prieš moteris namų aplinkoje auga siaubingais tempais, o vyriausybė neskiria jokių investicijų smurtą patyrusių moterų centrams. Vyriausybės retorika grindžiama motinystės ir santuokos šventumu. Valdant AKP moterų teisės baigia išnykti tiesiog akyse. Islamistų laikraščiai mirga nuo straipsnių, puolančių moterų krizių centrus, o tam tikros organizacijos inicijuoja peticijas, kad moterys būtų priverstos keliauti atskirose „moterims rezervuotose“ traukinių kupė. Įvairiuose miestuose jau veikia vien moterims skirti rožiniai autobusai.

Lyties segregacija tikrai nesumažins seksualinio priekabiavimo ir neišspręs smurto prieš moteris problemos. „Kai moterys kreipiasi į policiją ar prokuratūrą prašydamos apsaugos, jos arba išsiunčiamos atgal namo, kur bando susitaikyti su sutuoktiniu, arba gauna apsaugos orderį, kuris yra tik popieriaus lapas“, – teigia Gulsumas Kavas, at­stovaujantis organizacijai We Will Stop Feminicide.

Ne mažesnį susirūpinimą kelia švietimo sistema: pagal patvirtintą naują mokymo programą nebebus dėstomas darvinizmas. 2000-aisiais apie 60 000 mokinių lankė imam hatip mokyklas, kurių tikslas – rengti musulmonų pamokslininkus. Šiandien mokinių skaičius išaugo iki 1,2 mln. Šeimos, norinčios išvengti valstybinės švietimo sistemos islamizacijos, jei tik gali sau leisti, siunčia vaikus į privačias mokyk­las. Mokinių privačiose struktūrose skaičius šoktelėjo nuo 7 % iki 20 %.

Be to, liūdesį kelia tai, kad Turkija patiria anksčiau neregėtą protų nutekėjimą į užsienį. Šiandien šalį palieka daugybė akademikų, intelektualų, aktyvistų, žurnalistų, liberalų ir pasaulietinių pažiūrų visuomenininkų. Tačiau dar daugiau jų renkasi pasilikti. Ir stengiasi nenuleisti rankų. Turkijos pilietinė visuomenė gerokai toliau pažengusi nei jos politikai, o turkų moterys tikrai nesiliaus kovoti už savo teises.

Turkija tebėra stulbinamų kontrastų, gražių ir drąsių žmonių šalis. Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei dešimt­mečiui nuo „Stambulo pavainikinės“ pasirodymo, skauda širdį stebint, jog tautos iš savo klaidų mokosi ne visada. Istorija nebūtinai juda į priekį. Kartais ji stumia mus atgal. Turkija, kadaise laikyta tviskančiu tiltu tarp Europos ir Artimųjų Rytų, pavyzdžiu visam musulmonų pasauliui, virto antidemokratiška ir nelaiminga šalimi.

 

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė

„The Guardian“, 2018 m. sausio 13 d.