Rašytoja Undinė RADZEVIČIŪTĖ

Modesto Ežerskio nuotrauka

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos piešiamo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Absoliutus eskapizmas į save gana greitai sunaikintų ir žmogų, ir kūrėją. O kultūra negali būti vien intelektualioji.
Šiuo metu paversti oficialiąją kultūrą dominuojančia būtų įmanoma tik smurtiniu keliu, ir tokiu atveju didžiąją dalį visuomenės paliktume be jokios kultūros ir be jokių pramogų. Tai būtų kultūrinė intravertų represija prieš ekstravertus, kurie tiesiog gyvenime labiausiai nori šokti ir dainuoti įlindę į rožinius kombinezonus.
O į politines diskusijas nesiveliu, nes neturiu su kuo. Aplink tik protingi žmonės.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Su savo knygomis jokių konfliktų neturiu. Su kitais rašytojais irgi. Mūsų knygos nėra bendros.
Kiekvienas rašome savo knygą, ir atsakome sau į savo klausimus.
Gal konfliktų su kitais rašytojais nėra ir todėl, kad mes nepakankamai pažįstami.
Ar aš imuosi kokių veiksmų propaguoti savo kūrybą? Taip. Pasyvių.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kartais ką nors perskaitau. Dažniausiai internete. Bet mano mama kultūrinius „laikraščius" perka.
Atsakyti į klausimą, ar kultūrinei spaudai jau laikas keltis į internetą, nėra labai paprasta.
Reiktų išsiaiškinti ir įvertinti popierinio žurnalo ar laikraščio auditorijos dydį, leidybos sąnaudas, ir numatyti ateitį: kas atsitiktų per dvejus–trejus metus, jeigu popierinio varianto NEbūtų atsisakyta.
Ir tai dar ne viskas.
Kaip jau ne kartą sakiau, mes gyvename šalyje, kur moralė svarbiau už sumanymo grožį.
Moraliniu aspektu popierinio varianto atsisakymas skaitytojų akimis gali atrodyti kaip valstybės sprendimas – dėl šalies progreso ir perėjimo į aukštesnį technologinį lygmenį –­ šimtui penkiolikai šalies senjorų atjungti elektrą.
Todėl prieš apsisprendžiant reiktų įvertinti visus keturis aspektus.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį?

Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
Jau trejus metus einu į „Poetinio Druskininkų rudens" baigiamąjį vakarą.
Gal todėl, kad pertraukose tarp skaitymų kažkas nuostabiai groja. Kontrabosu.
O gal dėl to, kad man labai patinka Kornelijus Platelis, ir labai nepatogu būtų nenueiti.
Dar vaikštau į „Kino pavasarį", nors kiekvienais metais pasakau, kad daugiau niekada, niekada...
Nenorėčiau įžeisti 2013 metų „Kino pavasario" organizatorių, todėl papasakosiu apie 2012-uosius.
Iš kelių šimtų filmų pagal aprašymus išsirenku penkis, kurie turėtų man labiausiai patikti.
Per du iš jų siaubingai kankinuosi, bet iš visų jėgų tvardausi, raminu save šokoladu, apžiūrinėju šalia sėdinčius, kad tik kaip nors ištverčiau iki galo, nes vieno filmo režisierius – Peteris Greenaway'us, o kito – Kira Muratova.
Po dar vieno filmo išeinu ir guodžiu save, kad kinai yra sukūrę ir geresnių filmų, ir kitą kartą tikrai bus geriau.
Galiausiai su malonumu pasižiūriu du dokumentinius.
Šaltoje tuščioje salėje.
Nors galėčiau taip pat sėkmingai ir beveik tokius pat pažiūrėti pas mamą per televizorių.
Ir dar.
Prieš metus Vokiečių gatvėje mane sustabdė reklaminis stulpas, kviečiantis į Jaschos Heifetzo jaunųjų smuikininkų konkurso baigiamąjį koncertą. Kažkodėl labai susijaudinau. Nors nesu jaunoji smuikininkė.
Ilgai apie jį galvojau, bet taip ir nenuėjau. Jeigu būčiau nuėjusi, greičiausiai būtų labai patikę.
O su pramogų kultūra oficialiajam menui nereiktų konkuruoti ir nuo jos atsiriboti. Su ja reiktų ieškoti tam tikrų sąjungų.
Šis pasiūlymas oficialiosios kultūros apologetams greičiausiai atrodytų labai nepriimtinas, bet aš pabandysiu paaiškinti tokio savo pareiškimo priežastis.
Demokratijos sąlygomis nėra nuolatinio, stipraus valdančiojo sluoksnio, kuriam oficialioji kultūra būtų reikalinga ir kuris norėtų į ją investuoti. Tokiomis sąlygomis oficialioji kultūra tampa beveik marginalinė: įdomi patiems kūrėjams ir nedidelei juos supančiai grupei.
Oficialiajai kultūrai vystytis, plėstis ir evoliucionuoti tinkamiausia valdymo forma yra ne demokratija, o monarchija arba autokratija.
Tam tikri oficialiosios kultūros susijungimai su populiariąja padėtų pristatyti oficialųjį meną kitame kontekste ir išplėstų auditoriją.
Vienas sėkmingiausių tokio pobūdžio projektų buvo LRT kanalu kelis metus trukęs operos ir operetės dainininkų pristatymas.
Manau, kad tinkamiausia pramogų kultūros ir oficialiojo meno sąjunga galėtų būti pokalbių laida, kurią vestų pramogų kultūros atstovas.
Lietuvoje tą rolę idealiai galėtų atlikti tik vienas žmogus – TV auditorijos labai mylimas ir labai nekenčiamas, intelektualus ir erzinantis visus savo humoro jausmu, turintis labai platų kultūrinį diapazoną: nuo maksimaliai obsceniško iki absoliučiai korektiško.
Ir toks žmogus yra tik vienas.
Algis Greitai.
Atsižvelgiant į dabartinį su juo susijusių skandalų kontekstą netgi įdomiai skambėtų: „Kultūra pagal Algį Greitai."
Kiekvienas susitikimas būtų kaip dvikova.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Greičiausiai remti reiktų ne kultūros sritis, o kultūros asmenybes.
Turbūt Kultūros tarybai ir be patarimų aišku, kad didesnį dėmesį reiktų skirti veikiantiems ugnikalniams nei neveikiantiems.
Nepriklausomai nuo jų amžiaus.
O kalbant apie sritis, tai finansinę paramą reiktų skirti toms, kuriose pasitelkus kur kas mažesnes investicijas galima sukelti didžiausią „renesansą" arba kur „renesansas" jau prasidėjęs.
Moralinės paramos reikia visiems.
Tik labai sunku įsivaizduoti tos moralinės paramos išraišką.
Be to, moralinę paramą teikiančiųjų ir moralinės paramos laukiančiųjų vizijos gali prasilenkti.
Reklaminės paramos labiausiai reikia tiems kūrėjams, atlikėjams ar projektams, kurie turi bent 300–500 gerbėjų. Natūraliai.
Ir kurie žino bent 10 žmonių, kurie jų negali pakęsti.
Jei gerbėjų skaičius nesiekia 200, tai ta kūryba yra nišinė, skirta tik kūrėją pažįstantiems žmonėms.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Tiesą sakant, šiuolaikinio pasaulio mokslo pasiekimai ir atradimai mane domina labiau nei meno kūriniai. O šiuolaikinės informacijos kiekiai paverčia žmogų beveik nebesistebinčiu. Todėl didžiausią įspūdį praeitais metais palikusi knyga būtų Normano Doidge'o „Save keičiančios smegenys". Apie žmogaus smegenų plastiškumą ir naujausius neurologijos mokslo pasiekimus.
Didžiausia problema yra ta, kad iš šiuolaikinės literatūros ir vaizduojamojo meno beveik eliminuotas meistriškumas.
Dėl to staigiai padidėjo kūrėjų skaičius, o kiekvienas jų, naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis, gali per tą patį laiką sukurti kelis kartus daugiau kūrinių nei ankstesnių kartų kūrėjai.
Taigi šiose meno srityse įvyko infliacija ir rasti kūrinį, „padengtą auksu", daug sunkiau nei anksčiau.
Kalbant apie vaizduojamąjį meną, tai jis tapo beveik efemerišku. Jame išnyko objektai. Liko tik prietaisai. Išjungei ventiliatorių ir ore sklandanti magnetofono juostelė ratas tapo šiukšle.
Kalbėti apie kūrinius, liksiančius istorijoje, sunku ir dėl to, kad greičiausiai neliks istorijos. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik nėra praeities. Visa šiuolaikinių žmonių smegenų orientacija nukreipta į priekį. Ir jeigu dėl kokios nors katastrofos ta tendencija nepasikeis, tai istorija (ne kaip mokslas, o kaip atmintis) taps nebeaktuali.
Bet jeigu galima būtų apžvelgti alternatyvų variantą, dėl kurio istorija būtų svarbi, ir reiktų numatyti, kas joje liks, greičiausiai grįžčiau prie ventiliatoriaus ir magnetofono juostelių.
Prie Žilvino Kempino.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Stengiuosi dirbti dieną, nes naktį –­ negaliu.
O ritualų, talismanų sėkmei prišaukti su amžiumi vis mažėja.
Geriausiai kūrybinę sėkmę prišaukia tyla.

Draugai